SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-02-29

Pasakojimai nuo sofos: ir vis dar apie Niujorką (dievaži, kiek gi galima??? (Niujorkas, III))


...

Taip, taip, vis dar apie Niujorką.
O kas belieka, kad jame tiek visokių įdomybių ir baisybių esama??? :)



Taigi, Niujorke būnant ilgėliau arba lankantis nebe pirmą kartą, kada galvos nebespaudžia mintis, ar spėsi pamatyti visus norimus Manheteno objektus bei vietas, visai smagu apsilankyti „High Line“ parke (High Line Park).


Šis „linijinis“ parkas prasideda vienoje iš „Meatpacking“ rajono gatvių žemutiniame Manhetene ir tęsiasi į tolį net 2,33 km. Parkas yra „linijinis“, nes jam nėra galimybių plėstis į šonus, o tik į ilgį; jis įrengtas buvusios vakarinės pusės Centrinio Niujorko geležinkelio linijos vietoje (West Side Line of New York Central Railroad). Minėtoji geležinkelio linija savo metu daugiausia buvo naudojama kroviniams pervežti, o nustojus ją eksploatuoti kurį laiką stovėjo apleista.


Aplink geležinkelio liniją esančio nekilnojamo turto savininkai norėjo ją išgriauti ir taip pakelti savo turimo turto kainą, tuo tarpu kiti niujorkiečiai siekė liniją išsaugoti. Galiausiai sekant Paryžiaus pavyzdžiu (Coulée verte René-Dumont arba buvusi Promenade plantée) buvo nuspręsta šią apleistą liniją transformuoti į viešąjį parką.


Projektas, sakyčiau, yra vykęs, nes parke gausu žmonių, aplink ir jame pačiame netrūksta kavinių, žalumos ir meno kūrinių. Ir visai smagu tuo siauru, bet ilgu parku prasieiti, besižvalgant iš viršaus į kertamas gatves bei įvairiausius pastatus. Geras oras, žinoma, irgi svarbus veiksnys norint maloniai praleisti laiką.


Mūsų lankymosi metu nedidelė dalis parko buvo uždaryta dėl rekonstrukcijos, o aplink vyko statybos. Greičiausiai išdygs koks daugiaaukštis ar dangoraižis, nes parko įrengimas labai pagerino abipus jo esančių vietų patrauklumą ir paskatino nekilnojamo turto kainų augimą.


Vienintelis priekaištas, kurį turiu parko architektams bei dizaineriams, tai suoliukų spalva. Kuriems velniams dalį suoliukų reikėjo padaryti iš tokios pat medžiagos kaip grindinys – saulei šviečiant suoleliai puikiai užsimaskuoja. Gal ir gražu taip, bet rezultatas, bent jau mano atveju, stipriai nubalnota koja.


Beje, pakeliui link „High Line“ parko aptikome ir išbandėme „Bill Burgers“ burgerius – ir skanūs, ir kainos nesikandžiojo. To paties tinklo kavinėje apsilankėme ir prie „Rokfelerio centro“ komplekso, bet ten mums maistas ne toks skanus pasirodė kaip „Meatpacking“ rajono kavinėje.


Dar viena pramoga, kurią sau pasidarėme, tai užsisakėme ekskursiją pėsčiomis po Soho, Mažosios Italijos ir Čainatauno rajonus. Ji tokia iš serijos „susimokėk, kiek manai buvo verta“ (Free Tours by Foot), o ją vedė mums toks vaikinukas iš Arizonos, siekiantis Niujorke prasimušti ir tapti „stand up“ komiku.


Taip sužinojome, kad nuostabiajam Soho rajonui (SoHo), kuriame išlikę tiek daug žavingų namų su kopėtiniais laiptais ant fasadų (SoHo Cast Iron Historic District), grėsė būti nugriautam, jei, vėlgi, sąmoningi niujorkiečiai nebūtų susizgribę ir ėmęsi veiksmų jam išsaugoti....

Dabar beveik visas Soho rajonas yra įtrauktas į saugotinų nacionalinių istorinių paminklų sąrašą (National Historic Landmark). Beje, jei kam smalsu, tai Soho santrumpa reiškia piečiau Hjūstono gatvės (South of Houston Street).


