SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-08-31

Pasakojimai nuo sofos: Venerijaus keliais prie Veneros vartų (Porto Venere)

...

Prieš pradėdami 5terės (Cinque Terre) užkariavimą nusprendėme apsilankyti Porto Venerėje (Porto Venere), nes buvome girdėję, kad Porto Venerė yra žavus miestukas. Tai kodėl neįsitikinus tuo savomis akimis? Be to, per visus haikinimus vėliau laiko galėjome šiam apsilankymui netyčiomis ir pritrūkti. Tad apsidrausdami, kad taip nenutiktų, sėdome į iš Specijos (Spezia) išplaukiantį laivą ir besidairydami į apylinkes nė nepajutome kaip atplaukėme. Galima, tiesa, važiuoti ir autobusu, bet laivu smagiau ir, kad įdomiausia, netgi kiek pigiau (žmogui 7 eurai į abi puses) nei miesto autobusu.


Taigi, kuo toji Porto Venerė įdomi? Na, be to, kad ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus (o jau vien tai liudija, kad miestelyje galima rasti kažką įdomaus), jos pradžia (kaip Portus Veneris) siekia I amžių prieš Kristų. Tais senais laikais būtent čia, rage prie Ligūrijos jūros, šalia romėniško žvejų kaimelio stovėjo šventykla deivei Venerai, o vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatyta bažnyčia apaštalui Petrui. Miestelio vardas siejamas ir su vienuoliu atsiskyrėliu šv. Venerijumi (San Venerio), kuris pradžioje buvo Specijos arba kitaip dar vadinama Poetų įlankos (Golfo della Spezia arba Golfo dei Poeti) globėjas, o vėliau tapo ir švyturių prižiūrėtojų globėju.


Specijos įlanka yra platus (3,5 km) ir gilus užutėkis Ligūrijos jūroje. Šią įlanką vadina Poetų dėl to, kad aplink įlanką išsibarstę kaimeliai buvo mėgstama daugelio menininkų (poetų ir rašytojų, pvz. David Herbert Lawrence, George Sand, Lord Byron, Percy Bisshe Shelley) apsigyvenimo vieta, nes jiems labai patiko tokio "vandens amfiteatras" grožis ir romantika.

Šiais laikais Porto Venerė garsėja savo paplūdimiais, kurių populiarumas vis auga. Sako, kad nors Porto Venerės uostas yra visai mažas, bet vasaros sezono metu vietos laivams jame būna nuolat išparduotos, nes tai vieta, mėgstama įžymybių. Mes nematėme nei vienos įžymybės. O gal nepažinome. Ai, be to, tada tebuvo tik gegužės pradžia.


Bet miestelyje tikrai smagu pasivaikščioti miestelyje – spalvingi namukai žaliomis langinėmis, siauros akmenimis grįstos gatvelės ir siaurutėliai laiptai, akmenuota pakrantė ir daug nedidelių kavinių bei kepyklėlių, iš kurių sklido įvairių focaccia aromatas. Kažkaip visai nekeista, kad ši vieta traukia tiek italus, tiek turistus.


Besidairant po miestuką kojos pačios nuveda link pačiame rago gale esančios bažnyčios. Ką jau ten, mažytės bažnytėlės. Tai 1198 m. gotikos įtakoje pastatyta šv. Petro bažnyčia, kuriai XIII a. buvo pristatyta nauja dalis, lengvai atpažįstama iš išorės, Genujos architektūrinio stiliaus įtakoje dekoruotos juodomis ir baltomis juostomis. Beje, joje yra netgi mini balkonas, pro kurį atsiveria štai toks vaizdas...

