SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-01-27

P.S. skvotai Liuksemburge


Kuomet ilgiau pagyveni vienoje vietoje, prarandi tokį gal ne tiek stebėjimosi, kiek "turistinio" smalsumo jausmą. Viskas atrodo aišku ir savo vietose. Įdomiausios vietos aplankytos, jau žinai, kur skaniau ar pigiau pavalgyti, kur ką nusipirkti, kokį muziejų ar koncertą pasirinkti, kokiais maršrutais atvykusius svečius pavedžioti, kokiuose bariukuose juos alumi pagaivinti ir pan. Žodžiu, aš tai vadinu įsigyvenimu ir atbukimu viename, kai naujas vieta yra daugmaž įsigyvenama ir įsisavinama.

Kadangi pas mus ką tik viešėjo svečiai, kuriuos reikėjo šiek tiek supažindinti su Liuksemburgu, (nors ir žiemišku), tad teko pasivaikščioti po miestą ir užsukti į tokias gatveles, kuriomis paprastai kasdien nevaikštinėjame. Tai štai, vienoje tokių senamiesčio gatvelių (jei konkrečiai, tai Mansfield gatvelėje Clausen rajone) mūsų laukė atradimas-siurprizas: pasirodo, kad Liuksemburge esama skvotų!!!

Neįtikėtina, bet akivaizdu!!!

Turbūt nereikia pasakoti, kas tai yra skvotai ir skvoteriai, bet labai trumpai ir bendrai skvotus galima apibūdinti kaip niekieno negyvenamus būstus (dažnai gerokai apleistus), kuriuose nelegaliai apsigyvena žmonės (skvoteriai), kurie dėl įvairių priežasčių neišgali ar tiesiog nenori mokėti už gyvenamąją vietą ir pan. Toks skvoteriavimas itin populiarus tarp alternatyvaus jaunimo (menininkų, pankų etc.) kaip romantiškas gyvenimo būdas, protestas prieš visuomenę ar kažkas panašaus. Bet šiuo klausimu aš neišsiplėsiu, apie tokio gyvenimo skvotuose idėją, privalumus bei trūkumus galite pasiskaityti, pvz., čia, čia ar čia, o ir daug kur kitur. ;)

Apžiūrinėdami užtiktą skvotą nusprendėme, kad greičiausiai jis yra jau negyvenamas, nes viduje nesimatė jokio judėjimo ar šiaip kokių gyvybės ženklų. Tikėtina, kad šaltuoju metų laiku Liuksemburgo skvoteriai jame negyvena, nors ką gali žinoti...

Pats smagiausias mūsų akis patraukęs objektas buvo ant link skvoto vedančio tiltelio įtaisytas klozetas prie kurio pritvirtintas blizgantis vamzdis, kurio kitas galas nukreiptas tiesiai į Alzette upę. O šalimais dar kabo pakaruoklis - lėlė be galvos.

Klozetas su vamzdžiu paskatino mus spėlioti, ar jis tik dėl grožio (pvz., kaip meninis kūrinys, panašiai, kaip Vilniuje esanti pagarsėjusi skulptūra-vamzdis prie Neries upės), ar jis visgi turi ir praktinį pritaikomumą... ???... :)

Na, aišku, mes apie skvotą sužinojome tik dabar. Gėda pelėda. Nors, pasirodo, jis įsikūręs jau gal nuo kokio birželio mėnesio, jei ne anksčiau. Tačiau tokį mūsų žioplumą galima nurašyti faktui, kad baisiai ilgai neturėjome svečių.

Tai čia jūs, brangieji ir brangiosios, kalti, kad į svečius nevažiuojate. Taip ir geriausius dalykus pražiopsoti galima.

Viskas per jus. :)



2010-01-15

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Las Vegas)


P.S. Pasakojimai dažniausiai nepradedami nuo Post scriptum'ų, bet rašydama apie Didįjį kanjoną pamiršau paminėti itin svarbų dalyką. Jei dar kartelį užmestumėte akį į antrosios nuo viršaus fotografijos centrinę dalį, pamatytumėte namuką. Jis ne paprastas, o pasakų... Nes būtent taip kai kuriose kanjono vietose atrodo WC namukai. Tiesiog pasakų nameliai. :)

Gerai, na o dabar maunam į Nevadą - į kazino ir lošimų bei linksmybių centrą Las Vegas'ą.