Įdomiausioji dalis apie Mažąją Italiją (Little Italy) neabejotinai buvo apie gangsterius ir nelegalią prekybą alkoholiu. Aišku, visko dabar neatpasakosiu, bet trumpai tariant, beveik kiekviena Mažosios Italijos kavinė ar baras, veikianti ilgiau nei, sakykime, paskutinius dešimt metų, turi savo šešėlinę praeitį – ar koks gangsteris joje mėgo lankytis, ar kažkurioje nušautas buvo (šaunieji verslininkai kai kur yra palikę šovinių padarytas skyles sienose, kad tik daugiau smalsuolių užsuktų...), ar dar kažkas panašaus nutiko.

Garsiaisiais alkoholio draudimo laikais (Prohibition era; 1920–1933 m.) būtent Mažojoje Italijoje atsirado tokios „užsimaskavusios“ kavinukės, vadintos „speakeasy“, kurios apsimetinėjo prekiaujančios bet kuo, bet tik ne savo tikrąja preke – alkoholiu, kurį transportavo vadinamieji „būtlegeriai“ (bootlegers). Štai, pavyzdžiui, O‘Neals buvo vienas populiaresnių spykyzių, kurį lankyti buvo pamėgę tiek policininkai, tiek mafijozai. Tiek ir naudos iš tokių draudimų.


Kažkada italai savo rajone apsigyvendavo skirtingose gatvėse atitinkamai pagal kilmės vietą Italijoje, o dabar šis rajonas išgyvena ne pačius geriausius laikus, nes jį vis labiau okupuoja kinai – taip jis iš Mažosios Italijos virsta mažuoju (o gal didžiuoju?) Čainataunu.

Ekskursija buvo visai nebloga, bet dalis apie Čainatauną man pasirodė silpnoka. Kadangi tai buvo paskutinis rajonas, kurį lankėme, greičiausiai mūsų gidas išsikvėpė kalbėti. Bet už tai suteikė neįkainojamos informacijos, kad geriausios picos Niujorke yra „Bleecker Street Pizza“ ir „Joe‘s Pizza“.


Tai kažkurią dieną, pajutę pirmuosius alkio daigus, išsiruošėme paragauti tos garsiosios „Bleecker Street“ picos, tik nenumatėme, kad Bleecker gatvė gali būti tokia ilga... Na, ir eiti ja pradėjome ne nuo to galo. Taip pakeliui praėjome ir „Men in Black“ gyvius (aka vandens hidrantus), „Lady of Pompeii“ bažnyčią, „Father Demo“ skvero parką, kol galiausiai jau beveik mirdami iš alkio ant kampo aptikome tą piceriją.

Radę negalėjome patikėti savo akimis, nes atrodė, kad ta picerija - kažkokia neaiški skylė, kaip jie ten gali skanias picas kepti??? Bet surizikavome. :) Ir rizika atsipirko, nes pica, parduodama gabalėliais, buvo beprotiškai skani (na, kiek pica gali būti skani). Tiesa, toje pačioje picerijoje gėdingai susimoviau su išmania vaisvandenių mašina, nes nesugebėjau be picų kepėjo pagalbos įsipilti nei kokakolos, nei vandens. Absoliuti gėda ir technologijų neišmanymas aukščiausiame lygyje. :)


Kitą kartą bevaikščiodami po „Grove Court“ išbandėme Joe's picą, bet ji mums pasirodė ne tokia gera kaip Bleecker‘ių. Tai ir vėl nuėjome pas juos. „Grow Court“ - tylus ir ramus Grinvičo kaimo (Greenwich Village) rajonas, kur namai kainuoja belekiek. Bet vaikštant po jį gali pamiršti, kad esi Niujorke ir kad kažkur stovi dangoraižiai – visai kita atmosfera.


Šiaip jau mums labai patiko vaikštinėti po „Grinvičo kaimą“ („kaimas“, žinoma, labai juokingai skamba Niujorko kontekste), kuriame gausu parduotuvėlių bei kavinių. Taip aptikome ir karštomis emocijomis trykštančius krepšininkus, ir garsiąją Macdougal gatvę (Macdougal Street) su daug užkandinių (bet neišbandėme nei vienos, nes buvome sotūs pica), ir parkelius, kur gali (arba ne) užsukti pailsėti.


Va toks Niujorkas – ramesnis, lėtesnis, žalesnis – mums buvo šio lankymosi atradimas ir patiko ne mažiau nei nusėtas geltonais taksi, dangoraižiais ir skubančių žmonių minia.

...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą