SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-06-29

P.S. kartais liuksemburgiečiai pašvenčia

...

Ne, šis įrašas ne apie futbolą ir ne apie tai, kaip italai vakar šventė pergalę.


Šįmet taip jau nuskilo, kad tik grįžusi po smagaus pasibuvimo Lietuvoje stačia galva papuoliau į Nacionalinės dienos (Nationalfeierdag) = oficialios Hercogo gimimo dienos išvakares. Juokingiausia, kad jie neretai tą dieną vadina Groussherzoginsgebuertsdag, kas išvertus būtų jos didenybės Hercogienės gimimo diena, nes Nacionalinė diena buvo "sukurta" valdant didžiajai hercogienei Šarlotei (Charlotte). O tas buvo 1961 metais. Ir nors ji buvo gimusi sausio 23 d, tačiau patirtis parodė, kad tai ne pats geriausias metų laikas tokioms šventėms ir diena buvo perkelta į birželio 23 d. Jos sūnus, pats irgi gimęs sausio mėnesį, toliau palaikė šią naują tradiciją (hmmm, įdomi žodžių kombinacija), jojo sūnus irgi palaikė... Ir va taip viskas išėjo.

Iš pradžių net nelabai susigaudžiau, kas čia vyksta. Na, prie muzikos prie langais aš pripratusi (vasaros metu mes išklausom kokį milijoną geresnių ir blogesnių koncertų), bet šį kartą man pasirodė, kad per daug jau to bruzdesio. Paskui gi tik topt į galvą, taigi didžiūlė šventė šiandien. Na tai viskas viskas aišku.


O kad jau šventė, tai reikia jai pasiruošti. Vėliavų namuose nedėliojome, nors turime kažkur tai nukištą popierinę Liuksemburgo vėliavytę, bet kad jau po langais pakankamai jų plevėsavo. Tačiau artimiausiame kioskelyje susiveikėme hercogų šeimos svarbiausių asmenų - Jų didenybių hercogo, hercogienės ir būsimojo paveldėtojo (beje, jis taip ir vadinamas - le Grand-Duc Héritier) - atspaudą, kad turėtume ką pasidėt ant lango. Nagi beveik visose parduotuvėse taip daro, tik dar portretus įdeda į rėmelius ir apkaišo vėliavėlėmis, kaspinėliais etc. (kaip tik po pernykštės šventės rašiau apie tai). Na, neišbrokijom ir nacionalinio simboliu papuošto alaus. Žodžiu, kad būtų viskas kaip priklauso. :)


Vakarėjant žmonių kiekis po langais ėmė augti, o atidžiau užmetus akį buvo galima išvysti ir įdomesnių veikėjų, vaikštinėjančių aplink. Na, bet nieko nuostabaus, žinant, kad išvakarėse būna toks dalykas, kaip eisena su deglais (norėjau rašyti deglų paradas, bet kažkodėl galvoje iškart iškildavo deglos kiaulės vaizdas, o kiaulės juk čia ne prie ko).


Eisenos su deglais kulminacija vyksta netoli mūsų namų esančioje Guillaume II aikštėje, kur prie merijos įrengtoje tribūnoje įsitaisę Jų Aukštenybių šeima, miesto meras ir kiti svarbūs asmenys stebi eiseną, kurioje dalyvauja skautai, gaisrininkai, įvairių organizacijų, asociacijų, būrelių atstovai etc.


Mes į aikštę atėjome preš pat eiseną, tai šansų rasti padoresnę vietą beveik nebuvo. Bet dėka didžiulių ekranų vis tiek gerai matėme svarbiuosius asmenis. O eisenos dalyvius visai neblogai nužiūrinėti sekėsi ir iš ten, kur sau ramiai stovėjome.


Bežiūrint eiseną man kilo tokios nepadorios mintys, kaip kad, negi hercogų šeimai bei kitiems asmenims nepabosta kasmet žiūrėti tą patį.... O dar ir entuziazmą reikia rodyti... Hmmm... 