Kaip tik dabar skaitau knygą "Baimė ir neapykanta Las Vegase" (Hunter. S. Thompson), tačiau niekaip neįsijaučiu į tokį narkotiniuose vaizdiniuose plūduriuojantį gyvenimą kaip kad joje aprašoma. Kažkodėl manau, kad šiuo atveju filmas yra geresnis nei knyga. O, kita vertus, gal man tiesiog trūksta tokios patirties... Bet kokiu atveju, kiek nukrypau...

Taigi, važiuojant greitkeliu nuo kanjono ir vis dažniau aplink matant dykuminiam peizažui būdingus vaizdus staiga pakilus ant kalvos atsivėrė Las Vegas - pasirodo jis toooks didelis. Būnant pačiam mieste, dykumos visai nesijaučia. Ir žalumos yra, ir visokiausių fontanų, ir smėlio nepusto į akis...
Remdamiesi žemėlapio nuorodomis pasiekėme miesto centrą bei susiradome savo viešbutį. Pasirodo, mes apsistojome vietoje, menančioje pačią Las Vegas kaip lošimų rojaus pradžią. Būtent nuo Fremont'o gatvės prasidėjo Las Vegas, o visi kiti bulvarai formavosi jau vėliau. Mūsų pasirinktasis viešbutis taip pat buvo Fremont'o gatvėje prie pat jos atkarpos uždengtos stogu ir pavadintos "Fremont'o patirtis" (Fremont Experience). Mūsiškis viešbutis visas dvelkė senovine dvasia - pradedant registracijos staliuku baigiant nediduku kambariu bei kazino krupjė apranga.
Ir mus jau pačioje pradžioje nustebino tai, kad kambariai neįprastai pigūs (lyginant su Niujorko ar Vašingtono viešbučiais). Tačiau paaiškinimas paprastas: kambarių ir gėrimų kaina nedidelė, kad kuo ilgiau apsistotum, kuo daugiau išgertum (fantastiškai pigios - tik 1$,- bet skanios "margaritos"... išbandėm patys...) ir tuo pačiu kuo daugiau laiko praleistum kazino salėse.
Las Vegas'e kazino salių apstu visur. Ir, be abejo, kiekvieno viešbučio pirmame aukšte. Keletas matytų kazino salių pritrenkė neįsivaizduojama daugybe lošimų automatų ir visokių kortų ar ruletės lošimų stalų gausa. O kai kuriuose kazino lošėjams netgi įrengti VIP'iniai kambariai - greičiausiai tiems, kurie pasiryžę lošti iš labai didelių sumų ir nenori, kad paprasti mirtingieji juos trukdytų. O šiaip kazino žaisti galima statant ir centus, ir šimtus dolerių - kiekvienam pagal azartą, norą ir kišenę.
Kas įdomiausia, kad nei kazino, nei gatvėse netrūko žmonių - ar tai diena, ar tai jau vėlyvas vakaras. Įtariu, kad paryčiais turbūt būna pati ramuma. Apskritai, Las Vegas'e man pats įdomiausias dalykas buvo žmonės. Visų pirma, lošėjai.
Mes su Vilmantu vis pagalvodavom, iš kur jų tiek daug??? Kas juos čia taip vilioja - ką jie savo viduje jaučia, kad jiems taip norisi tam Las Vegas'e būti? Nes be lošimo kazino bei lankymo nepigius vakarinius artistų (dainininkų, magų, šokėjų, teatro, cirko) pasirodymus, kitokių pramogų kaip ir nelabai yra. Ai, tiesa, dar galima gerti ir tiesiog šlaistytis. Taip.

