SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-02-29

Pasakojimai nuo sofos: ir vis dar apie Niujorką (dievaži, kiek gi galima??? (Niujorkas, III))


...

Taip, taip, vis dar apie Niujorką.
O kas belieka, kad jame tiek visokių įdomybių ir baisybių esama??? :)



Taigi, Niujorke būnant ilgėliau arba lankantis nebe pirmą kartą, kada galvos nebespaudžia mintis, ar spėsi pamatyti visus norimus Manheteno objektus bei vietas, visai smagu apsilankyti „High Line“ parke (High Line Park).


Šis „linijinis“ parkas prasideda vienoje iš „Meatpacking“ rajono gatvių žemutiniame Manhetene ir tęsiasi į tolį net 2,33 km. Parkas yra „linijinis“, nes jam nėra galimybių plėstis į šonus, o tik į ilgį; jis įrengtas buvusios vakarinės pusės Centrinio Niujorko geležinkelio linijos vietoje (West Side Line of New York Central Railroad). Minėtoji geležinkelio linija savo metu daugiausia buvo naudojama kroviniams pervežti, o nustojus ją eksploatuoti kurį laiką stovėjo apleista.


Aplink geležinkelio liniją esančio nekilnojamo turto savininkai norėjo ją išgriauti ir taip pakelti savo turimo turto kainą, tuo tarpu kiti niujorkiečiai siekė liniją išsaugoti. Galiausiai sekant Paryžiaus pavyzdžiu (Coulée verte René-Dumont arba buvusi Promenade plantée) buvo nuspręsta šią apleistą liniją transformuoti į viešąjį parką.


Projektas, sakyčiau, yra vykęs, nes parke gausu žmonių, aplink ir jame pačiame netrūksta kavinių, žalumos ir meno kūrinių. Ir visai smagu tuo siauru, bet ilgu parku prasieiti, besižvalgant iš viršaus į kertamas gatves bei įvairiausius pastatus. Geras oras, žinoma, irgi svarbus veiksnys norint maloniai praleisti laiką.


Mūsų lankymosi metu nedidelė dalis parko buvo uždaryta dėl rekonstrukcijos, o aplink vyko statybos. Greičiausiai išdygs koks daugiaaukštis ar dangoraižis, nes parko įrengimas labai pagerino abipus jo esančių vietų patrauklumą ir paskatino nekilnojamo turto kainų augimą.


Vienintelis priekaištas, kurį turiu parko architektams bei dizaineriams, tai suoliukų spalva. Kuriems velniams dalį suoliukų reikėjo padaryti iš tokios pat medžiagos kaip grindinys – saulei šviečiant suoleliai puikiai užsimaskuoja. Gal ir gražu taip, bet rezultatas, bent jau mano atveju, stipriai nubalnota koja.


Beje, pakeliui link „High Line“ parko aptikome ir išbandėme „Bill Burgers“ burgerius – ir skanūs, ir kainos nesikandžiojo. To paties tinklo kavinėje apsilankėme ir prie „Rokfelerio centro“ komplekso, bet ten mums maistas ne toks skanus pasirodė kaip „Meatpacking“ rajono kavinėje.


Dar viena pramoga, kurią sau pasidarėme, tai užsisakėme ekskursiją pėsčiomis po Soho, Mažosios Italijos ir Čainatauno rajonus. Ji tokia iš serijos „susimokėk, kiek manai buvo verta“ (Free Tours by Foot), o ją vedė mums toks vaikinukas iš Arizonos, siekiantis Niujorke prasimušti ir tapti „stand up“ komiku.


Taip sužinojome, kad nuostabiajam Soho rajonui (SoHo), kuriame išlikę tiek daug žavingų namų su kopėtiniais laiptais ant fasadų (SoHo Cast Iron Historic District), grėsė būti nugriautam, jei, vėlgi, sąmoningi niujorkiečiai nebūtų susizgribę ir ėmęsi veiksmų jam išsaugoti....

Dabar beveik visas Soho rajonas yra įtrauktas į saugotinų nacionalinių istorinių paminklų sąrašą (National Historic Landmark). Beje, jei kam smalsu, tai Soho santrumpa reiškia piečiau Hjūstono gatvės (South of Houston Street).