Na, bet begyvendama Liuksemburge aš turiu tokį keistą įspūdį susidariusi (ir ne aš viena), kad vietiniams gyventojams labai patinka tokie pasikartojantys dalykai, iš serijos "kaip buvo prieš šimtą metų, taip ir dabar". Čia galvoje turiu ne Nacionalinės dienos šventę bendrai, nes šventės yra gerai, bet tokią pačią jos struktūrą. O kur naujovės? Siurprizai? Orginalios idėjos?


Taigi, ekrano dėka pamatėme, kad eisenos dalyviai ne tik paprasčiausiai pražygiuoja pro hercogų tribūną, bet dar juos ir tuputį palinksmina. 

O taigi gal šokiai kasmet vis kitokie? Va tai ir įneša įvairovės. :)


Kai mums pabodo žiūrėti eiseną, patraukėme paieškoti vietelės, iš kurios būtų patogu stebėti fejerverkus. Na, tokių fejerverkų stebėtojų susirinko visa minia. O tarp jų tiesiog negalėjome nepastebėti populiariausių šventės dalyvių aksesuarų. 

Taigi, top 3 yra toks: 1) šviečiančios spalvotos zuikių austytės - nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas, ar mažas vaikas, nors visgi šis aksesuaras labiausiai dominavo tarp merginų; 2) nešviečiantis, bet tai nereiškia, kad nepopuliarus, aksesuaras, ypač tarp vyriškos giminės šventės dalyvių - susuktų balionų kepurės, ypač padedančios išsiskirti minioje; 3) sidabrinės bei juodos žybsinčios skrybėlės - rafinuotų merginų puošmena.


Fejerverkai, mano nuomone, yra pati geriausia šios šventės dalis. Nes jie būna iiilgi ir nuostaaabūs... Tikrai niekur tokių nematydavau. 

Stovėjome užvertę galvas ir apsalę spoksojome. Net fotografuoti nesinorėjo, nes per fotoaparato akutę visai neįdomu stebėti fejerverkus - reikia plačiai atmerktomis akimis, nes reginys išties būna mesmerizing (liet. kerintis, hipnotizuojantis, jei ką...).


Pasibaigus fejerverkams reikia eiti šventės švęst. :) Nes visur aplink minios žmonių, koncertai, didžėjai. Vieno baro muzika stengiasi permušti šalimais esančio baro muziką, o gėrimai liejasi laisvai. Beje, per kai kurias gatves net nesugebėjome prasibrauti dėl žmonių spūsčių. Tokiomis minutėmis ir pajunti, kad gal ir yra tų žmonių Liuksemburge ne tiek jau ir mažai.


Be to, kadangi ir po mūsų langais griaudėja koncertas, tad geriau pavaikštinėti mieste ir pasižvalgyti, nei to koncerto klausytis namuose. Apačioje kaip tik įamžinti taip beveikštinėjant sutikti mums fainiausi šventės dalyviai: nacionalinių spalvų juostele pasidabinęs švenčiantis šunėkas, verslą sukantis Juventus fanas bei žavus šokčiojantis "zuikis".


O kitą dieną, jau tą tikrąją Nationalfeierdag, kai išvakarių šventės, kuri tęsiasi iki kokių trijų ar keturių valandų nakties dalyviai dar miega, o jų paliktų šiukšlių valytojai ilsisi po intensyvaus darbo, Hercogų šeima (groussherzogliche famille), politikai, garbūs svečiai dalyvauja rytinėse mišiose Katedroje. Po mišių tos pačios šeimos garbei bei Nacionalinės dienos proga iš Tiuningeno forto (Fort Thüngen) iššaunama 101 salvė.


O tada vidurdienį vyksta tradicinis kasmetinis karinis paradas, kasmet toks pats arba net ir kartais prastesnis, pavyzdžiui, kai šiųmetinį palyginau su pernykščiu. Tiesa, šįmet buvo didžiulė naujovė - kartu su Hercogu Henri žygiavo ir Paveldėtojas princas Guillaumme. Vat.