O šiaip taip ten nuobodoka. Tad po pusantros dienos Vegas'e visai smagu buvo pagaliau iš jo ištrūkti. Atostogos Las Vegas'e, kurias sau kai kurie pasidovanoja, kaip kažkuriame moteriškų pliurpalų straipsnyje gyrėsi viena lietuvaitė daranti karjerą JAV, man skamba visiškai kvailai ir beviltiškai. Na, bet gal tik man...
Aha, grįžtant prie lošėjų... Mane labai stebino, kad aplinkui mačiau lošiančių tiek daug vyresnių žmonių. Ar jie ten savo pensijas, ar sukauptus turtus pralošinėja, o gal kaip tik sveikatos išlaidoms tikisi laimėti, sunku pasakyti. Pagyvenusios, bet pasidažiusios (arba ne) moteriškutės aistringai lošė kazino automatais, o savo rankinukus laikė prisegusios spec. grandinėlėmis prie pačių automatų - gal, kad niekas nepavogtų? O gal...kad nepamirštų? Prie ruletės ar kortų stalo susibūrusi minia ir azartas, dar, neabejotinai, ir pastatyta pinigų suma, paskatindavo kai kuriuos seniokus beveik pakilti iš savo "invalidų"(?) ar tų kitokių vežimėlių, kuriuos tai mėgsta pagyvenę žmonės Amerikoje.

Taip pat nepaprastai įdomu sekti žaidimo eigą prie kokios ruletės ir stebėti lošėjų veidus, kaip jie reaguoja į vieną ar kitą situaciją. Mūsų akyse vienas ganėtinai daug pinigų turėjęs vyriškis prasilošė visiškai, o laimėjusi moteris kelis laimėtus žetonus
mielaširdingai paliko ne tik krupjė, bet ir tam pralaimėjusiam. Iš kilnumo ar gailesčio? O gal dėl nerašytų taisyklių? Las Vegas'o lošėjai man buvo toks keistas ir niekad nematytas žmonių tipas, jeigu taip galima būtų išsireikšti. Ir reprezentavo jie visai kitą pasaulį, kuriame žaidimo taisyklių aš dar nesu perpratusi.
Tiesa, ir mes palošėme. Čia iš tos serijos: "bus gėda pasakyti, kad buvome Las Vegas'e, o net nepabandėm". Tai vat, aš paukšt ir pralošiau ant žaidimo automato cielą 1$. Būčiau mielai pralošusi ir dar daugiau tų "vienų dolerių", bet Vilmantas liepė neįsijaust, nes nemoku lošt - pralaimiu. O man taip patiko patraukt už tos lošimo automato rankenėles ir žiūrėt kaip sukasi ten tos visokios vyšnaitės. Na ir kas, kad nelaimiu. Taip, čia jau pavojinga... ;)

