Pasakojimai nuo sofos: saldus Zarburgo žavesys (Saarburg, Vokietija)

...
Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas (Saarburg). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti.


Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų. Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo.

Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu.


Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės (Saar; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuogės.

Per miestelį teka mažutė Leuk upė, kurią kerta net keletas nedidelių tiltų, o nuo vieno jų į kitus tiltukus atsiveriantį vaizdą vietiniai pakrikštijo „Mažąja Venecija“. Negali sakyti, kad zarburgiečiai neturi ambicijų. :)


Kiek paėjus iš „Venecijos“ patenki tiesiai į kavinėmis nusėtas ir turistų apsėstas Arklių bei Sviesto turgų aikštes, kurias būtų galima įvardinti kaip miestelio lankytojų traukos centrą.

Prisimindama Zarburgą galiu pasakyti, kad jis man paliko pakankamai dviprasmišką jausmą.


Viena vertus, miestelis pasirodė esąs persmelktas „vokiečių pensininkų estetikos“ stiliumi, kuriame dominuoja tam tikro stiliaus papuošalų ir suvenyrų krautuvėlės, gėlių klombos ir sodo nykštukai. Tiesa, nykštukų nemačiau, bet pagal visą stilistiką, tai jie turėjo būti kažkur netoliese, gal už kampo?

Tokiam persaldinto miestelio įspūdžiui atskiesti nepadėjo net aplink išstatytos kiek modernesnės skulptūros.


Kita vertus, griovyje palei malūną išsiliejantis Leuk upės krioklys natūraliai įneša šiek tiek atšiaurumo į tą nusaldintą miestelio eksterjerą.


Įspūdį dar labiau pagerino kiek toliau ant kalvos išlikę pilies griuvėsiai. Pilies, kurią, beje, 964 metais pastatė toksai garbus grafas Zygfridas Liuksemburgietis.


Nuo Zarburgo pilies (jos viduje nieko ypatingo nėra, išskyrus apžvalgos bokštą ir įsikūrusį restoraną) atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą bei Zaro slėnį; jie mane nuginklavo ir atpirko visą erzinantį saldumą.


Iš pilies bokšto pamatėme, kad kiek tolėliau esantys keltuvai kelia „kažkur aukštyn“. Kur jie bekeltų, keltuvais pasivažinėti tikrai nepraleisime progos. Ne tik patys, bet ir svečiams nepavyks išsisukti.


Keltuvai užkėlė iki pat kalvos viršūnės, kur įrengta toboganų trasa („Saar-Rodel“). Iš pradžių pagalvojau, kad gal kiek baugu, bet kai pamačiau, kokiu greičiu jais važinėjasi mamytės ir tėveliai su savo mažais vaikais, supratau, kad būtų gėda neišbandyti. Valdyti tas roges pasirodė gana paprasta, nors kaip pirmam kartui, tai važiavau atsargiai ir kiek lėtokai. Kitą kartą, kadangi jau žinau kaip ir kas, būsiu drąsesnė ir greitesnė. :)


Na, ir aišku, besikeliant keltuvais neįmanoma atplėšti akių nuo Zaro upės slėnio grožio.
...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)