Žemiau šv. Petro bažnyčios yra dar vienas dėmesį traukiantis objektas – vadinamoji "Bairono grota" (Grotta dell'Arpaia arba La Grotta di Byron), kurioje anglų poetas lordas Baironas (George Noel Gordon Byron) esą mėgdavo medituoti ir semdavosi įkvėpimo savo literatūriniams kūriniams. Gal šioje grotoje jam ir gimdavo tokios mintys kaip "Jei aš juokčiausi iš kiekvieno mirtingo dalyko, tuomet neliktų laiko raudoti" arba "Meilė – nežymi vyro gyvenimo dalelė, moteriai ji – visas gyvenimas". Deja, dabar šioji grota yra sugriuvusi ir mes iki jos nenuėjome. Kad jau įkvėpimas neaplankė, tai nei poemų, nei protingų minčių po savęs nepaliksime.


Kiek palypėjus į viršų galima rasti čia stovėjusią Doria pilį (Castello Doria) bei jos gynybinių sienų fragmentus. Mes į pilies vidų taip ir neužsukome, jau vien dėl to, kad prie įėjimo ant kėdės sėdėjo kažkokia neaiški bobelė ir neleido eiti vidun, jei neperki ekskursijos. Ekskursijoms tądien nebuvome nusiteikę, todėl nusprendėme, kad apsieisime be pilies. Geriau jau paspoksosime į jūrą. Ir pašvilpkit mums. :)


Be to, vis tiek jau buvome nusipirkę bilietus persikėlimui į priešais esančią Palmarijos (Palmaria) salą. Prie jos yra dar dvi mažesnės salelės – Tino ir Tinetto, tačiau tik Palmarija yra šiek tiek gyvenama. Ir, kas be ko, visos trys taip pat įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą.


Tiesa, kiek anksčiau buvo gyvenama ir Tino – būtent jame buvusiame vienuolyne iki pat mirties 630 metais buvo įsikūręs šv. Venerijus. Po šventojo mirties toje vietoje buvo pastatyta šventykla, kurioje esą saugomi jo kaulai, o vėliau šventykla buvo išplėsta iki nediduko vienuolyno. Dabar Tino saloje stovi švyturys, dalis salos yra karinė zona, o kasmet rugsėjo 13 dieną saloje švenčiama šv. Venerijaus diena.


Galvojome, pasivaikščiosime sau ramiai po Palmariją, gal net apeisime ratu, juk jos dydis tik 1,7 km², tačiau joje galima rasti ir pliažiuką, ir miškelį, ir uolų su olomis (garsiausios jų yra dvi: "Mėlynoji grota" (Grotta Azzurra), į kurią galima nuplaukti tik laivu, ir "Balandžių ola" (Grotta dei Colombi), į kurią galima nusileisti tik virvėmis), ir karinę bazę. Aišku, kad beeinant Vilmantas neatsispyrė vandens vilionėms, o aš saugiai laukiau ant kranto, tik truputėlį, truputėlį įmerkiau kojų pirštus, bet mano nuomone, vanduo buvo per šaltas, kad maudynės būtų malonios.


Pagal mano įsivaizdavimą, tai eidami žemutiniu keliu turėtume apeiti visą nedidukę salą. Labai juokinga, kaip dabar prisimenu. Ir kodėl aš taip galvojau??? Nes keliukas pamažėle pradėjo kilti į viršų. Dar labiau į viršų. O mes sau lipome.
 

Kiek palypėję, žiū, ir ožkas belaigančias sutikome, kurios kiek nustebusios pažiūrėjo į mus įsibrovėlius.


Dar kiek palypėjus keliukas staiga ėmė vesti kone stačiai – jei ne Vilmanto surasta lazda, nežinau, kaip būčiau įkopus. Taip, nuotraukose gal atrodau labai laiminga, bet realiai aš jau ten iš paskutinių jėgų kopiau, nes tokiam netikėtumui nebuvau pasiruošusi nei praktiškai (be tinkamų batų), nei morališkai. Na, bet negi aš neįlipsiu??? Tai ir užlipau. Iš principo.


Po tokios atkarpos visas tolesnis kelias buvo tikras saldainiukas, be jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų, vien tik į tolį atsiveriantys vaizdai. O ir pasirinkimų haikinimui pakankamai, taip ir gundo keliukai sukti į vieną ar kitą pusę. 