Tuo tarpu Vilmantas, kaip tikras vyras, parodė, kaip reikia lošti: išsirinkęs "tinkamą" ruletės staliuką, pastatė visus 10$ ir po ruletės pasisukimo jo turtai išaugo net iki 30$. :D Mes ne apžoros, tad laimingi savo piniginiais laimėjimais tuo savo lošimų patirtį Las Vegas'e ir apribojome. ;)
Taigi, Las Vegas tikrai nėra tuščias miestas. Jis kunkuliuoja emocijomis: azartu, laimėjimo džiaugsmu, pralaimėjimo karteliu ir didžiulio siekiu laimėti pinigų...pinigų...pinigų...
Žinoma, nepaprastai smalsu, kaip ir kuo šiame mieste gyvena paprasti žmonės - dirbantys kazino, valantys viešbučius, galų gale, šokėjai, akrobatai ir kt. Ar jie nekenčia turistų? Kaip, pvz., ta pikta moteris autobuse aprėkusi kitą moterį už tai, kad jos vaikas verkia - atseit reikia namuose jau būti, o ne taip vėlai su vaiku trankytis. O gal jie įvairiai "prisiduria" papildomų pajamų iš tokių turistų kaip mes? Pavyzdžiui, kaip tas "Dviakės" (Deuce) autobusų linijos bilietukų perpardavinėtojas prie autobusų stotelės, paprašęs bilietus pirkti ne iš automato, o iš jo. Deja, apie tokius žmonės neturime ką papasakoti, nes nieko nežinome. O būtų taip įdomu pamatyti "vietinių" Las Vegas'o gyventojų kasdienybę.
Dar galima pakalbėti apie stereotipą, kad viskas Las Vegas'e yra kičas. Juk viskas blizga, mirksi, šviečia. Nėra jokios senovės ar istorijos. Tai va, mes visiškai nesutinkame su tokiu pasakymu. Visur yra kičo. Ir visur yra istorijos - didingesnės ar visai paprastutės. O Las Vegas tiesiog yra toks miestas, kurio fasadas paremtas kazino, neonu, šou ir teatrinėmis dekoracijomis.
O istorijos galima rasti Fremont'o gatvėje. Ir aplink ją. Būtent šios žemės 1905 m. tapo būsimo miesto pagrindu. O 1911 m. čia jau gyveno net 3000 gyventojų; nuo tų metų Las Vegas (kas ispaniškai reiškia pievą) jau ir oficialiai tapo įvardinamas "miestu". Tačiau azartiniai lošimai buvo legalizuoti Nevados valstijoje tik 1931 m. Ir nuo tada Las Vegas vis labiau vystėsi kaip "azartinių lošimų miestas".
Dabar Fremont'o gatvėje yra įrengtas didžiausias pasaulyje ekranas. Jis sumontuotas ant stogo. Taigi, vaikštant ta gatve, tereikia pakelti galvą į viršų ir gali pamatyt ir pasiklausyt kokio Fredžio Merkurio ar šiaip kokios dainos, o gal net išvysti save. Aišku, tokie dainų klipukai leidžiami tik tam tikrais laiko intervalais. Bet vis tiek vaizdas būna įspūdingas.
Greta Fremont'o patirties gatvės atkarpos kita populiari traukos vieta yra Las Vegas bulvaro atkarpa angliškai vadinama "the Strip" (kas reiškia ne tik ruožą ar atkarpą, bet ir gatvę, kurioje esama daug restoranų ir parduotuvių).
Ši atkarpa išties labai ilga, pilna žmonių ir abejose gatvės pusėse įsikūrę patys įvairiausi viešbučiai-kazino, įvairios parduotuvės bei kitokios pramogos.
Galima užsukti į Coca-colos parduotuvę, pailsėti ozono bare (maža kas, gal pritrūko deguonies), pažiūrėti vaidinimą, apsipirkti ar užkąsti. Ir, be abejo, palošti.
Kiekvienas viešbutis pasižymi pavadinimą atitinkančia architektūra
bei tik jam būdingu kokiu nors traukos objektu - akvariumu, fontanais, egzotiškų augalų sodu, "linksmaisiais kalneliais" ir pan.
Viešbutis "Bellagio" išsiskiria fantastiškais fontanų šou (va čia tai tikrai perliukas):
Tuo tarpu viešbutis "Venecija" kviečia paplaukioti gondolomis:
"Cirkas cirkas", "Monte Karlas", "Venecija", "Miražas", "Niujorkas", "Paryžius", "Eskaliburas", "Luksoras". "Cezario pilis" ir pan. - tokie viešbučiai-kazino išsirikiavę vienas greta kito. Šis sąrašas tikrai nėra baigtinis.
Tarp viešbučių užtikome vieną įspūdingiausių ir prašmatniausių kada nors matytų prekybos centrų - "The Forum Shops" (Forumo parduotuvės):
Tiesa, greta ryškių "the Strip" ruožo dekoracijų (t.y. viešbučių) reikėtų paminėti ir gražių kūnų bei erotikos reklamą.
Į gražius kūnus siūloma ne tik akis paganyti, bet ir fiziškai pasidžiaugti: pasiėmęs laikraštuką gali greitai susisiekti su patinkamo kūno mergina. Arba tiesiog pasinaudoti viena iš tų merginų, kurios reklamuojamos/reklamuojasi nedidukėse kortelėse.
Einant "the Strip" gatve vienoje jos atkarpoje stovi daug "meksikietiškos" išvaizdos vyrų ir moterų, kurie turi milijonus tokių kortelių, jas kažkaip keistai tranko vieną į kitą taip sukeldami tokį specifinį "pokšt pokšt pokšt" garsą ir akiplėšiškai brukdami jas į rankas - nelabai žiūrima, ar tu vaikinas, ar mergina, ar vienas, ar su vaiku, ar su žmona... Ką gi, darbas yra darbas.