Įdomiausioji dalis apie Mažąją Italiją (Little Italy) neabejotinai buvo apie gangsterius ir nelegalią prekybą alkoholiu. Aišku, visko dabar neatpasakosiu, bet trumpai tariant, beveik kiekviena Mažosios Italijos kavinė ar baras, veikianti ilgiau nei, sakykime, paskutinius dešimt metų, turi savo šešėlinę praeitį – ar koks gangsteris joje mėgo lankytis, ar kažkurioje nušautas buvo (šaunieji verslininkai kai kur yra palikę šovinių padarytas skyles sienose, kad tik daugiau smalsuolių užsuktų...), ar dar kažkas panašaus nutiko.

Garsiaisiais alkoholio draudimo laikais (Prohibition era; 1920–1933 m.) būtent Mažojoje Italijoje atsirado tokios „užsimaskavusios“ kavinukės, vadintos „speakeasy“, kurios apsimetinėjo prekiaujančios bet kuo, bet tik ne savo tikrąja preke – alkoholiu, kurį transportavo vadinamieji „būtlegeriai“ (bootlegers). Štai, pavyzdžiui, O‘Neals buvo vienas populiaresnių spykyzių, kurį lankyti buvo pamėgę tiek policininkai, tiek mafijozai. Tiek ir naudos iš tokių draudimų.


Kažkada italai savo rajone apsigyvendavo skirtingose gatvėse atitinkamai pagal kilmės vietą Italijoje, o dabar šis rajonas išgyvena ne pačius geriausius laikus, nes jį vis labiau okupuoja kinai – taip jis iš Mažosios Italijos virsta mažuoju (o gal didžiuoju?) Čainataunu.

Ekskursija buvo visai nebloga, bet dalis apie Čainatauną man pasirodė silpnoka. Kadangi tai buvo paskutinis rajonas, kurį lankėme, greičiausiai mūsų gidas išsikvėpė kalbėti. Bet už tai suteikė neįkainojamos informacijos, kad geriausios picos Niujorke yra „Bleecker Street Pizza“ ir „Joe‘s Pizza“.


Tai kažkurią dieną, pajutę pirmuosius alkio daigus, išsiruošėme paragauti tos garsiosios „Bleecker Street“ picos, tik nenumatėme, kad Bleecker gatvė gali būti tokia ilga... Na, ir eiti ja pradėjome ne nuo to galo. Taip pakeliui praėjome ir „Men in Black“ gyvius (aka vandens hidrantus), „Lady of Pompeii“ bažnyčią, „Father Demo“ skvero parką, kol galiausiai jau beveik mirdami iš alkio ant kampo aptikome tą piceriją.

Radę negalėjome patikėti savo akimis, nes atrodė, kad ta picerija - kažkokia neaiški skylė, kaip jie ten gali skanias picas kepti??? Bet surizikavome. :) Ir rizika atsipirko, nes pica, parduodama gabalėliais, buvo beprotiškai skani (na, kiek pica gali būti skani). Tiesa, toje pačioje picerijoje gėdingai susimoviau su išmania vaisvandenių mašina, nes nesugebėjau be picų kepėjo pagalbos įsipilti nei kokakolos, nei vandens. Absoliuti gėda ir technologijų neišmanymas aukščiausiame lygyje. :)


Kitą kartą bevaikščiodami po „Grove Court“ išbandėme Joe's picą, bet ji mums pasirodė ne tokia gera kaip Bleecker‘ių. Tai ir vėl nuėjome pas juos. „Grow Court“ - tylus ir ramus Grinvičo kaimo (Greenwich Village) rajonas, kur namai kainuoja belekiek. Bet vaikštant po jį gali pamiršti, kad esi Niujorke ir kad kažkur stovi dangoraižiai – visai kita atmosfera.


Šiaip jau mums labai patiko vaikštinėti po „Grinvičo kaimą“ („kaimas“, žinoma, labai juokingai skamba Niujorko kontekste), kuriame gausu parduotuvėlių bei kavinių. Taip aptikome ir karštomis emocijomis trykštančius krepšininkus, ir garsiąją Macdougal gatvę (Macdougal Street) su daug užkandinių (bet neišbandėme nei vienos, nes buvome sotūs pica), ir parkelius, kur gali (arba ne) užsukti pailsėti.


Va toks Niujorkas – ramesnis, lėtesnis, žalesnis – mums buvo šio lankymosi atradimas ir patiko ne mažiau nei nusėtas geltonais taksi, dangoraižiais ir skubančių žmonių minia.