Na, ir pabaigai, besidairant į parado dalyvius bei žioplinėtojus, akys užkliuvo už šios šviesiaplaukės mergaitės. Pasakykit, kad čia ne Simpsonų multiko herojė realybėje... Nerealu :)

...

2012-06-22

Pabambėjimai nuo sofos: dideli smagumai ir maži nusivylimai in LT

 ...
Iš savo dienų, praleistų Lietuvoje, norėčiau pasidalinti dar keletu atradimų ir nusivylimų – deja, netikėtai būta ir pastarųjų.


Pačiai sau netikėtai kažkaip ištrūkau net iki Vilniaus. Ir net su nakvyne. Tai turėjau progą pamatyti Vilniaus centrą, kur vakarop vos ne kas antroje kavinėje rinkosi vykstančio Europos futbolo čempionato aistruoliai ir jis šurmuliavo iki pat vėlumos.

O taip pat išbandyti „Rene“ virtuvę, apie kurią prisiskaičiau Lauros saldaus gyvenimo tinklaraštyje


Na, mano akimis, virtuvė kaip virtuvė (nors nusiskundimų neturiu, bet ir nealpstu), dvi dienas marinuotos vištienos patarškutės patiekalas, kurį dalinomės perpus su išsiilgta drauge Rita, buvo skanus, tačiau nieko tokio apie ką galėčiau pasakyti „aaach, dieviškas skonis“. Bet vištienos buvo daug, tad ji išalkusiųjų skrandžius tikrai užkimštų, o man net pusės porcijos jau per daug. Nors paburbėjau, visgi visai rekomenduoju tą vietelę, nes kas gi nenorėtų būti pavadinta „nuostabiąja Neringa“ ir sulaukti „paukščių čiulbesio“ palinkėjimo. Ir šiaip ten visai smagu.

Tačiau didžiausias ir maloniausias atradimas buvo visai paprastas - šioji terasa netoli Konstitucijos prospekte esančio Swedbanko.


Daug kas turbūt netgi pasakytų, kad ji visai niekuo neypatinga. Aš joje vaikštinėjau ankstų ir apniukusį penktadienio rytą, kai aplinkui matėsi akivaizdūs naktinio lietaus pėdsakai ir juodos bei oranžinės kėdutės tuo metu tikrai nebuvo toji vieta, kur norėtųsi prisėsti. 


Tačiau tuo metu joje nebuvo nei vieno žmogaus ir nuo jos vėrėsi žavūs Vilniaus centro bei Neries vaizdai. Užsibuvau toje terasoje turbūt kokias dvidešimt minučių, taip man nesinorėjo iš jos išeiti. Tačiau vėliau naktinio miego trūkumas mane įveikė ir aš patraukiau medžioti rytinės kavos puodelio. Jau kažkelinto... :)

O mano didžiausias nusivylimas taip pat yra prie Konstitucijos prospekto. Tai Nacionalinė dailės galerija, kurią pamačiau nuo terasos ir sugalvojau apsilankyti. Juk dar nebuvau joje buvusi. Ir jau įsivaizdavau, kaip smagu man bus joje vaikštinėti.

O smagumo visai nebuvo.


Visų pirma, lietuvių dailininkų pradininkų - Vienožinskio, Galdiko, Samuolio, Dobužinskio, Gudaičio ir daugelio kitų - paveikslai man kėlė depresiją savo spalvų tamsumu. Toks jausmas, kad Lietuvos danguje niekad nešvietė saulė – spalvos, ar tai būtų raudona, ar žalia, tamsios ir niūrios. Net mano mylimo Čiurlionio pora paveikslų niekaip neišsiskyrė iš bendros spalvinės gamos. Eksponuojami ankstyvieji grafikos darbai neatrodė labai toli nuo mūsų mokyklinių braižalionių ant vašku ir tušu dengtų lapų. Mano lūkesčiai lietuvių dailininkų darbams buvo kur kas didesni, ech...