Tai va, toks tas Las Vegas pasirodė mums.
Įdomus pamatyti, bet mūsų nesuviliojęs anei sugundęs. :)

2010-01-12

Pabambėjimai nuo sofos: mitai apie Liuksemburgą ir ne tik apie jį


Šiandien ruošiaus rašyti visai ne apie tai. Bet...

Hanibalo Lekterio gimtinė... Žmonės vis dar gyvena be elektros... Lietuva yra kažkur prie Kazachstano ar Afganistano... Lietuviai kalba rusiškai ir kibirais maukia degtinę... Ir t.t.

Kas tokių ir panašių dalykėlių nėra girdėję apie Lietuvą... Man pačiai irgi prisiėjo šį bei tą paaiškinti keletui užsieniečių. Kažkada studentavimo pradžioje vasarą dirbant braškių laukuose teko prižiūrėtojams anglams ir naujazelandiečiams įrodinėti, kad Lietuvoje tikrai yra elektra. Bekeliaujant po Londoną vienai mielai anglų porelei pasakyti, kad taip, nuostabu, kad jie žino, kur Lietuva, kad taip, tikrai, Lietuva yra nepaprastai graži šalis, bet visgi "toookių kalnų" joje, deja, nesama. O viename Taize Naujametinių susitikimų reikėjo pamatyti keleto vokiečių veidus, kai jie suprato, kad ir mes turime popierines nosinaites "Tempo".
Manot, kad įvairiausių mitų (ar klišių, ar stereotipų, ar... - vadinkite, kaip norite) yra sukurta tik apie Lietuvą (daugiau jų galima pasiskaityti čionais)? Oi, ne, ne, ne... :D

Štai mažutė, nors ir turtinga bei aukštu pragyvenimo lygiu išsiskirianti Liuksemburgo valstybė, pasirodo irgi kenčia nuo neteisingų mitų apie ją.
Pavyzdžiui, ar jūs žinojote:
- kad Liuksemburgas iš tiesų yra ateivių nusileidimo laukas?
- kad Liuksemburge vis dar pilna neatrastų gyvūnų rūšių?
- kad Liuksemburgas yra tropinė sala kažkur tarp Norvegijos ir Rusijos?
- kad imbieriniai sausainiai yra nacionalinis Liuksemburgo patiekalas?
- kad Liuksemburge mažyčiai kambariniai šuneliai yra paskelbti šventais?
- kad Liuksemburge yra veikiančių vulkanų?
- kad Liuksemburge draudžiama linksmintis?
- kad Liuksemburge gamintas vynas naudojamas kaip degalai erdvėlaiviuose?
- kad antras pagal dydį Liuksemburgo miestas Esch (tikrasis pavadinimas Esch-sur-Alzette) iš tiesų yra vampyrų atostogų vieta?
- ir t.t.

Čia išvardinau tik keletą juokingesnių. Bet su tokiais rimtesniais, pvz., kad Liuksemburge žmonės domisi tik savo reikalais, kad nešioja kaukes, kad gyvena praeityje, kad biurokratija yra tarsi religija, aš iš dalies būčiau linkusi sutikti ir sakyčiau, kad juose yra krislelis tiesos. Su tuo, be abejo, Liuksemburgo vyriausybė nesutiktų. Ir netgi labai.

Tai vat, Liuksemburgo vyriausybė susirūpinusi šalies įvaizdžiu ir siekdama paneigti neteisingus mitus inicijavo dešimties filmukų (juos visus galima rasti www.promoteluxembourg.com puslapyje), kurie paneigtų įvairius mitus apie Liuksemburgą ir kartu gerai pareklamuotų šalį, sukūrimą. Filmukai visai smagūs, (ypač jų pradžios), bet visų dešimties iškart pažiūrėt neprisiverčiau - pabodo, o ir kartotis pradėjo.
Įkeliu vieną tokių filmukų pavyzdį būtent apie savo gyvenamą miestą Liuksemburgą:


video

Įdomiausia, kad aš apie Liuksemburgą - iki kol neužtikau šių filmukų - jokių mitų (klišių, stereotipų) kaip ir nebuvau girdėjusi. O gal jums teko? Tada nepatingėkite ir parašykite. O gal teko kaip nors ginti "Lietuvos garbę"? Pasidalinkite ir šia patirtimi. ;)