...

2016-02-14

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimas su meile (Diekirch-Ettelbruck)

...
Vaikščiota buvo prieš gerą pusmetį, bet pasivaikščiojimas buvo susijęs su meile, tai reiškia, kad aktualus visada. :)


Vieną sekmadienį (o gal šeštadienį..?), kuris kaip tik sutapo su mūsų vestuvių metinėmis, kažkodėl išsiruošėme ne į restoraną šventinių pietų ar vakarienės, bet... pasivaikščioti po Liuksemburgo miškus bei kaimukus. Šįkart šventę švęsti mums norėjosi būtent taip.


Kelionę pradėjome nuo Dykiršo (Diekirch) miesto prie Siuro upės, mūsų apylinkėse garsėjančiu kaip vieta, kur gaminamas liuksemburgietiškas alus labai „originaliu“ pavadinimu - „Diekirch“. :) Pro šį miestelį dažnai pravažiuodavome, bet taip niekad jame ilgiau ir nepasivaikščiodavome. Netgi tada, kai važiavome glostyti asilų bei ieškojome „Velnio altoriaus“.


Todėl nusprendėme, kad prieš pasukdami į haikinimo takelį dar turime pakankamai laiko „prasukti“ pro miesto centrą ir pasidairyti, kaip jame viskas atrodo.


Darau išvadą, kad Dykiršo gyventojai akivaizdžiai didžiuojasi ne tik alumi, bet ir (dėl man nežinomų priežasčių) asilais. Netgi jų miesto talismanas yra ne kas kitas kaip asilas.

  

Dykirše esama ir senosios alaus daryklos komplekse įsikūrusio Nacionalinio karinės istorijos muziejaus (Musée national d'histoire militaire), kuriame yra viena geriausių II Pasauliniam karui skirtų ekspozicijų Vakarų Europoje. Na, bent jau jie taip giriasi. Kada nors gal ir vertėtų užsukti, kol kas pasidairėme tik po kiemą ir pasukome link savo numatyto takelio per mišką.


Greitesniam judėjimui miško taku labai trukdė aplink besirpstančios gervuogės. Juk neįmanoma apsimesti, kad nematai ar kad jų nemėgsti. Kažkokia diversija mums buvo paruošta, ne kitaip. Neveltui tas karinis muziejus visai netoliese įsikūręs.


Šiaip ne taip praėję visas miško viliones patekome į laukus. Bet ir čia netrūko pagundų. Visgi Biblijos studijomis kažkodėl nesusigundėme. Kukurūzų lauku - irgi ne.


Tiksliau, beveik nesusigundėme, nes taip ir maga palandžioti tarp tų aukštų stiebų. Neišeina tiesiog praeiti pro šalį ignoruojant.


Pakeliui užtikę tinkamą kelmą stabtelėjome pasivaišinti šventiniais sumuštiniais bei arbata.


Pasistiprinę ir pailsėję takeliu palei Siuro upę pasiekėme Erpeldanžo kaimą (Erpeldange). Jie vadina jį miesteliu, na, bet man liežuvis nesiverčia - koks ten miestas, jei jame maždaug trys gatvės.


Pagrindine gatve dar nors važiuoja mašinos, o pasukus giliau už jos patenki į tikrą ūkininkų bei karvių karalystę.


Dabar žinau, iš kur atsiranda liuksemburgietiškas pienas. :) Iš gražių karvių. :)


Be karvių, aptikome ir kitų laimingų bei simpatiškų gyvūnų. Ir visi jie susidomėję spoksojo, kokie čia dar nematyti dvikojai aplink sukiojasi.


Na, jei naminiai gyvuliai kaimuose nestebina, tai tikrai ne kiekvienas kaimas gali pasigirti pilimi. O čia, bac, nedidukė pilaitė (Château d'Erpeldange) bestovinti. Į vidų, deja, patekti negalima, nes joje įsikūrusi komunos administracija, tačiau aplink esantis parkas yra atviras visiems.


Apžiūrėję visas kaimo įžymybes, t.y., karves ir pilį, patraukėme toliau link savo pasivaikščiojimo finišo - Etelbriuko miesto (Ettelbruck).


Pakeliui vėlgi aptikome daug memorabilijų apie šiose vietose vykusius II Pasaulinio karo mūšius bei Amerikos ir kitų šalių karius, išvadavusius nuo vokiečių okupantų.


