SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-08-22

Pasakojimai nuo sofos: saldus Zarburgo žavesys (Saarburg, Vokietija)

...
Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas (Saarburg). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti.


Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų. Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo.

Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu.


Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės (Saar; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuogės.

Per miestelį teka mažutė Leuk upė, kurią kerta net keletas nedidelių tiltų, o nuo vieno jų į kitus tiltukus atsiveriantį vaizdą vietiniai pakrikštijo „Mažąja Venecija“. Negali sakyti, kad zarburgiečiai neturi ambicijų. :)


Kiek paėjus iš „Venecijos“ patenki tiesiai į kavinėmis nusėtas ir turistų apsėstas Arklių bei Sviesto turgų aikštes, kurias būtų galima įvardinti kaip miestelio lankytojų traukos centrą.

Prisimindama Zarburgą galiu pasakyti, kad jis man paliko pakankamai dviprasmišką jausmą.


Viena vertus, miestelis pasirodė esąs persmelktas „vokiečių pensininkų estetikos“ stiliumi, kuriame dominuoja tam tikro stiliaus papuošalų ir suvenyrų krautuvėlės, gėlių klombos ir sodo nykštukai. Tiesa, nykštukų nemačiau, bet pagal visą stilistiką, tai jie turėjo būti kažkur netoliese, gal už kampo?

Tokiam persaldinto miestelio įspūdžiui atskiesti nepadėjo net aplink išstatytos kiek modernesnės skulptūros.


Kita vertus, griovyje palei malūną išsiliejantis Leuk upės krioklys natūraliai įneša šiek tiek atšiaurumo į tą nusaldintą miestelio eksterjerą.


Įspūdį dar labiau pagerino kiek toliau ant kalvos išlikę pilies griuvėsiai. Pilies, kurią, beje, 964 metais pastatė toksai garbus grafas Zygfridas Liuksemburgietis.


Nuo Zarburgo pilies (jos viduje nieko ypatingo nėra, išskyrus apžvalgos bokštą ir įsikūrusį restoraną) atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą bei Zaro slėnį; jie mane nuginklavo ir atpirko visą erzinantį saldumą.


Iš pilies bokšto pamatėme, kad kiek tolėliau esantys keltuvai kelia „kažkur aukštyn“. Kur jie bekeltų, keltuvais pasivažinėti tikrai nepraleisime progos. Ne tik patys, bet ir svečiams nepavyks išsisukti.


Keltuvai užkėlė iki pat kalvos viršūnės, kur įrengta toboganų trasa („Saar-Rodel“). Iš pradžių pagalvojau, kad gal kiek baugu, bet kai pamačiau, kokiu greičiu jais važinėjasi mamytės ir tėveliai su savo mažais vaikais, supratau, kad būtų gėda neišbandyti. Valdyti tas roges pasirodė gana paprasta, nors kaip pirmam kartui, tai važiavau atsargiai ir kiek lėtokai. Kitą kartą, kadangi jau žinau kaip ir kas, būsiu drąsesnė ir greitesnė. :)


Na, ir aišku, besikeliant keltuvais neįmanoma atplėšti akių nuo Zaro upės slėnio grožio.
...

2016-08-17

Pasakojimai nuo sofos: Žolinės Liuksemburgo kaime

...

Jei diena išaušo saulėta ir šilta, tuomet Greveldanžo (Greiveldeng) kaimas rugpjūčio 15 dieną yra puiki vieta pajusti, kaip vietinių apylinkių gyventojai ir jų svečiai iš visos širdies švenčia Žolines bei derliaus šventę (Léiffrawëschdag).   


Reginys, sakyčiau, kažkuo primena lietuviškus Žolinių atlaidus, į kuriuos susirenka daug žmonių ne tik pasimelsti, bet ir vieni kitus pamatyti bei pabendrauti. 

Taigi, ir Greveldanže iš visų kampų išlenda pasipuošę ir smagiai nusiteikę senukai, kaimo bažnyčioje Šv. Mišių metu šventinama derliaus puokštė (Wësch), gatvelėse apstu prekybininkų bei amatininkų stendų su visokiomis (kartais keistokomis) gėrybėmis, groja muzikantai, vaikai gali pajodinėti asilais ar būti pavėžinti senais traktoriais.


Suaugusieji taip pat turėjo galimybę „prisimatuoti“ jiems tinkamą (ir patinkamą) traktorių. Mes tai jau tikrai nepraleidome tokios progos; negali žinoti, ar kada neteks ūkininkais būti.


Léiffrawëschdag šventė tęsiasi iki pat nakties. Na, bent jau patiems ištvermingiausiems. 

Visą dieną niekas neskuba skirstytis namo - vieni su kitais nepailsdami socializuojasi prie taurės vyno ar kremanto. Juk šiaip ar taip Greveldanžas yra įsikūręs palei Mozelio upę bei apsuptas vynuogynais nusėtų kalvų, tad vietinių vyndarių siūlomo vyno pasirinkimas įspūdingas. Kad galva visiškai nesusisuktų, reikėtų nepamiršti pasistiprinti liuksemburgietiškos virtuvės patiekalais. Tie, kuriems pavyksta tinkamai subalansuoti vyno, maisto ir savo svorio santykį, sėkmingai sulaukia kaimelio šokių, kuriuose gali pademonstruoti, ką moka.


Mūsų kompanija bandė išragauti visą siūlomų vynų įvairovę, nors greitai tapo akivaizdu, kad to geriau nedaryti, jei norime dar tą pačią dieną grįžti namo. Aukščiau minėtų šokių net nelaukėme, nors praeitais metais visai smagiai sukomės ant scenos su kitomis senukų poromis.

Pakeliui į Liuksemburgą dar stabtelėjome kavos pertraukėlei Remiše (Remich), kur vykusiame blusturgyje pamačiau mane be žado palikusią kompoziciją. :) Nors negaliu sakyti, kad ji Žolinių šventei ne į temą. :)


...