2010-01-07

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoje! (Didysis kanjonas)


Taigi, taigi, šventės baigėsi - pats metas sugrįžti prie įprastinio ritmo, o tuo pačiu ir prie tinklaraščio...
Tad keliaujame toliau - Didysis kanjonas... Kuo toliau, tuo labiau trokštu dar kartą jame apsilankyti ir tikrai ilgesniam laikui nei vienai dienai... Dabar suprantu, kodėl visokie "pakvaišėliai" (na, taip aš apie juos anksčiau - iki kanjono - galvodavau) veržiasi vėl ir vėl apsilankyti Didžiajame kanjone.

Mes kanjonui turėjome labai mažai laiko - visam palaipiojimui buvom numatę tik vieną dieną. Aišku, pirminė idėja buvo kiek kitokia: nusileisti į kanjoną, pernakvoti jo dugne esančioje rančoje ir kitą dieną kopti aukštyn. Deja, deja, paaiškėjo, kad vietelę rančoje užsisakyti reikėjo bent prieš pusmetį, nes mums ją "atradus" sužinojome, kad joje jau senai nelikę vietų. Na ką gi, apsiginklavę optimizmu ir "išgyvenimo maišeliu" (kanjono žemėlapis, šilumos skraistės, skraistės nuo lietaus, kepurės, megztiniai, patogūs batai, prožektorius, vandens gryninimo kapsulės, pleistrai ir marlės, na, ir gal dar kažkas) mes nusprendėme, kad tokiu atveju "susisuksime" per dieną, t.y. nusileisime iki dugno ir pakilsime. Nors visokie perspėjantys ženklai sakė, kad nulipti ir užlipti aukštyn yra griežtai nerekomenduojama. Bet ką tie įspėjimai mums reiškia - esam drąsūs, stiprūs, vikrūs... :)

Tiesa, dar nepradėję lipti jau padarėme keletą klaidų - visai nepasiėmėme sūraus maisto (kas tokiuose laipiojimuose itin rekomenduotina) ir pasiėmėm per mažai vandens taros (gerai, kad grįžtant atgalios, t.y. lipant viršun, buvo vandens papildymo vietos).

Taigi, atsikėlę dar su tamsa, švintant jau buvome prie kanjono. Kelionę pradėjome pietinėje kanjono pusėje (South Rim). Palikę mašiną aikštelėje prie Mather taško (Mather Point) dar pasigrožėjome panoraminiais vaizdeliais tekant saulei ir patraukėme link autobuso, kuris nuvežtų mus į pasirinkto - Pietinio Kaibab'o (South Kaibab) - maršruto pradžią. 7.30 ryto pradėjome neskubėdami leistis žemyn. Beje, reikėtų pastebėti, kad mūsų pasirinktas takelis nusileidimui, matyt, yra gana populiarus, nes jis buvo gerai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Pakeliui dar aptikome ir pačius darbininkus betaisančius taką.


Leistis žemyn tikrai nebuvo sunku, nes buvo ankstus rytas, saulė stipriai nekaitino, buvom nepavargę, tad ir faktas, kad leidžiantis mūsų pasirinktu takeliu pakeliui nebuvo jokių geriamo vandens papildymo taškų neapsunkino mūsų kelionės. Sakyčiau, kad būtent leidimasis žemyn ir buvo pati gražiausia kelionės dalis: kadangi buvome kupini jėgų, tad netingėjome nei fotografuoti, nei fotografuotis, džiaugėmės kiekvienu besikeičiančiu vaizdeliu ir aptiktu gyvūnu ir pan.

Taip neskubėdami apie 10.30 ryto pasiekėme kanjono dugną ir perėję Kaibab'o tiltu virš sraunios ir labai šaltos (Vilmantas pabandė į ją įbristi ir sakė, kad vanduo tiesiog ledinis) Kolorado upės nuėjome pailsėti ir užkąsti į Fantomo rančą (Phantom Ranch). Pakeliui aptikome ir pasiplaukiojimo po Kolorado upę mėgėjus. Gan smagi pramoga, sakyčiau, bet man nepatiktų, kad upė tokia šalta ir aš negaliu joje išsimaudyti...