Kol pasiekėme Etelbriuko traukinių stotį, jau ir saulė link laidos pasuko. 
Buvo puiki diena. :)

...

2016-02-11

Pasakojimai nuo sofos: o mes gyvenome ir šiapus, ir anapus upės (Niujorkas, II)

...

Iš savo ankstesnės kelioninės patirties žinojome, kad viešbučiai bei airb&b Manhetene yra brangūs ir brangesni. Ir kad pakankamai didelė kaina bei centrinė lokacija toli gražu negarantuoja viešbučio kokybės. Ir kad metro sistema yra pakankamai gerai išvystyta, todėl tikrai nebūtina gyventi aplink Taimso aikštę (Times Square), kad išgyventum ir aplankytum įdomiausias miesto vietas.


Šio apsilankymo Niujorke metu atradome, kad labai patogu gyventi tiek Kinų kvartale Manchetene (Chinatown), tiek kitapus upės - Džersyje (Jersey City).

Manhetene įsikūręs Kinų kvartalas yra vienas seniausių (ir turbūt žinomiausių) emigrantų iš Kinijos telkinių už Azijos ribų, bet, pasirodo, kad jis tėra tik vienas iš devynių tokių kinų „apgyventų“ kvartalų Niujorke.


Anksčiau „Čainataunas“ garsėjo kinų emigrantų asociacijomis, kurios padėdavo naujai atvykusiems kinams, ir nusikalstamomis kinų grupuotėmis (dažnai asociacijos ir grupuotės buvo persipynusios) bei jų tarpusavio kovomis. Dabar, jei tikėti mūsų niujorkiečiu gidu, tai saugus ir turistams draugiškas rajonas. Na, bent jau mes, pagyvenę jame kelias dienas, tikrai jautėmės pakankamai saugiai (aišku, ir negyvenome kokiam užkampyje). Susisiekimas su kitais Manheteno rajonais buvo puikus, kadangi metro linijos išdėstytos patogiu spinduliu.


Kinų kvartale esantis mūsų viešbutis turėjo netgi terasą ant stogo su puikiausiais vaizdais. Bet nebūtina eiti į terasą ir pirkti super užbrangintus gėrimus (pvz., alaus butelis – 9 doleriai), kad pasigrožėtum puikia panorama, vaizdas pro kambario langą iš 11-o aukšto ne ką prastesnis - gali sau žvalgytis ar į tolį, ar žemyn į gatvę, ar, užsigeidus žmogiško kontakto, į kaimyno kitapus gatvės langus.


Didžiausias minusas, mano akimis, tai gatvėse sklindantys kvapai. Baisiai jau kinai mėgsta visokias smirdynes pardavinėti. Tiesa, gali rasti ir gardžių dalykų, pvz., atsigerti kokoso pieno iš prieš pat tavo akis perskelto kokoso. Nereikia nei į kokius egzotiškus kraštus trenktis. Be to, niekur kitur taip pigiai lazdelės savo smartfonams negausi kaip pas kinus. O koks turistas be nuolatinių selfių (mūsų kalba - asmenukių) darymo dabartiniais laikais, a?


„Čainataune“ gali ant kampo rasti ir vaistinę, ir supermarketą, ir banką, ir kokią „Lucky Happy“ kavinę, kur paprašius juodos kavos iš karto gauni ją pasaldintą ir užbalintą. Į minėtąją kavinę užsukome papusryčiauti vadovaudamiesi logika, kad jei vien vietiniai eina, turėtų būti neblogai. Šis mąstymas šįsyk nepasiteisino – nei bandelės labai gardžios buvo, nei kava gera.


Kita vieta, kurioje šio pasibuvimo Niujorke metu gyvenome, buvo airb&b Džersio centre (Jersey City downtown). Jei Kinų kvartale buvome lankęsi dar pirmosios kelionės į Niujorką metu, tai Džersio vietovės visai nepažinojome.

 

O kai truputį susipažinome, tai net nežinau, didelio įspūdžio jis man nepaliko, tikrai yra įdomesnių (ir malonesnių) vietų. Už tai susisiekimas su Manhetenu taip pat labai patogus. Jokių problemų nekelia tai, kad Džersis yra už Hadsono upės (Hudson river), nes PATH traukiniai važinėja kas penkiolika minučių. Labai panorus galima persikelti ir nedideliu keltu, bet traukiniu neabejotinai yra daug greičiau ir pigiau.