Na, bet jų tyrinėjimui reikia daugiau laiko. Tai va, kai jau buvau viršuje, tai man labai patiko eiti aplink salą. Tik tiek, kad reikėjo per daug nežioplinėti, kad suspėtume į paskutinį laivuką gabenantį atgal į Porto Venerę. Bet šiaip buvo viskas tiesiog puiku, net pirmas mini haikas neplanuotai mus "ištiko". :)

...

2013-08-21

Pasakojimai nuo sofos: specialiai nespeciali kelioninė "bazė" (La Spezia)

...


Važiuojant traukiniu iš Bolonijos į Speciją (La Spezia) akių negalėjome atitraukti nuo sužaliavusių kalvų (o gal jau ir visų kalnų) ir bėgančių kalnų upeliukų. Net neįsivaizdavau, kad Ligūrijoje (Liguria) esama tiek daug žalumos. Bet kaip paaiškino vietiniai italai, tos žalumos yra tiek daug būtent todėl, kad čia dažnai lyja.

Viskas aišku, tik tie žodžiai "dažnai lyja" man nelabai patiko, juo labiau, kad pasiekus Speciją mus pasitiko apniukęs dangus. Pagal mano genialų planą, tai jokio lietaus neturėjo būti, nes kaipgi per lietų mes haikinsime po apylinkes. Ne tai, kad būtų neįmanoma, bet tiesiog nelabai malonu, o, kaip pamatėme vėliau, ir pavojinga.


Specija yra visai nedidelis miestukas ant Ligūrijos jūros kranto, gal valanda kelio traukiniu nuo Genujos, tačiau jis yra vienas pagrindinių karinių (yra visas karinis jūrinis arsenalas), industrinių ir komercinių Italijos uostų.

Tad kai kiek apniukusią pavakarę išėjome pasivaikščioti palei jūrą, mus pasitiko ne paplūdimiai, bet krovininis uostas, prisišvartavę kruiziniai ir kariniai laivai. Pasirodo, kad Specijoje visai nėra paplūdimių; norint pasimaudyti ir pasideginti reikia važiuoti arba į Leriči (Lerici), arba į "Veneros uostą" (Porto Venere), arba apsistoti kitoje Činkve Terės (Cinque Terre = penkios žemės) pusėje esančiame Levanto (Levanto) miestelyje.


Šiaip Specija neišsiskiria niekuo ypatingu. Na, nebent įdomesnis faktas apie senesnius miesto laikus būtų tai, kad po II Pasaulinio karo nacių koncentracijos stovyklose išgyvenę kaliniai būtent iš Specijos išvyko į kitas šalis. O tarp 1945-1948 metų net 23 tūkstančiai žydų slapta pabėgo iš Italijos į Palestiną, dėl to Specija kartais pavadinama "vartais į Sioną" (Schàar Zion).


Bevaikščiojant po ramų miestelį ir beuodžiant mandarinų žiedų kvapą neįmanoma nepastebėti botaniniame parkelyje stovinčios Garibaldžio skulptūros (Giuseppe Garibaldi), palei centrines gatves įsipynusių Karinės technikos bei Šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų (CAMeC) (beje, muziejų yra gerokai daugiau nei mano išvardinti du), o taip pat ir virš senamiesčio dunksančios šv. Jurgio pilies (Castello San Giorgio), kuri dabar virtusi Archeologijos muziejumi (Museo Civico Archeologico "U. Formentini").


Tasai Archeologijos muziejus, žinoma, kad mums besilankant neveikė, tačiau nuo jos prieigų atsivėrė visai nebloga panorama į Speciją.


Speciją mes pasirinkome kaip bazinį miestelį savo išvykoms į 5terę (čia ir toliau, taip trumpinu tas Penkias žemes). Taip padarėme dėl keleto daug priežasčių: kolegų rekomendacijos, pigesnės būsto nuomos kainos (mes penketui dienų išsinuomojome butą) ir pigesnis maistas kavinėse nei kad 5terėje, parduotuvių kiekis ir iš jo išvažiuojantis specialus 5terės traukinukas ir į 5terę plaukiantys laivai.

