Pabambėjimai nuo sofos: dideli smagumai ir maži nusivylimai in LT

 ...
Iš savo dienų, praleistų Lietuvoje, norėčiau pasidalinti dar keletu atradimų ir nusivylimų – deja, netikėtai būta ir pastarųjų.


Pačiai sau netikėtai kažkaip ištrūkau net iki Vilniaus. Ir net su nakvyne. Tai turėjau progą pamatyti Vilniaus centrą, kur vakarop vos ne kas antroje kavinėje rinkosi vykstančio Europos futbolo čempionato aistruoliai ir jis šurmuliavo iki pat vėlumos.

O taip pat išbandyti „Rene“ virtuvę, apie kurią prisiskaičiau Lauros saldaus gyvenimo tinklaraštyje


Na, mano akimis, virtuvė kaip virtuvė (nors nusiskundimų neturiu, bet ir nealpstu), dvi dienas marinuotos vištienos patarškutės patiekalas, kurį dalinomės perpus su išsiilgta drauge Rita, buvo skanus, tačiau nieko tokio apie ką galėčiau pasakyti „aaach, dieviškas skonis“. Bet vištienos buvo daug, tad ji išalkusiųjų skrandžius tikrai užkimštų, o man net pusės porcijos jau per daug. Nors paburbėjau, visgi visai rekomenduoju tą vietelę, nes kas gi nenorėtų būti pavadinta „nuostabiąja Neringa“ ir sulaukti „paukščių čiulbesio“ palinkėjimo. Ir šiaip ten visai smagu.

Tačiau didžiausias ir maloniausias atradimas buvo visai paprastas - šioji terasa netoli Konstitucijos prospekte esančio Swedbanko.


Daug kas turbūt netgi pasakytų, kad ji visai niekuo neypatinga. Aš joje vaikštinėjau ankstų ir apniukusį penktadienio rytą, kai aplinkui matėsi akivaizdūs naktinio lietaus pėdsakai ir juodos bei oranžinės kėdutės tuo metu tikrai nebuvo toji vieta, kur norėtųsi prisėsti. 


Tačiau tuo metu joje nebuvo nei vieno žmogaus ir nuo jos vėrėsi žavūs Vilniaus centro bei Neries vaizdai. Užsibuvau toje terasoje turbūt kokias dvidešimt minučių, taip man nesinorėjo iš jos išeiti. Tačiau vėliau naktinio miego trūkumas mane įveikė ir aš patraukiau medžioti rytinės kavos puodelio. Jau kažkelinto... :)

O mano didžiausias nusivylimas taip pat yra prie Konstitucijos prospekto. Tai Nacionalinė dailės galerija, kurią pamačiau nuo terasos ir sugalvojau apsilankyti. Juk dar nebuvau joje buvusi. Ir jau įsivaizdavau, kaip smagu man bus joje vaikštinėti.

O smagumo visai nebuvo.


Visų pirma, lietuvių dailininkų pradininkų - Vienožinskio, Galdiko, Samuolio, Dobužinskio, Gudaičio ir daugelio kitų - paveikslai man kėlė depresiją savo spalvų tamsumu. Toks jausmas, kad Lietuvos danguje niekad nešvietė saulė – spalvos, ar tai būtų raudona, ar žalia, tamsios ir niūrios. Net mano mylimo Čiurlionio pora paveikslų niekaip neišsiskyrė iš bendros spalvinės gamos. Eksponuojami ankstyvieji grafikos darbai neatrodė labai toli nuo mūsų mokyklinių braižalionių ant vašku ir tušu dengtų lapų. Mano lūkesčiai lietuvių dailininkų darbams buvo kur kas didesni, ech...

Vėlesnių kartų dailininkų eksponuojami darbai paliko jau geresnį įspūdį, bet ne tiek, kad nudžiugintų. Tas niūrumas, matyt, užsifiksavęs dailininkų genuose, ar kaip... O gal ten vien tik kokių jų asmeninių depresijų įtakoti darbai eksponuojami, nesuprasi. Nors buvo keletas darbų, kurie man pasirodė visai nieko. Vis tik geriau jau būčiau ėjusi į ŠMC.

