SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-07-30

P.S. Vos nepramiegojome auksinės Rūtos

...
Buvau jau užmetusi už sofos įrašą apie Rūtą kaip pasenusį (kažkada taip ir neprisiruošiau parašyti), tačiau šiandieninis Rūtos plaukimas ir pasaulio čempionato auksas privertė mane persigalvoti.

Nes nuoširdžiai didžiuojuosi šia mūsų sportininke – ne tik dėl sportinių pasiekimų, kurie yra absoliučiai nerealūs, bet ir dėl jos charakterio brandos, kuri, drįsčiau sakyti, tikrai ne pagal amžių (manau, jokie šešiolikamečiai neskaito mano tinklaraščio, tad ir galvos man nenusuks už tai).


O norėjau papasakoti, ai, ką čia meluoju, iš tiesų tai norėjau pasigirti, kad teko Rūtą matyti Liuksemburge, nes ji dalyvavo čia vykusiose komercinėse jaunimo varžybose. Taigi turėjome malonumą karštai lietuviškai - net baseino sienos drebėjo - už ją pasirgti.

Truputį gėda, bet neformalų susitikimą su Rūta pramiegojome – niekaip nesugebėjome ankstyvą šeštadienio rytą atsikelti. Nors gal mums atleistina, mes gi ne sportininkai.... Tačiau buvo šaunuolių, kurie nepatingėjo, atsikėlė ir pasinaudojo galimybe pabendrauti su šauniąja plaukike.


Popiet mes visgi sugebėjome pasiekti baseiną ir su kitais susirinkusiais lietuviais, apsiginklavusiais lietuviška atributika, garsiai pasirgti už finaluose plaukiančią Rūtą. Ir ji tikrai nenuvylė. :) Beje, po to karto supratau, kad vertėtų apsirūpinti kokiomis žaliomis maikėmis, ar ką, na, kaip priderėtų tikriems lietuvių sirgaliams.

Iki tol neįsivaizdavau, ką reiškia stebėti plaukimo varžybas baseine. Kaip viskas atrodo krepšinio salėje – šios patirties jau turiu nuo vaikystės. O va plaukimo varžybų iki šiol nebuvo tekę matyti "gyvai". Ką galiu pasakyti..? Kai lietuviai plaukia – tai smagu ir įdomu, tik kad jau labai greitai jie praplaukia. O paskui ir vėl laukimas. Tai, sakyčiau, per televizorių geriau ir patogiau. Ir Rūta geriau matytųsi nei baseine iš tolo...


P.s. Keletas panaudotų foto mano, už keletą kitų – dėkinga Ingridai.
...

2013-07-28

P.S. Vasaros maudynės bliuzo ir džiazo garsuose

...

Muzikos mėgėjai tikrai nenusiviltų apsilankę Liuksemburge liepos antroje pusėje, kad vyksta jau kasmetiniu tapęs „Bliuzo ir džiazo ralis“ (Blues’n Jazz Rallye), skirtas tokios (blues rock, rockabilly, Chicago blues, funk, boogie-woogie, reggae blues, dixieland, New Orleans, mainstream, fusion, new generation, électro & vocal jazz) muzikos populiarinimui.


Pirmasis toks buvo Liuksemburgo turizmo biuro suorganizuotas dar 1995 metais,
tad šiųmetinis buvo jau 18-as!


Mes šio renginuko stengiamės nepraleisti ir kasmet apsilankyti, kaip, beje, ir daugelis kitų Liuksemburgo gyventojų bei svečių, kas akivaizdžiai matosi nuotraukose.


O tai, kad renginio dieną ir vakarą buvo labai šiltas oras (kaip kontrastą prisimenant pernykštį šaltį ir striukes tuo pat metu, brrr...) irgi nemenkai prisidėjo prie išaugusio lankomumo.


Dieną su kompanija pamirkę atvirame baseine, vakare išsiruošėme pasižvalgyti kas gero prie tų dvylikos scenų vyksta. O pažiūrėti ir paklausyti tikrai buvo ko – kol apeini visas minėtas scenas, išmėtytas po visą Griundą (Grund) ir Klauzeną (Clausen), jau ir pavargti spėji.


Tada, hmmm, ir gaivinamųjų gėrimų prireikia.