Vėlesnių kartų dailininkų eksponuojami darbai paliko jau geresnį įspūdį, bet ne tiek, kad nudžiugintų. Tas niūrumas, matyt, užsifiksavęs dailininkų genuose, ar kaip... O gal ten vien tik kokių jų asmeninių depresijų įtakoti darbai eksponuojami, nesuprasi. Nors buvo keletas darbų, kurie man pasirodė visai nieko. Vis tik geriau jau būčiau ėjusi į ŠMC.

Visų antra, bevaikščiodama po muziejaus sales girdėjau savo žingsnių aidą. Be manęs vienos dar gal kokie pora užklydusių užsieniečių vaikštinėjo. O toliau tuštuma ir tyluma... Kartais ji būna visai jauki. O čia beveik jaučiausi tarsi kokioje vaiduoklių meno galerijoje. Arba tarsi įsibrovusi į svetimą erdvę ir ekspozicijų prižiūrėtojoms sutrukdžiusi jų šventą skaitymą besėdint ant kėdučių. Tik pora jų man pasirodė malonios ir nepatingėjo pakėlusios galvą žvilgtelėti mano pusėn ir atsakyti į pasisveikinimą. Oh, well...


Išvada. Man nepatiko. Nei menas, nei atmosfera. Nei smirdantis (nežinia kodėl) pustuštis muziejaus knygynas. Išėjus iš galerijos man tesinorėjo šaukti iš nusivylimo - užmojo būta neblogo, na, bet bendras įspūdis, t.y. realybė tokia, kad galerija tarsi koks seniai susidrumsti spėjęs seniai užkonservuotų agurkų stiklainis - liūdnas, banalus ir beskonis. Pliusiukas uždėtas, kad padaryta. Bet tik tiek. Ir jokio draivo. Tiesa, savo interneto puslapyje ji atrodo daug geriau ir įdomiau - nors tiek.

O kad įrašo nebaigčiau liūdna gaida, paminėsiu dar vieną smagų atradimą – Kulautuvos apylinkes. Po jas labai smagu duotis dviračiais. 


Nuo "Skraidyklių kalno" (tai nėra oficialus pavadinimas, tačiau nuo jo kyla oro balionai, parasparniai etc.) Netonyse atsiveria žavios Nemuno kilpos ir žalieji miškai.

Pravažiavus Kulautuvos sodus galima privažiuoti prie pat Nemuno ir pailsinti ne tik kojas, bet ir dviračio sėdynių nuspaustus užpakalius, akimis palydint upės srovę.


Kaip smagiai pastebėjo mano Kulautuvos apylinkių gidės Karolinos mama, vaišindama nusikalusias dviratininkes skaniausiais pietumis, važinėjant po Kulautuvos miestelį galima „žaisti Nidą“ – sukiesi ramiomis miestelio gatvėmis, įkvėpinėji sau pušų kvapą, džiaugiesi gyvenimu... Tikrai, kuo ne Nida??? Ir toli važiuoti nereikia. 

O vėliau gali pasukti link karjero ir smagiai pasimaudyti. 


Taigi, mano lietuviškų maudynių sezonas atidarytas. Dabar galiu skelbtis esanti užsigrūdinusi undinė.
Ir tuo baigiu savo įrašus iš Lietuvos. Galėjau ir daugiau, bet, supraskite, buvo atostogos (net ir nuo kompiuterio bei fotoaparato, bet ne nuo draugų). ;)
...

2012-06-14

Pasakojimai nuo sofos: čia Lietuva, čia lietūs lyja

...
Kaip kad visai neseniai...