Prisėdus rančoje staiga pasijuto nuovargis, nors kol leidomės žemyn atrodė, kad visai nenuvargau ir leistis buvo nesunku. Bet atsisėdus ant kėdės ir besimėgaujant limonadu su ledukais staiga paaiškėjo, kad ir batai kažkodėl ne tokie patogūs tapo, ir šen bei ten kojas mausti pradėjo, ir apetitas dingo, ir apskritai supratau, kad visiškai nebenoriu keberiotis aukštyn. Mielai sau čia sėdėčiau ir sėdėčiau... Deja, norai norais, bet kito pasirinkimo kaip lipti viršun nebuvo, tad valandėlę pailsėję patraukėme link Sidabrinio tilto ir perėjus jį - aukštyn. Lipimui į viršų pasirinkom jau kitą - Šviesaus angelo (Bright Angel) - kelią, kuriame buvo net trys poilsio bei geriamo vandens papildymo vietos.

Ojojoj, kad aš būčiau žinojusi, koks man sunkus bus tas kelias aukštyn. Koja vos dėliojosi už kojos, saulė kepino negailestingai - kaip tyčia jokio šešėlio aplink, o kelias pačioje pradžioje, žinoma, pats stačiausias (man rodos, tai buvo viso kelio viršun pati stačiausia atkarpa). Vienu momentu belipant pro Velnio kamščiatraukį (Devils Corkscrew) atrodė, kad man jau viskas - atsisėsiu ir toliau niekur neisiu. Nė už ką... :) O kai viršun pažiūrėdavau, tai atrodė visiškai nerealu, kad įmanoma tą viršų per artimiausią savaitę pasiekti, nors leidžiantis žemyn jokių abejonių, kad vienas du ir nusileisim į kanjono dugną, nebuvo.

Gerai, kad manasis vyras nesinervino ir manęs nenervino, leido man ilsėtis, kiek norėjau, ir netgi perėmė fotografavimo darbą. Tad kažkaip po truputį, po truputį pasiekiau pirmąją poilsio vietą - Indėnų sodus (Indian Gardens), kur buvo krūva jau besiilsinčių tokių pat kopėjų, daug vandens ir daug šešėlių, keletas itin drąsių voverių bei viena baikšti (o gal ir ne) stirna. Pažiūrėję į mane apatinėje nuotraukoje jūs turėtumėte suprasti, kad ta vietelė ir tas suolelis man tuo metu buvo pats didžiausias rojus, nes pagaliau pasiekta poilsio vieta. Didžiausia laimė... Tuo tarpu lipant aukštyn, Vilmantas visą laiką mėgavosi kopimu, tyrinėjo visokius urvus ir šiaip - kvailiojo, tad jam tos poilsio vietelės - buvę nebuvę.

Toliau kopti jau buvo lengviau, tad neskubėdami ir vis pailsėdami pasiekėme antrąją poilsio ir vandens vietą. Mūsų pasirinktas kelias viršun buvo labai populiarus tarp turistų, tai kaip mane nervindavo, kai pro šalį lyg pro stovinčią pradumdavo per naktį pailsėję kopėjai arba tie, kurie leisdavosi ne iki dugno, o tik iki tam tikrų poilsio vietų ir tada lipdavo atgalios. Tuo tarpu mes vėžlio greičiu vis lenkėme vieni kitus su kitais tokiais pat nuvargusiais kopėjais: paeiname iki posūkio ir prisėdame pailsėti, tada kiti mus tokius besėdinčius pralenkia ir prisėda už kokių penkių žingsnių, tada mes vėl juos pralenkiame ir t.t. Taip po kurio laiko jau pradėjome vieni su kitais prasilenkdami sveikintis, o susitikę poilsio vietelėse ir girtis - kiek jau nuėjome, iš kur ėjome, ką matėme pakeliui, kaip nuvargome ir pan. Vis smagiau, kai matai, kad ir kiti ne mažiau nuvargę nei tu. :D