Apskritai, jei pagrindinis tikslas yra 5terė, tai Specijoje visai verta apsistoti netoli stoties, nes taip bus nušauti net du zuikiai – ir toli eiti nereikės, ir senamiestis bus netoli. Nors visai verta bent kartelį paėjėti pasivaikščioti palei uostą prie raudono švyturių ir mažų laivelių.


Mums atrodė, kad mes nebūsime labai nutolę nuo stoties, bet kaip parodė patirtis, vis tiek per toli. Na, bet čia jau tik mūsų kaltė, nes per vėlai pradėjome dairytis būsto ir viskas masiškai buvo išsoldoutinta (=išparduota), tad nelabai daug ką galėjome rinktis pagal savo norimą kainą.

Savo susirastu butuku nedidelio daugiaaukščio tipo name (condominium) buvome kaip ir patenkinti: erdvus, kambarių net daugiau nei reikėjo, balkonas, virtuvė, dušas – ko daugiau bereikia, na, bet kaina vis tiek galėjo būti mažesnė. Netgi su kaimyne geltonomis šlepetėmis ir juodu katinu sugebėjome susipažinti, nes labai jau ji norėjo bendrauti, net jei pasakyti nelabai turėjo ko, bet vis tiek užeidavo – tai apie mus pasiklausinėti, tai pasiūlyti iš jos perpirkti butą už 180 000 eurų, mat jai nepatinka gyventi tokiame name, tai vėl ko nors. Ai, na, bet žinote, kaip su tais kaimynais būna... :)


Šiaip jau daugiau mes Specijos ir netyrinėjome, nes pagrindinis mūsų maršrutas rytą ir vakarą buvo "butas-stotis-butas". Nors visgi porą vakarų nepraleidome progos susitikti su naujais draugais (Specijos vietiniais) ir pagal jų rekomendacijas kartu apsilankyti pačioje Specijos nuolatinių gyventojų tarpe labai populiarioje seniausioje miestuko tratorijoje "All'Inferno".

Ją rasti nėra labai sudėtinga, tik tiek, kad reikia lįsti po žeme ir jei nesi rezervavęs vietos, tai nėra šimtaprocentinės garantijos, kad pavyks gauti staliuką. Bet mums tąkart pavyko – mmm, minestronės sriuba, kepti ančiuviai ir baltas itališkas vynas...


Kitas mums rekomenduotas kulinarinis gėris buvo itin populiari tarp vietinių picerija, kurios interjeras atrodo labai paprastas, padavėjai irgi paprasti kaip dvi kapeikos, maisto kainos niekur nesurašytos (kas, reikia pripažinti, kiek gąsdino), bet mes surizikavome ir vėlgi likome labai patenkinti, nes buvo ir skanu, ir nebrangu.

O daugiau, tai Specijoje mums terūpėjo, kad kaimynystėje esanti parduotuvė veiktų, duše būtų šilto vandens ir niekas naktimis netrukdytų ramiai išsimiegoti. Aha, žinau, skamba nuobodžiai, bet kai visą dieną haikini, tai labai pradedi vertinti tokius atrodytų elementarius buitinius dalykus. ;)
...

2013-08-14

Nuo sofos pro langą: aikštės keistuoliai

...
Senokai berašiau, kas pro tą mūsų langą matosi. Arba girdisi. Jau, atrodo, mažai kas ir benustebina. Dabar va dar dramblių užsiveisė - bet apie juose kitą kartą papasakosiu. Taigi, visai dar neseniai parėjau namo ir neištvėrusi kambaryje tvyrančio karščio pravėriau langą, tada pasidariau kavos ir galvoju, atsipūsiu kelias minutes po darbo. Tikras gėris prisėsti ant sofutės ... :)


Staiga girdžiu keistus garsus. ...??? Jau prie ko, ko, bet prie visokiausių miesto garsų iš lauko - pradedant sunkvežimių burzgimu, baigiant orkestrų maršais - esu pripratusi. Vienintelė reakcija į juos yra arba palikti pravirą langą ir toliau, arba tiesiog uždaryti.