Nors laiko Džersiui daug neskyrėme, vis tiek sugebėjome atrasti keletą neblogų vietelių. Pavyzdžiui, parkelį netoli 15 m diametro „Colgate“ laikrodžio (Colgate Clock), atveriantį puikų vaizdą į žemutinį Manheteną.


Kadangi iš oro uosto mes žioplai važiavome į Džersį ne traukiniu (o reikia juo), bet autobusu, ir dar žiopliau iš autobuso išlipome per anksti, taip ne savo noru įgydami progą susipažinti su savotišku architektūriniu stiliumi pasižyminčiu amerikiečių gyvenamuoju miesteliu – Union City, pramankštinti kojas ir patikrinti savo lagaminų ratelių atsparumą.


Šio Union City „veidą“ savo laiku formavo vokiškai ir ispaniškai kalbėję imigrantai; neveltui jis buvo pravardžiuojamas „JAV siuvinėjimo sostine“ bei „Mažąja Havana prie Hadsono“. Čia nemažai daugiaaukščių namų, bet netrūksta ir nedidukų dviejų šeimų besidalinamų namelių.

Kadangi Union City miestelis įkurtas ant Hadsono palisadų (Hudson Pallisades; vertikaliai kylančios uolos susiformavusios tarsi tvora; šiek tiek gaila, kad šios geologinės įdomybės iš arti nepamatėme), todėl iš dalies jo gatvių atsiveria panoraminis vaizdas į kitus rajonus bei žemesnįjį Manheteną.


Beeidami per Union City kaip tik pataikėme į vietinės reikšmės sekmadieninį Ūkininkų turgelį (Farmers Market), kur gavome gerą progą pailsėti ir pasistiprinti. Šis sustojimas gerokai pakėlė ūpą ir nuslopino nuovargį. Vienintelė bėda, kad visos vietos pavėsyje buvo užimtos – teliko staliukai „ant saulės“, o rugsėjo saulė taip tvieskė, kad teko iš šaliko susisukti turbaną, kitaip grėsė saulės smūgis.

Pačią paskutinę dieną prieš skrydį namo atradome, kad iš Džersio galima nedideliu keltu persikelti į 490 ha dydžio ir iš trijų pusių vandens supamą „Liberty State“ parką (Liberty State Park), kuris yra priešais Liberty ir Ellis salas (Liberty Island; Ellis Island; į jas galima nuplaukti iš šio parko). Gaila, kad teturėjome tik kokias porą valandų, tad didelės dalies parko nespėjome apžiūrėti.


Tik išsilaipinę aptikome paminklą Rugsėjo 11-osios įvykiams atminti – „Empty Sky Memorial“. Netoli memorialo bei krantinės tebestovi istorinė geležinkelio stotis – Naujojo Džersio centrinis geležinkelio terminalas (Central Railroad of New Jersey Terminal arba Communipaw Terminal), menanti masinės imigracijos į JAV laikus – šiuo terminalu kaip vartais į „pažadėtąją rojų“ pasinaudojo koks 10,5 milijono imigrantų.


Visai šalia stoties – krantinėje – kadais veikė keltų infrastruktūra.


Deja, 2012 m. uraganas „Sandy“ stipriai nuniokojo tiek krantinę, tiek stotį, tad iki šiol vyksta atstatymo darbai (ir nežinia, kada jie baigsis).


Na, ir dar viena vieta vėlgi Manhetene, kurioje mes nebuvome apsistoję, bet jei dar būsiu Niujorke, tikrai norėčiau pagyventi, yra East Village bei žemutinio East Side rajonai. Tai labiau darbininkų klasės bei buvę imigrantų rajonai, tad čia nėra įspūdingų turistinių objektų. Už tai juose galima pajusti tikrą miesto gyvenimo pulsą: veikia įvairiausios parduotuvės, kavinės bei restoranai (tarp jų - ir ukrainiečių, ir lenkų), kepyklėlės, taisyklos, valyklos, kirpyklos, sporto salės, dalis namų – didžiuliai daugiaaukščiai, dalis – romantiški mažesni (na, mažesni Niujorko standartais, neįsivaizduokit hobitų namukų). Aplink pilna paprastų niujorkiečių, sportuojančių, skubančių namo ar į parduotuves ar, o gal į darbą ar susitikti su draugais, ir pan., ir palyginus mažai turistų, nes čia jums ne kokia Penktoji aveniu (the Fifth Aveniu). Deja, foto neturiu, nes būna dienų, kai tiesiog tingisi fotografuoti. :)
...