O jeigu dar priskaičiuoti Griundo ir Klauzeno (Clausen) baruose, restoranuose ir klubuose vykstančius koncertus... Ir dar „mobilias“ (t.y. einančias ir grojančias) grupes... Žinoma, kad visko nepamatysi ir neapeisi, bet šį tą atrasti ir taip galima.


Vieni muzikantai mus priversdavo stabtelėti ilgėliau, o išgirdę kitus, tenka prisipažinti, traukdavome tolyn neatsigręždami.


Porą įdomesnių koncertų pražiopsojome, nes vienas – „Jon Primer & Real Deal“ - spėjo pasibaigti dar mums bebūnant namuose, o kitas – „Sean Carney & Joey Gilmore Band“ – kol iki tos scenos atėjome. Bet, ach, vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi, vienom ausim visko neišklausysi. Na, kitais metais gal... ;)

...

2013-07-18

Pasakojimai nuo sofos: anot prancūzų, tai vienas gražiausių kaimų Prancūzijoje (Saint Guilhem de le Désert)

...
Atėjo laikas pakeliavimų po Monpeljė (Montpellier) apylinkes "deimančiukui" – kaimeliui Hero slėnyje (Valée de l'Hérault) labai jau gudriu pavadinimu Saint Guilhem de le Désert, o jei pažodžiui, tau gautųsi kažkas panašaus į „šv. Viljamas iš dykumos“. Neturint mašinos nusigauti iš Monpeljė iki to kaimelio nėra labai lengva – mums prireikė tramvajaus ir net dviejų autobusų paslaugų, tačiau ir ne baisiai sudėtinga. Trumpiau tariant, viskas įmanoma, aišku, jei labai nori.


O norėti visai verta, nes šis viduramžiškas kaimelis tikrai ne šiaip sau tituluojamas vienu gražiausiu Prancūzijoje. Pas šv. Viljamą lankėmės tikrai ne pačią gražiausią ir saulėčiausią dieną, bet net ir tai nepakenkė jo patrauklumui. Todėl tik galiu įsivaizduoti, kaip gražu jame būna, kada viskas tikrai pavasariškai sužaliuoja ir pražysta, o pavakarės tampa maloniai šiltos.


Kaimas įsikūręs siaurame slėnyje tarp kalnų, be to, netoli jo susibėga net dvi upės – Gelonės (Gellone) ir Hero (Hérault). Būtent dėl nuošalumo šv. Viljamas 806 metais ir pasirinko šias apylinkes vienuolynui. Turbūt ne veltui prancūziškas šv. Jokūbo kelias į Kompostelos Santjagą (Santiago de Compostella) veda per šį kaimą. Tik tiek, kad ne sezono metu vargšui piligrimui gali būti pakankamai sudėtinga rasti pastogę, nes beveik viskas dar uždaryta arba tik ruošiasi sezonui. Tuomet net navigacinė įranga nelabai padeda, kaip savo akimis matėme.


Na, o šv. Viljamo kaimelis kūrėsi aplink Gelonės vienuolyną (Abbaye de Gellone), tad, savaime aišku, kad pagrindinis kaimelio objektas yra ne kas kita kaip senutėlė bažnyčia.


Būtent jos viduje labiausiai ir pasijunta bei pasimato visas "senumas". Taip ir norisi pirštais liesti sienas slaptai tikintis jose užčiuopti beslypinčias paslaptis ar bent jau tokiu būdu pirštų galiukais prisiliesti prie senovės.


Siauros kaimo gatvelės bei jas aplipę namukai irgi alsuoja senovės dvasia. Aišku, jie dabar visaip kaip išgražinti ir išdailinti, bet net ir tai nesugadina tos ypatingos atmosferos. Nežinau, jeigu tuo metu būtų buvę sausakimšos gatvės žmonių, galbūt ir nebūtume taip susižavėję šiuo kaimu...


Kas man dar patiko, tai ant lauko durų pritaisyti vietinio usninio augalo, o gal ir visos gėlės („Cardabelle“) "griaučiai", kurie turėtų atnešti laimę panašiai kaip kad lietuviams žirgo pasaga.