O vat šį kartą girdžiu, kad kažkas lyg ir klavišiniais groja. Kiek neįprasta... Tiksliau, absoliučiai neįprasta. Gatvės muzikantai? Būtų keista. Dažniausiai jie tokių melodijų nesirenka. Bet ir dar ne vasaros vakarinių koncertų metas, kada susirenka ansambliai ir orkestrai, ir jau kad duoda, tai mažai nepasirodo.


Kyštelėjau galvą pro langą, o ten aikštėje, visiškai keistoje vietoje  - nei aikštės vidury, nei ant scenos, o tarsi kažkur pakelėje stovi koks tai mini pianinas ar klavesinas, ar dar kažkas (tikrai nenusimanau tuose dalykuose), prie kurio vis pasikeisdami mergina su vaikinuku skambina melodijas. Taip visai gražiai skambina. Keletas žmonių sustoję klausosi arba praeidami nužvelgia.

Aš iš aukštai bežiūrėdama taip ir likau nesupratusi, ar čia kažkokia meno akcija-atrakcija vyko, ar čia ypatinga gatvės muzikantų rūšis buvo, kad net "pianiną" atsitempė. Tačiau atveju lango neužvėriau. Vienas tų retesnių, bet labai malonių atvejų, kai nesinorėjo.

P.P.S: Peržiūrėjusi nuotraukas supratau, kad tai visgi buvo gatvės muzikantai. Bet tokie labai geri.


Tai tiek apie vaizdus pro langą, o mes čiupę lagaminus keliaujam saulės, jūros, šilumos ir itališko klegesio ieškoti, švęsti asmenines šventes ir apkabinti išsiilgtus artimuosius. ;)
...

2013-08-05

Pasakojimai nuo sofos: miestas, kuriame norėjosi ištirpti ir pasilikti (Bolonija)

...

Ištirpti, tai nereiškia paskęsti kokiame makaronų su Bolognaise padažu bliūde. Oi, ne, ne, nesuklyskite. Bet va imkite ir įsivaizduokite maloniai karštą dieną – tokią, kada atrodo, kad net oras virpa... Kada atrodo, kad visa aplinka ir pastatai aplink yra šiek tiek išskydę. Ir kada imi jausti, tarsi ir pats pradedi po truputį lydytis... Išsilieja kontūrai... Spalvos atrodo vis švelnesnės... Ir lieka nebeaišku, ar čia tu, ar čia miestas, ar čia jau jūs abu virtote kažkuo...


Tai va, pačiai sau netikėtai būtent taip ir pasijutau Bolonijoje. Įsiurbė ji mane be gailesčio. Teprabuvau Bolonijoje kokias dvi su puse, na, gal tris dienas, bet net ir dabar jaučiu ilgesį ir norą sugrįžti. Tai vienas tokių miestų, iš kurių, kaip man atrodo, niekad nenorėčiau išsikraustyti – jame daug modernumo, bet pakanka ir senovės, daug judėjimo, bet galima rasti ir ramybės. Todėl nesuprantu žmonių, iškeičiančių Boloniją pavyzdžiui į Liuksemburgą. Man nuoširdžiai atrodo, kad jie taip padarydami gerokai pralošė.

Ir kuo šis miestas mane pavergė? Greičiausiai visu savimi, visa savo esybe.


Dėl to ir norėjosi man pasilikti jame ir tingiai vakarojant bei aplinkui gaudžiant itališkai šnekai skanauti netoli ramaus Žydų kvartalo esančios Nicola‘s picerijos traškių, į lėkštę netelpančių picų kraštelius... Tokių picų dar niekur neragavau. Arba lėtai mėgautis pačiais skaniausiais vaisių ledais (jūs neįsivaizduojate, kokioje palaimoje aš tada buvau) bespoksant į gatvės muzikantus...