Beje, pagal naujų įrašų nepasirodymą ir išnykimą iš blogolendo turbūt supratote - atostogauju. :)


Bet kai nelyja  - kaip kad sekmadienį, tai galima prisigalvoti visokių pramogų. Mano šeimynikščiai pasiūlė pasmalsauti, ką siūlo Neries regioninis parkas. Na, aš tai tikrai nieko prieš, nes reikia gi neprarasti vaikščiojimo kilometrinius atstumus įgūdžių, o internetinis parko puslapis parodė, kad įvairaus sudėtingumo trasų yra su kaupu (taigi, lietuvaičiai, netinginiaukit savaitgaliais). Tik tiek, kad mano kelionės kompanionai tikrai nebuvo nusiteikę įveikti dešimtis kilometrų, jiems norėjosi lengvo sekmadieninio pasivaikščiojimo. Na gerai, man tiko ir toks.

Pirmasis mūsų sustojimas - Panerių regykla. Palipėję į kalnelį, o ant jo - į bokštelį, išties daug regėjome...pušų viršūnių. Rimtai, tokia pušų ir dangaus panorama. 


Antrasis sustojimas turėjo būti Panerių dvaras, bet privažiavę nelabai supratome, ką ten žiūrėti, todėl patraukėme toliau.

Trečiasis sustojimas - kavinė "Pušynėlis". Aha, o ką jūs galvojote, lipimo į apžvalgos bokštelį nuovargio nuplauti nereikia, aaa? :)

O jei rimtai, iš kavinės atsiveria puiki panorama į Neries upę ir ją supančius miškus.


Nuo kavinės nupėdinę tik pusantro kilometro, jau radome Ąžuolų kalno regyklą su, kaip ir priklauso, apžvalgos bokšteliu. 


Dar truputuką nusileidę žemyn pasiekėme laiptelius, vedančius į Karmazinų piliakalnį


Nuo jo vingiuoja kelių kilometrų takelis link kitų dviejų - Buivydų ir Bradeliškių - piliakalnių, tačiau mes pasitenkinome nuėję iki Karmazinų atodangos bei nusileidę iki Dūkštos upės. Beje, vanduo joje visai nešaltas.


Grįžę atgal iki kavinės vėlgi privaloma tvarka atgavinėjome jėgas valgydami šašlykus bei užsigerdami lietuviška gira (o toji, rūpužė, nors ir naminė, bet buvo perdaug nusaldinta).


Paskutinis sustojimo taškas - Dūkštų ažuolynas. Ten įrengti puikūs mediniai takai patogūs ne tik vaikščiotojams, bet ir vežantiems vaikus vežimėliuose ar neįgaliesiems.


Palei visą taką išdėliotos medinės skulptūros lietuviškos mitologijos tematika. Trumpai tariant, tiesiog ideali vieta lengvam pasivaikščiojimui tarp senų, 180-200 metų, ažuolų.

Yra netgi paslaptingas Airėnų akmuo su kažkokiais įspaustais ženklais. Ant pačio akmens gana sunku juos įžiūrėti, bet pasistengus galima. O kažkuriuo metu aplinkiniai buvo įtikėję, kad po juo slepiasi dideli lobiai. tai ne vienas ir ieškojo jų. 


Dabar ant šio akmens yra kraunamos šiuolaikinių žmonių aukos - centai ir kažkokie lankstinukai. Kažin, ar duoda daug naudos tokios "aukos" jas paaukojusiems?

Beje, bevaikščiodama tarp ąžuolų sutikau savo sielos draugę... :)


P.S. Šiame įraše specialiai daug nepasakojau apie lankytus objektus, nes palikau aktyvias nuorodas, kur galima gražiai lietuviškai apie visa tai ir dar daugiau pasiskaityti. O aš lekiu toliau atostogauti. ;)
...

2012-06-06

Pasakojimai nuo sofos: ir vis dar lipam nuo vulkano

...
Taigi toliau tęsiu pasakojimą, kaip mes laipiojome po tą vulkaną. Na, gerai, gal ne laipiojome, o nulipinėjome nuo jo iš 3555 m aukščio.