Iš kaimelio centro vienu pėsčiųjų taku (trailu) galima nueiti iki kalnuose esančios pilies griuvėsių (deja, mūsų lankymosi metu jis buvo uždarytas dėl akmenų griūties grėsmės), o kitu, kuris vadinasi "Cirque du but de Monde", pasivaikščioti po slėnį. Tai mums nieko kito ir neliko, kaip prie alyvmedžių ir lauramedžių sukirtus rūpestingai įsidėtus sumuštinius, išbandyti pastarąjį keliuką.


Jis pasirodė besąs visai smagus – takelį supo nedidukės alyvmedžių giraitės-sodeliai (Hero slėnis garsėja alyvuogių giraitėmis, tik tiek, kad gamtinę romantiką gadino pasitaikantys ženklai apie jose vykstantį "traitement toxique" (cheminį apdirbimą)), kažkur skalijo šunys (tų tai ant kelio susitikti nesinorėjo), o akys ištįsai krypo į aplink supančių kalnų viršūnes. Galima sakyti, kad nemažą kelio dalį ėjome užvertę galvas. Gerai, kad jis buvo lygus.


Nė nepajutome kaip pasiekėme „akligatvį“ - pasaulio galą su iš akmenų sukrauta piramide. Pasirodo, tas keliukas niekur neišveda.


Na, nebent kaip kokie kalnų ožiai būtume bandę skintis kelią per kalnus. Bet tam nepasiryžome, tik šiek tiek pasikarstėme ir pasukome atgal.


Po šio pasivaikščiojimo buvo labai gera prisėsti centrinėje aikštėje po senu, didžiuliu ir storu platanu ir pasilepinti aplinkui išsidėsčiusių kavinių siūlomais skanėstais.


Taip niekur neskubant truputėlį pabūti. Jei būtų buvę šilta, tikrai neatsispirtume pagundai įmerkti kojas į per kaimelį tekantį upelį.


Gaila, bet taip ir neaplankėme už keleto kilometrų esančio "Velnio tilto“ (Point de Diable) per Hero upę, kurį matėme pravažiuodami ir kuris siekia net 1028 metus, bei Klamuzo grotas (Grotte de Clamouse). Vasaros metu po tuo tiltu esančiame pliaže galima smagiai maudytis arba plaukti kanojomis Hero tarpekliu (Hérault Gorges). Ach, kodėl mes buvome ne vasarą?!


Bet kokiu atveju ir bet kokiu metų laiku, jei  būsite netoliese, būtinai pasižvalgykit po Hero slėnio apylinkes. Tikrai verta. Pažadu.
...

2013-07-14

Pabambėjimai nuo sofos: kai vyras pareiškia "rytoj važiuosim žiūrėti vabalų"...

...

Viskas prasidėjo nuo beveik anekdotinės situacijos. Grįžta vyras iš darbo vakarėlio ir vos ne pirmi jo žodžiai įėjus į namus: "rytoj važiuosime žiūrėti vabalų". Žmonos reakcija: "... ??? ... Kkko? Vabalų? Gal kiek vyno padauginai?" Vyras: "Ne, daug negėriau. Bet rytoj važiuojam žiūrėti vabalų". Žmona sėdi be žado.


Taip beveik ir buvo mums. Vilmantas patvirtino, kad tikrai su vienais draugais važiuosime žiūrėti vabalų, kuriuos jie mums labai nori parodyti. Vabalų... Brrr, visai neromantiškai skamba. Ne, bet paklausykite, mano galvoje važiuoti žiūrėti vabalų penktadienio vakarą tikrai nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Nenoriu aš važiuoti rytoj žiūrėti kažkokių vabalų.


Na, bet vėliau išsiaiškinau, kad tie vabalai - tai jonvabaliai. ... OK, ne taip jau ir blogai. Gal net visai ir nieko. Gal netgi ir visai įdomu. Juk net nepamenu, kada "gyvai" mačiau jonvabalį.


Nuvažiavome Liuksemburge į Lorentzweiler mišką, kuriame mūsų draugai prieš porą dienų matė labai daug jonvabalių. dar kiek pasivaikščiojome, pasigrožėjome saulėlydžiu ir ėmėme laukti tamsos. 

Belaukdama savo vaizduotėje mačiau galybes jonvabalių, besisukančių aplink mus. Deja, realybė greitai nuleido ant žemės - iš pradžių matėme vieną, tada teko ilgokai palaukti antro, tada išlindo dar keletas, ir dar. Bet nieko panašaus į mano vaizduotės jonvabalių spiečių. Spėliojome, kad gal per vėsu ar per daug vėjuota, todėl jų tiek nedaug skraidė. Nors kas čia žino, kas juos išvilioja pasiskraidymams.
 