Neabejotinai, Bolonija mane pavergė gražiomis aikštėmis, jas supančiais pastatais bei skulptūromis, o taip pat raudonplyčiais bei raudonstogiais namais, kurie man priminė Kauno senamiesčio pastatus ir sukėlė gimtų namų ilgesį.

Nežinau, kaip neatkreipti dėmesio į prie Madžiorės aikštės (Piazza Maggiore) stovinčią Neptūno skulptūrą (Fontana del Nettuno), kurią 1567 m. sukūrė prancūzas skulptorius-manieristas Džambolonja (it. Giambologna). Net tuometinis popiežius neliko abejingas, bet ne dėl dieviško skulptūros grožio, o dėl to, kad jam pasirodė, jog tam tikros Neptūno kūno dalys yra per daug išryškintos (oi, tas dydžio aktualumas vyrams), todėl garbiam architektui noromis ar nenoromis (įtariu, kad visgi nenoromis) teko dorovės labui vieną Neptūno kūno dalį kiek pakeisti.


Sako, kad trikampė šv. Stepono aikštė (Piazza Santo Stefano) yra viena gražiausių mieste, deja, dalį to grožio slėpė sendaikčių turgaus stalai bei palapinės. Bet nėra taip blogai, nes kiekvienas sendaikčių turgelis turi savito žavesio.

Pavergė miestas ir nesvietiško ilgumo skliautuotomis promenadomis, na, gerai, šaligatviais po portikais, miesto centre. Vieni sako, jų ilgis siekia net 45 km, kiti kiek sumažina – iki 40 ar net 35 km. Tie portikai man atrodo toks protingas boloniečių architektūrinis sprendimas – ar karštą dieną, ar lietui pliaupiant – po jais visada malonu.


Tačiau portikai atsirado ne norint palengvint pėsčiųjų dalią, bet dėl kol kas proziškesnių poreikių: garsusis Bolonijos universitetas traukė mases imigrantų, dėl kurių mieste ėmė stigti gyvenamosios vietos, o tuščių plotų naujų  namų statybai sienomis apjuostame mieste nebebuvo likę, todėl gudročiai italai dar 1211 m. sumąstė pristatyti portikų prilaikomus namų prailginimus virš šaligatvių. Neilgai trūkus, t.y. nuo 1289 m., portikai tapo privaloma eksterjero detale – jei statai naują namą, jis privalėjo turėti portiką.


Po miestą išsibarsčiusiais bokštais. Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, tikrai nebūčiau patingėjusi susiieškoti visus 20 išlikusių, bet dabar pasitenkinau dviem pačiais garsiausiais (le Due Torri). O kadaise jų buvo net 180! Bokštus 1109-1119 metais statė turtingos miesto šeimos kaip turto ir sėkmingai besivystančio verslo simbolius. Ir be abejo, statydamos varžėsi tarpusavyje, kurių bokštas bus aukštesnis, gražesnis, prašmatnesnis etc.

 
Tiesa, užlipti į aukščiausio iš jų (Torre degli Asinelli) viršų aš visgi patingėjau – vis tik 98 metrų aukštis ir 498 laipteliai nepasirodė man saldainiukas, o mažesnis 48 metrų aukščio bokštas (Garisenda) lankytojams uždarytas, nes esąs pernelyg pasviręs – 3,2 m, todėl likau laukti pažemėje, kol Vilmantas iš viršaus žvalgė miesto tolybes ir niekingus žemės skruzdėliukus.


Architektūriniu paveldu ir prie jų derančiais lambordžiniais, Adidas treningais ir Cartier maišeliais (gaila, pastaroji itališkos mados nuotrauka liko mano sugedusiame telefone) ir visais kitais kontrastais. 


Tiesiog pilnomis miestiečių gatvėmis. Ir šįkart ta minia visai netrukdė, netgi atvirkščiai – buvo labai gera jaustis  jos dalimi. Harmonija. :) O naktinis gyvenimas... Man turbūt būtų sunku atsiduoti mokslams, kai aplink tiek pagundų... Gal ir gerai, kad nebuvau studente Bolonijoje. :)


Keistomis bažnyčiomis, kurių aplankėme krūvą, bet atskirai jų net nevardinsiu, tačiau kas mėgsta bažnytinę architektūrą, turėtų ką paveikti.
 