Visų antra, bevaikščiodama po muziejaus sales girdėjau savo žingsnių aidą. Be manęs vienos dar gal kokie pora užklydusių užsieniečių vaikštinėjo. O toliau tuštuma ir tyluma... Kartais ji būna visai jauki. O čia beveik jaučiausi tarsi kokioje vaiduoklių meno galerijoje. Arba tarsi įsibrovusi į svetimą erdvę ir ekspozicijų prižiūrėtojoms sutrukdžiusi jų šventą skaitymą besėdint ant kėdučių. Tik pora jų man pasirodė malonios ir nepatingėjo pakėlusios galvą žvilgtelėti mano pusėn ir atsakyti į pasisveikinimą. Oh, well...


Išvada. Man nepatiko. Nei menas, nei atmosfera. Nei smirdantis (nežinia kodėl) pustuštis muziejaus knygynas. Išėjus iš galerijos man tesinorėjo šaukti iš nusivylimo - užmojo būta neblogo, na, bet bendras įspūdis, t.y. realybė tokia, kad galerija tarsi koks seniai susidrumsti spėjęs seniai užkonservuotų agurkų stiklainis - liūdnas, banalus ir beskonis. Pliusiukas uždėtas, kad padaryta. Bet tik tiek. Ir jokio draivo. Tiesa, savo interneto puslapyje ji atrodo daug geriau ir įdomiau - nors tiek.

O kad įrašo nebaigčiau liūdna gaida, paminėsiu dar vieną smagų atradimą – Kulautuvos apylinkes. Po jas labai smagu duotis dviračiais. 


Nuo "Skraidyklių kalno" (tai nėra oficialus pavadinimas, tačiau nuo jo kyla oro balionai, parasparniai etc.) Netonyse atsiveria žavios Nemuno kilpos ir žalieji miškai.

Pravažiavus Kulautuvos sodus galima privažiuoti prie pat Nemuno ir pailsinti ne tik kojas, bet ir dviračio sėdynių nuspaustus užpakalius, akimis palydint upės srovę.


Kaip smagiai pastebėjo mano Kulautuvos apylinkių gidės Karolinos mama, vaišindama nusikalusias dviratininkes skaniausiais pietumis, važinėjant po Kulautuvos miestelį galima „žaisti Nidą“ – sukiesi ramiomis miestelio gatvėmis, įkvėpinėji sau pušų kvapą, džiaugiesi gyvenimu... Tikrai, kuo ne Nida??? Ir toli važiuoti nereikia. 

O vėliau gali pasukti link karjero ir smagiai pasimaudyti. 


Taigi, mano lietuviškų maudynių sezonas atidarytas. Dabar galiu skelbtis esanti užsigrūdinusi undinė.
Ir tuo baigiu savo įrašus iš Lietuvos. Galėjau ir daugiau, bet, supraskite, buvo atostogos (net ir nuo kompiuterio bei fotoaparato, bet ne nuo draugų). ;)
...

Komentarai

  1. Tai Rene maistas ispudzio nepaliko? :) Man tai atsimenu labai skanu buvo. Gal cia beskonis anglu maistas mano receptorius paveikes, kad pirstus laizausi nuo kokio idomesnio patiekalo. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau bėda kitur - aš iš savo patirties priėjau išvados, kad kažko stebuklingo iš vištienos neišlauši. Kad ir dvi dienas marinuotos. Jaučiu, reikėjo imti troškinį... :)

      Panaikinti
    2. Manau, reikejo mums imti midijas ;)O vista yra vista - pritariu :)

      Panaikinti
    3. Midijas :) Cha, cha, cha :) Jaučiu, tada jau tikrai būtų buvusi man įsimintina vakarienė :)

      P.s..Gerų atostogų tau ;)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)