Na, bet gerai, užskaitau ir tiek, kiek matėme. Iš tiesų, tai visai pakako. Ir tikrai gražu ir smagu žiūrėti į tuos šviečiančius taškelius, skraidančius aplink. Tik tiek, kad jie labai nefotogeniški, todėl jų portretų čia ir neparodysiu. Geriausia, ką mums pavyko užfiksuoti, tai daug juodumos ir štai tokius mini NSO objektus iš jonvabalių planetos.


Įdomiausia, kad žiūrint paprastai, tai atrodo, kad jonvabaliai šviečia baltai, pažiūrėjus į nufotografuotus  - jų spalva atrodo esanti gelsva ar žalsva. Keistenybė.


Trumpai tariant, tie šviečiantys taškučiai atrodo visai smagiai. Bet mums buvo labai smalsu pažiūrėti, kas slypi po tomis švieselėmis - kaip tie jonvabaliai iš tikrųjų atrodo. Tam mums labai pravertė prožektorius. 

Ir ką aš jums galiu pasakyti  - sužlugo visos mano vaikystės iliuzijos apie skraidančius mielus vabaliukus su lemputėmis. Realybėje tie jonvabaliai labai jau neįspūdingi, netgi šlykštoki. Todėl geriau žiūrėti į skraidančius šviečiančius taškelius įsivaizduojant mielus žalius vabaliukus su lemputėmis ir nesigilinti, o kas ten iš tikrųjų yra.


Bet vakaras buvo geras. Visai gerai mes tuos vabalus pažiūrėjome.
...

2013-07-06

Pasakojimai nuo sofos: nuo Liudviko iki Antigonės, arba, trumpai tariant, Montpellier

...

Pažiūrėjusi, kada buvo mano paskutinis įrašas tinklaraštyje net už galvos susiėmiau – prieš gerą mėnesį. Ne, bet rimtai, vienas apsileidimas. Nors iš tikrųjų tai kaltas birželis. Va, va, jį ir apkaltinsiu. Svečiai, kalbų kursai ir egzaminai, visokie reikalai – taip ir nepamačiau, kur dingo visas mėnuo. Aišku, kad kaltas birželis. O visokie dalykai, apie kuriuos norėčiau parašyti, kaupiasi geometrine progresija. Todėl turiu nuojautą, kad apie kai kuriuos dalykus turbūt taip ir neparašysiu. Nebent nutiks koks stebuklas.

O šiandien norėčiau papostringauti apie Prancūzijos Langedoko-Rusijono regiono sostinę Montpeljė (Montpellier). Ankstesniuose įrašuose vis minėdavau, kad iš Montpeljė važiavome ten, paskui ten ir dar ten, bet apie patį miestą nė žodeliu taip ir neužsiminiau. Pats laikas ištaisyti šią klaidą.


Pradėsiu nuo Montpeljė simboliu laikomos senamiesčio centrinės Komedijos aikštės (Place de la Comédie), kuri, kaip galima būtų spėti net ir nieko nežinant, kažkaip susijusi su vaidinimais ar teatru. Ir iš tiesų, šį aikštė pavadinta pagal šioje vietoje kadaise stovėjusį ir net du kartus (1785 ir 1855 metais) sudegusį teatrą. Matyt, prastai aktoriai vaidino, tai žiūrovai neapsikentę padegdavo. Juokauju, žinoma.


Tik prasiyrus pro tramvajus bei elgetas ir įžengus į aikštę, mūsų akis patraukė kavinė „Le Café Riche“ ir prie jos besiburiuojantys žmonės. Pradžioje juokavome, kad gal čia visi Montpeljė turtuoliai susirinko, vėliau nusprendėme, kad čia susirinko visi, norintys bent trumpam pasijusti turtuoliais, bet galiausiai ir mes patys, paskutinį atostogų sekmadienio rytą nuėjome į ją prieš saulutę pasėdėti kaip kokie ponai.