Žodžiu, smagiai pasišvilpaudami nusileidę nuo stačiausios vulkano dalies ir užmetę akį į žemėlapį nusprendėme, kad sunkiausias darbas jau padarytas. Tai ir atsipalaidavome – matydami priešais save du kelius niekaip negalėjome išsirinkti – ar eiti tuo, kuris gražiems, ar tuo, kuris protingiems. Matyt tuštybė suveikė ir nuėjome skirtu gražiems. Rezultatas: padarėme visai nereikalingą kokių 20-ies minučių lankstą per kažkokį kalną ir galų gale vistiek atsidūrėme tame pačiame kelių išsišakojime iš kurio ir pradėjome.


Nepatikėsite, kiek kartų vėliau mes keiksnojome šitą nuklydimą. Gerai, pamatėme mes jau tą kalną, bet jis gerokai sujaukė mūsų tvarkaraštį. Už tai dabar pasirinkome protingųjų kelią, bet ką čia apsimetinėsi, protelio pritrūko iškart juo nueiti.


Paguoda tik tokia, kad tokie “gražūs” ne mes vieni - išgelbėjome kitus du turistus (porelę iš Prancūzijos), kurie irgi jau suko tuo klaidinančiu keliu (aš jums sakau, ten pati geriausia vieta pasiklysti). Dar sužinojome, kad jų tikslas suspėti į tą patį autobusą kaip ir mes. Na, tai ir pėdinome beveik kartu dabar jau teisingu keliu, kuris nerealiai vingiavo, bet turėjo mus išvesti iki asfaltuoto automobilių kelio, o kiek vėliau – ir iki autobuso stotelės. Nors sakyti, kad pėdinome būtų neteisinga, nes sulig turimo laiko mažėjimu, mūsų greitis tik didėjo. Į pabaigą, sakyčiau, mudu su Vilmantu beveik skuodėme, kad spėtume į tą nelemtą autobusą.


Tuo tarpu mūsų bendrakeleiviams meškos paslaugą padarė ateinantys iš priekio turistai, kurie ramino, kad iki asfaltuoto kelio teliko koks dvidešimt minučių - vienas juokas. Tai toji prancūzų porelė sulėtino tempą, dar ėmėsi plepėti su sutiktais prancūzais; sakau, neduok prancūzams valgyti, duok tik pakalbėti ir nepajusi, kada sutems. Tai visa laimė, kad mes ir toliau išlikome budrūs, tempo nemažinome, nes kelio likę buvo tikrai ne jokioms 20 minučių, o GEROKAI, GEROKAI, GEROOOKAI daugiau. Tai va, kojos skuodė, o akys glostė žemai besidriekiantį slėnį.


Kaip būtų gera po jį pahaikinti – taip nuo ryto iki vakaro, ach... Juk Teidės vulkanas priklauso UNESCO saugomam Nacionaliniam Teidės parkui (Parque Nacional del Teide), kuris užima net 18900 ha plotą.


O kojos vis lėkė. Laikas irgi. Bet toks jausmas, kad kelias visai netrumpėjo.

Pagaliau pasiekėme kelią, autobuso stotelė atrodo ranka pasiekiama, bet...taip tik atrodo. Iki jos reikia įveikti net keletą vingių. Tokių visai netrumpų. Laiko nebelieka. Kaip kokiam siurealistiniame filme pro mus pravažiuoja MŪSŲ autobusas.

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Ir... sustoja!

Negalėjau patikėti savo akimis.

Taip ima ir sustoja visai siaurame keliuke būtent dėl mūsų. Mes paknopstom peršuoliuojame kelią bei brūzgynus ir įsikeberiojame į vidų tuo pat metu dėkodami vairuotojui. O tas tik atsainiai šypsosi.