Pavyzdžiui, šv. Petronijaus bazilika (Basilica di San Petronio), pradėta statyti 1392 m. ir iki šiol neužbaigta, nes boloniečiai pritrūko pinigų savo grandiozinio projekto įgyvendinimui, yra penkta pagal dydį pasaulyje. Boloniečų ambicijų būta kur kas didesnių – šioji bažnyčia turėjo aplenkti šv. Petro baziliką Romoje, bet vėlgi įsikišo tuometis popiežius, pagrūmojo pirštu ir griežtai pasakė "NO". Dar vienas įdomus dalykas, tai jos grindyse to meto astrologiją universitete dėsčiusio Gian Domenico Cassini įrengtas 67 metrų meridiano formos saulės laikrodis, kurio tikrasis tikslas buvo įrodyti, ar saulė sukasi aplink žemę ar žemė aplink saulę. ;)


Neabejotinai įspūdingas ir  šv. Stepono aikštėje stūksantis bažnyčių kompleksas (Basilica di Santo Stefano arba Le Sette Chiese), kurių kadaise būta septynetas, o dabar telikusios tik keturios. Jų vietoje senų senovėje stovėjo pagoniška šventykla, o kiek artimesnėje senovėje įsikūrė krikščioniškos bažnyčios. Man labai patiko, kad jų vidus visiškai paprastas, neišpuoštas, o gražus būtent ten vyraujančia tyla ir ramybe. Vienoje iš ketverto bažnyčių (Chiesa del Crocifisso) guli Bolonijos globėjo šv. Petronijaus kaulai. Kitose galima aptikti kitokių relikvijų bei pagonybės laikus menančias marmurines  kolonas.


Maištinga dvasia alsuojančiu seniausiu Europoje Bolonijos universitetu (įkurtas 1088 m.), kurio prieigos tokios skirtingos šeštadienio vakarą ir...


...ir sekmadienio rytą. Tik grafičiai ant sienų tokie patys.

Man, asmeniškai, labai keistas toks senovės ir mokslo didybės bei jaunatviškumo ir anarchijos derinys, kuris tvyro universiteto rajone.


Slaptais kanalais, kurių kadaise Bolonijoje buvo kur kas daugiau, o dabar galima pamatyti tik poroje vietų ir tik tuo atveju, jei žinai, ko ieškoti.

 
Taip, tikrai, aš ir miestas susitikome pačiu geriausiu mums laiku – vienas kitą supratome, ir aš jį įsimylėjau.

Be to, mums dar užteko laiko skliautuotomis gatvėmis nukeliauti iki pat ant Gardia kalvos (Colle della Gardia) esančios šv. Luko šventovės (Santuario di San Luca). Iki kurios kelias vienu metu ėmė atrodyti niekada neužsibaigsiantis. Aišku, patys kalti, kad nusprendėme eiti pėsčiomis nuo pat centro Saragosos keliu (via Saragozza). Mea culpa, čia jau mano „geniali“ idėja, nors galima buvo dalį kelio pavažiuoti 20 autobusu, todėl pasiekus kalniuko papėdę ir pradėjus kilti viršun (vis dar po kliautais), aš vis apsigaudavau, kad vat už to posūkio, tai jau tikrai bus kelio pabaiga. Na, kur tau... Juk į viršų kelias tęsiasi net 3,5 km (ir kaip ten tie bėgikai sugeba į viršų bėgti, absoliučiai nesuprantu), bet už tai gražioje aplinkoje - po skliautuotu portiku su 666 arkomis.


Na, bet pagaliau užkopus buvo galima palaimingai ilsėtis ir akis palepinti gražiais vaizdais į Boloniją ir Apeninus, driežais bei jaunavedžiais.


Ai, gera ta mano naujoji meilė. Net rišliai parašyti nepavyksta. :)
...