Taip pat nelikome abejingi aikštės fontane stūksančiam kupstui, kuris, kaip paskui atidžiau paskaitę gidus supratome, yra visai ne koks jau niekingas kupstas, o Trijų gracijų skulptūra, statyta garbaus architekto Étienne d'Antoine dar 1790 m. Hmmm, gerai. Teliko mintyse atsiprašyti tų gracijų. Beje, tokių kupstų-fontanų mieste užtikome dar ne vieną. Jau be gracijų, bet vis tiek. Matyt, toks jau miesto stilius. Ir nepasiginčysi su tuo.


Nuo Komedijos aikštės į vieną pusę eina istorinis miesto senamiestis, beje, dėl savo formos vadinamas Eccusson (skydas). O kitoje pusėje akys užtinka šiuolaikinio modernizmo apraiškas, pvz., su miesto biudžetą gerokai paploninusį Corum pastatą, kuriame įsikūręs 6000 m² ekspozicijų centras bei miesto opera (Opéra Berlioz), o dar kiek paėjus ir pralėkus didžiulį prekybos centrą ima vertis Antigonės kvartalas. Bet apie viską iš eilės.


Taigi, senamiestis. Nors senamiestyje labai daug parduotuvių, kurios neabejotinai vilioja ne tik turistus, bet ir vietinius, tačiau, mano manymu, po jį vis tiek smagiausia vaikštinėti vakare jau sutemus, kai atgyja nedidelėse gatvelėse pasislėpusios kavinukės, o iki šių laikų išlikusios keletas viduramžiškų gatvelių (pvz. Rue du Bras de Fer) tampa dar paslaptingesnės.


Taip kažkur besisukinėdami po senamiestį pataikėme užeiti į miniatiūrinį ir labai paprastą graikiškų patiekalų „nežinau ką“ (restoranu tos vietos liežuvis nesiverčia pavadinti), kuriame netikėtai mūsų skonių ir skrandžių laukė didžiulis MALONUMAS – tokio skanaus eskalopo su sezamo sėklomis bei grilintos keftos jau seniai nebuvome ragavę. Liežuvius buvo galima praryti. O to net neįtartum, pažvelgus į tos įstaigėlės vidų. Gaila, neprisimenu kaip ji vadinosi (tikėtina, kad "Tempo"), bet jei kada būsite Monpeljė ir pamatysite ant sienos šiuos du šokėjus, tai žinokite, kad esate šalia. Neturėtumėte nusivilti, nebent mus suklaidino alkis. Bet nemanau...


Aišku, koks senamiestis be bažnyčių? Pvz. šv. Onos, šv. Roko, Šv. Petro (čia jau pati Katedra) ir t.t. Bet kažkaip nesifotografavo jos mums, tai neturiu anei vienos iliustracijos. Beje, prie kažkurios bažnyčios (lyg tai šv. Onos, bet tiksliai neprisimenu) galima rasti vieną iš daugelio po miestą išbarstytų „vizualinių apgaulių“ (trompe-l'œil). Deja, nenufotografavome ir tos. Už tai užfiksavome kitą, kurią aptikome besimaldami po centrą ir kuri mums padarė didžiulį įspūdį, nes labai jau natūraliai įsikomponavo į aplinką.


Bet pasirodo tokių piešinių ant sienų (art mural) yra kur kas daugiau (Edouard Adam aikštėje, Méditerranée gatvėje, Corum ir Palais de Justice automobilių stovėjimo aikštelėse Lapeyronie ligoninėje ir t.t.), nes tai yra specialaus miesto meninio projekto "Mad Art" dalis. Vien už šią iniciatyvą miestui galima uždėti riebų pliusą.


Prasidėjęs Komedijos aikštėje senamiestis užsibaigia kita aikšte - platanais apsodinta Karališkąja Peirou (Place Royale du Peyrou) – bei parku, į kuriuos patenkama per „Peyrou vartus“ (Porte du Peyrou) – XVII a statytą triumfo arką. Minėtoji aikštė yra pati aukščiausia senamiesčio vieta, o didžiausios jos puošmenos yra ne tik 1768 m fontanas (arba vadinamoji „vandens pilis“, architektas Jean-Antoine Giral) ar karaliaus Liudviko XIV bronzinė skulptūra, bet ir mano jau minėti platanai ir dar neminėti žibintai.