Atsisėdome tokie baisiai susijaudinę, dar pilnai nesuvokdami, kokiems šventiesiems ar kam čia mums reikėtų dėkoti už tai, kad vairuotojas mus susirinko pakelėje tarsi kokius viščiukus. Aš išvedžiau teoriją, kad vairuotojas mus prisiminė dar nuo ryto dėl mano riūžavo tiurbano ir megztinio (niekad negalvojau, kad ši spalva man taip pasitarnaus), o Vilmantas manė, kad vairuotojas sureagavo į jo pamojavimą ranka. Paskui pasvarstėme, kad gal čia nuolat taip nutinka su tais turistais.


Na, bet visą kelią abu važiavome laimingi, laimingi. Tiesa, nepamiršome pakeiksnoti tos centro darbuotojos, nes keturių valandų nusileisti ir atkakti iki stotelės akivaizdžiai nepakanka; mes tikrai leidomės labai greitai ir per daug nežioplinėdami. Ir vis dėkojome (jau tik mintyse) vairuotojui. Nedaug trūko, kad būtume nakvoję ugnikalnio papėdėje po kokiu krūmeliu...


Ugnikalnis snaudžia... Mes irgi snaudžiam...
Juokauju truputuką, jei ką.

Būtume bandę susitranzuoti kokią mašiną, kad pametėtų iki civilizuotesnės vietos. O Teidė iš tiesų dabar klasifikuojama kaip snaudžiantis ugnikalnis – paskutinis išsiveržimas įvyko 1909 metais, o 2003 m buvo pastebėtas ugnikalnio seisminis suaktyvėjimas, tačiau iki išsiveržimo nepriėjo.


Namuose, adrenalinui nuslūgus, staiga supratau, kad negaliu priminti viena koja – žiauriai skaudėjo. Kiek išsigandau, kad nebūčiau kaip nors išsinarinusi ar pasitempusi, nes mano galvoje dar buvo milijonas vietų, kur reiktų apsilankyti, bet jei negalėsiu priminti, tai bus, tiesą sakant, apvalus šūds. Bet kitą dieną koja veikė kaip ir priklauso, nebeskaudėjo, tad galima sakyti, kad mūsų ugnikalninis vojažas praėjo sėkmingai.

Grižčiau ten dar bent dešimt kartų. Verta.
...

2012-06-03

Pasakojimai nuo sofos: 6,5 km muzikiniu keliu (Hoscheid)

...

Neturėtų būti keista, kad dvi dienas paeiliui atlaikius porą nemažų, tačiau smagių vakarėlių savo namuose, po jų norėjosi paveikti kažką visai priešingo. Juo labiau, kad kaip tyčia smagiai švietė saulė, tai negi trūnysi namuose. Tad pasirausę žemėlapių knygelėse, šeštadienio dienai išsirinkome muzikinį (arba garsinį) 6,5 km ilgio maršrutą (Sentier sonore).


Prie mūsų kompanijos prisijungė ir dar viena draugė, kurios vyras paliko ją vieną savaitgaliauti, o pats išdūmė į karatė stažą, tad autobusu atvažiavę iki Hoscheid visi trys įžengėme į saulėkaitoje tykiai besnaudžiantį miestelį su dideliais namais, fermomis ir dailiai sutvarkytais gėlynais. Man tokie miesteliukai visada sukelia jausmą, kad jie egzistuoja tarsi kitoje realybėje, o mes esame nepageidautini triukšmingi įsibrovėliai.


Miestelyje (kaimelyje) vienintelės katės rodė kažkokius gyvybės požymius. Dar kartais gyvybės raibulių šeštadienio tingulio atmosferoje sukeldavo viena kita pravažiuojanti mašina. Ai, ir dar mes. Ir viskas.


Kadangi maršrutas prasideda nuo bažnyčios, todėl važiuojant ne automobiliu, o autobusu labai patogu išlipti Kräizgaass stotelėje.  Na, o nuo bažnyčios keliukais greitai išveda iš miestelio į pievas, o tada - į miškelį. Tądien mus supo visiška kaimo laukų idilė - paukščių čiulbesiai, iki negalėjimo žydras dangus ir tingiai gulinėjančios karvės.