Pasiekusi paskutiniąją - trečiąją - atsigėrimo ir pailsėjimo vietelę aš jau atsipalaidavusi kopiau aukštyn, nes tikrai žinojau, kad užlipsiu. Atrodo, kad ir kojos lengviau dėliojosi. Klausimas buvo tik vienas - ar suspėsime užlipti viršun iki tamsos, ar teks eiti pasišviečiant prožektoriumi. Kaip nekeista, užlipome jau beveik sutemus, t.y. 7 vakaro, bet prožektoriaus kopiant visgi neprireikė (jis pravertė stovėjimo aikštelėj beieškant savo mašinos).
Užlipę labai džiaugėmės pagaliau pasiekę viršų ir įveikę tokį kelią: 6,4 mylių (arba 10,3 km) žemyn ir 9,6 mylių (arba 15,5 km) aukštyn. Nors ir laiminga, bet tuo pat metu jaučiaus šuniškai nuvargusi - tesinorėjo nusispirti batus, nerti karšton vonion, dar išgerti arbatos ir į lovą. Tuo tarpu dar reikėjo su iš kažkur susidariusia minia (nesuprantu niekaip iš kur???) sulaukti paskutinio autobuso, kuris nuvežtų prie paliktos mašinos. Belaukiant dar ir lietus pradėjo pilti... Bet ką čia toks menkniekis po kanjono įveikimo. :D We are the winners... Ta lia lia lia... :D
Ko dar nepapasakojau apie kanjoną?

Visų pirma belipdami pamatėme tiek saulėtekį (
-->), tiek saulėlydį ( -->).

Visų antra, besileidžiant žemyn itin aiškiai atsiskleidė besikeičianti kanjono kalnų-uolų struktūra ir sudėtis. Tiesa, lipant į viršų, man kurį laiką visai neberūpėjo nei kalnų grožis, nei išsitraukti fotoaparatą, dėl ko dabar labai gailiuosi. Nors po kurio laiko, orui kiek atvėsus, pati atsigavau ir tuo pačiu atgavau norą dairytis aplinkui.

Visų trečia, kanjone susidūrėme ir su keletu gyvūnų. Mažutėliai driežai buvo labai vikrūs, vos pavyko vieną kitą "pagauti" fotoaparatu. Mažų paukščiukų krūmokšniuose taip ir nespėjom nufotografuoti. Besileidžiant žemyn, kelią mums pastojo itin "nagla" akivaizdžias simpatijas Vilmantui reiškusi voverė, kuri tarsi koks dresiruotas šunytis prašinėjo ko nors valgomo. Paskui, mačiau, ji rado kažkurio keliautojo numestą obuolio graužtuką, kurį pačiupusi nulėkė į šoną jo pagraužti.

Kitas sutiktas gyvūnas - gyvatė barškuolė. Dar prieš leisdamiesi į kanjoną žinojome, kad jame pasitaiko gyvačių, todėl eidami taku ar sėsdami ant akmenų atidžiai dairydavomės. Visgi gyvos gyvatės mums taip ir neteko pamatyti - tik bedvesiančią barškuolę. Vienas keliautojas ją, matyt, nudobė ir pakabino ant strypo, kad negulėtų vidury kelio ir koks keliautojas (pvz., mes) ant jos neužliptų, nes jos odos spalva puikiai ją maskavo. Kadangi ta gyvatė ant strypo ne pats maloniausias vaizdas, tad foto nedėsiu (nors ir turime). Nors gyvūnėlio ir pagailo, bet aš, priešingai nei Vilmantas, gyvos barškuolės vidury takelio visgi nenorėčiau aptikti...

Ir paskutinieji sutikti įspūdingi gyvūnai - tai kalnų ožys su žmonele. Tokie ne itin baikštūs, nes triukšmingam būriui kopėjų juos fotografuojant, jie išdidžiai pozavo, o žvilgsnis tarsi sakė: "o, ir vėl tie... kaip atsibodo..." :)

Baigdama savo itin subjektyvų pasakojimą turiu pasakyti, kad nedvejodama lipčiau dar kartą žemyn ir aukštyn. Nors puikiai suprantu, kad ir vėl būtų nepaprastai sunku keberiotis aukštyn, o mintyse save milijoną kartų vadinčiau "durnele", bet vis tiek lipčiau. Nes įspūdžiai Didžiajame kanjone atperka visus sunkumus. ;)

...