Fontano (ar „vandens pilies“) vanduo atiteka XVIII a. 14 km ilgio Šv.Klemenso akveduku (Saint Clément Aqueduct), kuris užsibaigia 21,5 m aukščio dvigubomis arkomis. Beje, akveduko arkos labai įspūdingai atrodo žiūrint iš viršaus – taip labiau pasijunta jo tikrasis aukštis. Į Peyrou aikštę buvome užsukę keletą kartų – vakare jos vartai buvo užrakinti, tad tiek jos ir tematėme, kitą dieną atėjus buvo debesuota ir baisiai vėjuota, todėl ir vėl ypatingo jos grožio nepajutome, bet užsukę saulėtą dieną nenusivylėme – supratome, kaip malonu po ją pavaikštinėti. O jei dar ir blusturgis vyksta...


Visiškai kitokį miesto veidą galima pamatyti naujamiestyje, pvz., Antigonės (Antigone) kvartale, užimančiame ganėtinai didelį plotą ir nusitęsiančiame nuo senamiesčio iki pat Lez upės. Šis kvartalas, kuris mums su Vilmantu priminė sovietinės eros architektūrinius „šedevrus“, suprojektuotas 1977 m. buvusių kareivinių vietoje. Ispanų architektas Ricardo Bofill taikėsi į graikiškas tradicijas (gal todėl, kad Monpeljė yra vienas tų miestų, kuris neturi romėniško-graikiško palikimo) bei neoklasicizmą.


Na, gal tuo metu tai buvo itin didžiulis mados šūkis ar nereali naujovė, bet žvelgiant iš šiandienos bei palei tuos pastatus vaikštančio žmogaus perspektyvų, sakyčiau, labai nejauku ir nieko gero. Dideli pastatai, dideli tarpai tarp jų ir mažai žmonių – tarp jų jautiesi toks visiškai mažas ir nereikšmingas. Net mitologines ar kitokias figūras vaizduojančios skulptūros bei olimpinis sporto baseinas negelbsti. Et. 

Nors žiūrint į nuotraukas neatrodo jau taip blogai, tai dabar man klausimas, kas mane apgauna - ar mano įspūdžiai, ar nuotraukos..? Tikėtina, kad pastarosios.


Už tai nuotaiką visada pakelia spalvotieji Montpeljė tramvajai. Keturių skirtingų linijų tramvajai skiriasi ne tik savo numeriais, bet ir išorės spalva bei piešiniais. Tramvajaus vidus lygiai taip pat spalvotas ir, kas svarbiausia, švarus. Todėl labai malonu jais važinėti, o ir jie patys labai pagyvina miesto gatves.


Visgi smagiausias dalykas yra tai, kad iš Monpeljė galima lengvai ir greitai nuvažiuoti prie jūros – į tik už 6 km esantį Palavas-les-Flots miestuką (nežinau, o gal tai Montpeljė priemiestis???). Kadaise naudotas pakrantės gynybai, dabar tai yra tiesiog nedidelis kurortinis miestelis su kriauklingomis Viduržemio jūros pakrantėmis.


Ir jis man pasirodė visai žavus.

Palavas-les-Flots centras yra toje vietoje, kur Lez upė specialiu kanalu įteka į jūrą. Tad aplink jį tradiciškai išsidėstęs nedidukas jachtų uostelis, o netoli žaliai balto švyturio stovi žvejo skulptūra. Per upės kanalą kelia tokie labai juokingi senoviniai "kibiriniai" ir "slidininkų" keltuvai. Na, ir be abejo, kad aplinkui netrūksta mažutėlaičių kavinių, taip įprastų tokiems pajūrio miesteliams.


O dabar atskleisiu paslaptį. 

Nepaisant visko, ką aprašiau, nesusidraugavome mes su Monpeljė miestu ir nors tu ką. Na, neįvyko toji paslaptinga cheminė reakcija reikalinga meilei ar bent jau simpatijai... Nepaisant to, miestas neišbluko iš atminties, nes jame pamatėme įdomių dalykų – vieni mums patiko, kiti nelabai, bet vis tiek vienokį ar kitokį įspūdį paliko. Ar važiuočiau antrą kartą? Turbūt nelabai. Na, nebent karštą vasarą, nes mums lankantis buvo ankstyvas pavasaris. Žiū, gal imtų nuomonė ir pasikeistų.
...