Maršrutas pavadintas garsų (arba muzikiniu) dėl to, kad gamtos parke (Naturpark Our) palei specialiai parengtą keliuką yra įrengta septyniolika garsinių skulptūrų-instrumentų - grojant jais atseit galima išgauti gamtoje girdimus garsus. Žodžiu, ne tik eini, bet dar ir pramogų randi.


Pirmąjį instrumentą aptikome dar prie bažnyčios (užjaučiu aplinkinių namų gyventojus, rimtai), o beeinant toliau miškeliu ir visus kitus. Savaime aišku, kad reikėjo kiekvieną jų išbandyti.


Mūsų turimame žemėlapyje minima, kad nepaisant to, jog maršrutas sunkokas, jis yra visiškai tinkamas pradinokams ir akliesiems. Ir  iš tiesų keliukas nėra fiziškai sudėtingas, nors vienoje vietoje yra gana nuožulnus nusileidimas, o prieš pabaigą - statokas pakilimas viršun, tačiau žvelgiant į pakeliui sutiktą kalnų batais apsiavusią šeimynėlę su dviem mažais vaikais tikrai neatrodė, kad pastarieji būtų nuvargę ar jiems būtų  per sunku.


Lėtai traukdami, diskutuodami apie mėgstamiausius patiekalus (tai buvo ženklas, kad metas sėsti palei upelį ir užkąsti) bei tiesiog besimėgaudami gamta be minėtos šeimos dar sutikome lėtai risnojančius žirgų būrelio dalyvius, tradiciškai aptikome bičių avilius bei turėjome progą pavaikščioti basomis, kadangi vienas iš pakelės užrašų siūlė nusiauti batus ir, besiklausant vėjo šiurenimo medžių viršūnėse, paėjėti basomis kojomis, ir taip pajusti pušų spyglių bei samanų tekstūrą.

Iš trijų basas panoro pavaikščioti tik vienas. Mes su Ieva, matyt, esame lepios miestietės. O aš ypatingai lepi, nes šiuo metų laikų ir konkrečiai bevaikštant po šį mišką mane labiausiai erzino nuo medžių šakų ant plonutėlių gijų (kad net nesimato) bekybančios kirmėlaitės. Eini, eini ir staiga barkšt ir tau po nosimi kirmėlaitė patenkinta sūpuojasi. O jei nepamatai, tai paskui tenka rankiotis nuo drabužių. Feee... Va jos man labiausiai ir gadino išvykos malonumą.


Užtat nepabūgome pabendrauti su susivėlusiomis, bet komunikabiliomis avimis, kurios, dievaži, galvojo, kad už tvoros auganti žolė bei lapai yra milijoną kartų skanesni nei jų pusėje (iš serijos, kaimyno kieme žolė žalesnė). O jei dar ir pačioms nusiskinti nereikia, o kažkas maitina iš rankų, tai apskritai kaaaifas.


Beveik kelio pabaigoje aptikome keistą instrumentą, kurio funkcijos nelabai supratome, bet nusprendėme, kad jis idealiai tinkamas virsmui Kulverstuku (orig. Čeburaška). Kyšt galvą - ir tu jau Kulverstukas, tiesa, truputėlį toks patiuninguotas ir meniškai suabstraktintas. :)


Jaučiu, kad porą instrumentų ir praleidome, nes pasiekę artimiausią stotelę nusprendėme nebegrįžti iki pat tos vietos, kur pradėjome. Atrodė, kad maršrutas visai neilgas, niekur neskubėjome ir nepervargome, bet grįžę kokią šeštą namo iškart kritome miegoti lyg būtume suvaikščioję kokius 30 km. Ir (o tu siaube!) vos vos nepramiegojome Donato Eurovizijos finale.

Na, bet tikrai neblogas tas pasivaikščiojimas išėjo (išskyrus kirmėliūkštes).
....