2016-02-04

Pasakojimai nuo sofos: Ledo rūmuose nuo seno Ledinukas sau gyveno (Liežas)

...

Netyčia pamatyta ledo skulptūrų parodos reklama suviliojo kelionei į Liežą (Liège). Dėl to net nepatingėjome atsikelti ankstų šeštadienio rytą, kai pats maloniausias miegas. „Nenormalu“, aš su tuo visiškai sutinku, bet... o ką daryti, jei mus buvo užvaldžiusi idėja fiks pamatyti tas ledo skulptūras. Smėlio skulptūrų štai jau esame nemažai prisižiūrėję, o ledo - dar ne. Be to, tai buvo paskutinis parodos savaitgalis, taigi, ir paskutinis mūsų šansas pamatyti.


Ledo skulptūrų paviljonas „Žvaigždžių karų“ tema buvo įrengtas visai netoli Santiago Calatrava dizainintos futuristinės Gijemino stoties (Liège-Guillemins). Fantastiniame filme „Galaktikos sergėtojai“ (The Guardians of the Galaxy) ši stotis buvo tapusi Ksandaro (Xandar) planetos dalimi, tai kur ir berasi geresnę kaimynystę „Žvaigždžių karų“ veikėjams.

Pati parodos tema man asmeniškai gal ir ne itin įdomi, bet „Žvaigždžių karų“ filmus esu mačiusi (išskyrus paskutinį - jo pažiūrėti kol kas neprisiruošėme), taigi, bent jau pagrindiniai herojai buvo daugiau mažiau pažįstami ir atpažįstami.


Žymiai įdomiau buvo per skulptūrų ypatumus atsiskleidusi ledo skulptorių meistrystė. Šias skulptūras iš 500 tonų ledo net keturias savaites kūrė trisdešimt meistrų iš skirtingų šalių. Kai kurios jų buvo tikrai pribloškiančios savo dydžiu (pvz., siekiančios net 6 metrus) ar (ir) detalumu. Labai tikroviškai atrodė Džiabos už grandinės laikančio Lėją kompozicija, o mano didelės simpatijos sulaukė baltasis imperijos karys.


Tik tiek, kad labai ilgai tų skulptūrų nepatyrinėsi - uždarose patalpose palaikoma -6 laipsnių temperatūra atrodė esanti (na, taip jautėsi) bent dvigubai didesnė; jausmas lyg būtum kokiam ledo urve ir po truputį pats virsti viena tų skulptūrų. Aišku, labai sušalus buvo galima gurkštelėti ko nors stipraus iš ledo stiklinaičių čia pat veikusiame lediniame bare.


Aplankius ledo skulptūras reikėjo nuspręsti, ką čia dar nuveikus Lieže. Na, miestą mes prieš keletą metų jau esame neblogai patyrinėję, tai labai širdies dėl blogo oro neskaudėjo. Bet per pliaupiantį lietų ne kažką nuveiksi, todėl bevalgydami firminius Liežo mėsos kukuliukus su fritkėmis sumąstėme aplankyti „Grand Curtius“ muziejų (Musée Curtius), kuriame dar nėsyk nebuvome.


Labiausiai mus viliojo ten esanti stiklo gaminių sekcija. Ji galų gale ir pasirodė esanti įdomiausia muziejaus dalis. Na, ir ginklų ekspozicija tokia nemaža ir pakankamai nebloga. O šiaip tas muziejus toks truputį be koncepcijos: čia eksponuojami stiklo gaminiai, čia - ginklai, čia - belekas, čia - priešistoriniai laikai su gremžtukais, o čia -  viduramžiai su marijomis ir kitais šventaisiais, ir pan.


Kaip ten bebūtų, muziejus padėjo pasislėpti nuo lietaus, nors, kaip matote, ir pats kiek „kentėjo“ nuo varvančio stogo, ir praleisti laiką sužinant bei pamatant kažką naują. Galiausiai teliko vakarą baigti ragaujant belgišką alų ir, kas svarbiausia, įsijautus nepražiopsoti traukinio namo. ;)

...