SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-04-29

Pasakojimai nuo sofos: Brusselicious

...

Po praeito savaitgalio pasibuvimo Briuselyje į akis krito reklama, kad Briuselis yra „brusselicious“. Ji kažkodėl mums su Vilmantu priminė lietuvišką reklamą, kad „ir Kaune galima gyventi“. Tai jau atleiskite man visi, gyvenantys Briuselyje, už mano super subjektyvią nuomonę, bet man šis miestas visai ne joks ne „brusselicious“, „delicious“ ar dar koks -icious, o priešingai – toks visai neviliojantis ir netraukiantis. Ir beveidis. Gal dėl to taip retai man norisi į šią Europos sostinę atvažiuoti, nors ji nėra taip jau toli – tik dvi valandos mašina arba trys – traukiniu. Vienintelė paskata, tai jame vykstantys kokie nors įdomūs renginiai, parodos ar koncertai, kurių Briuselio gyventojams man labai pavydu.

Man tikrai nereikia tokio „išlaižyto“ miesto kaip Liuksemburgas, bet gyvenimas jame vis tiek, matyt, daro savo, nes niekaip negaliu priprasti prie gausybės įkyrių Briuselio elgetų. Ypač keistai atrodė, kai išlipę Nord traukinių stotyje išeidami pamatėme visą jos koridorių palei langą okupavusius kažkokius tamsiaplaukius žmones – jie ištisomis šeimynomis įsikūrę tiesiog stotyje. Taip ir likau nelabai supratusi, ar čia kokia savotiška protesto forma, ar tai vietiniai elgetos besislepiantys nuo lietaus, ar kažkokių nelegalų susibūrimas, ar nauja benamių prieglauda...


Išsijudinti iš namų mums privertė du dalykai, tai Briuselyje vykę Šiuolaikinio meno mugė bei 5-9 dešimtmečių dizaino blusų turgus. Tad planas buvo paprastas, pasivaikštome po miestą ir apsilankome minėtuose renginiuose. Deja, oras tą savaitgalį visai nelepino (aišku, iš anksto žinojome, kad šilumos ir saulės reikia nesitikėti), tad pasivaikščiojimas po miestą buvo toks labai limituotas – pradeda lyti, tai automatiškai imi ieškoti kokio stogo virš galvos – bažnyčios, kavinės, parodos. Tačiau vis tiek sugebėjome pamatyti gėjų vestuves (nežinojau, kad Belgijoje leidžiama tuoktis) bei gatvėje susirinkusių ir per kavinės televizorių futbolo rungtynes stebinčių sirgalių emocijas.


Šeštadienį pagrindinis mūsų susidomėjimo objektas buvo Briuselio Expo vykusi jau trisdešimtoji Šiuolaikinio meno mugė (Art Brussels), kurioje iš anksto atrinktos 182 meno galerijos (iš Liuksemburgo, Belgijos, Olandijos, Šveicarijos ir kt.) turėjo savo mini ekspozicijas. Tai buvo puikus šansas ne muziejuje (nors vis tiek reikėjo pakloti 15 eurų už bilietą) pamatyti, ką šiuolaikiniai menininkai kuria, o kolekcionieriams ar šiaip turintiems nemažai pinigų įsigyti meno kūrinių (nes kaip tik viena ausimi nugirdau, kaip galerijos atstovė aiškino potencialiam pirkėjui, kad štai tas kūrinys kainuoja 12 000 eurų, bet jis gi labai gražus).


Nemeluoju sakydama, kad buvo labai įdomu pasivaikščioti ir pažiūrėti į šiuolaikinio meno kūrinius. Dalis buvo iš serijos „kažką panašaus jau mačiau, nieko įdomaus“, dalis – „fui, kaip šlykštu“, dalis – „nieko nesupratau“, dalis – „įdomu, keista, originalu“, ir turiu prisipažinti, labai mažai tokių, kur garsiai pasakiau „man patinka“. Bet čia tikriausiai jau mano skonio problemos. Visgi norėčiau paminėti mane prajuokinusį budulių džiaugsmą – blizgančias beisbolo lazdas bei prabangią Betmenų šeimos vakarienę. O taip pat visai įdomiai atrodė elektroniniai judantys filmukai paveikslų rėmuose ir iš vielos išlankstytos frazės, kurias perskaityti įmanoma tik iš metamo šešėlio ant sienos. :)


Kadangi šiai parodai buvo skirtos net dvi didžiulės erdvės, tai po kurio laiko visas menas susiliejo į vieną dėmę, akys ėmė žvelgti vis bukiau, o pilvas pradėjo groti maršus. Tada supratome, kad tai aiškus ženklas baigti meno apžiūras ir eiti patenkinti skrandžio poreikių.


Suradome labai įdomų afrikietiško maisto (tiksliau – Etiopijos) restoraną „KoKob“, deja, jis visam vakarui buvo užpildytas (o tai dar kartą rodo, kad maisto kokybės ir kainos santykis jame labai geras) ir mums staliuko neturėjo, tad teko ieškot kitos vietos. Alkanas žmogus kantrybės paieškoms ne itin daug turi, tad prisėdome kažkokioje kavinėje-aludėje berods Plaatsstraat gatvėje. Nesakau, kad tai pati geriausia vieta, o ir maisto įvairovė nedidelė, tačiau valgytojų buvo daug (ir tikrai tai nebuvo vien turistai), kas lyg ir rodytų, kad tai ne pati blogiausia vieta. Mūsų išvados: palyginus skanus maistas (aš valgiau makaronus (tagliatelli) su lašiša, o Vilmantas – „vištieną ispaniškai“) ir gigantiškos porcijos (tesugebėjau sudoroti pusę lėkštės).


Sekmadienį mus gana anksti išgrūdo iš viešbučio, tai per daug nesukdami galvos tiesiu taikymu nuvažiavome į 1950-1980 metų laikotarpio dizaino blusturgį (La brocante du design; Brussels Design Market)). Teko gerai paplušėti (ir ne mums vieniems), kol Tour&Taxis viduje suradome konkretų pastatą, kur tas blusturgis vyksta. Būsiu bjauri, bet galėjo organizatoriai nepatingėti ir prie įėjimo į Tour&Taxis kokią popierinę nuorodą įdėti.


Tai ką, pagaliau suradę TĄ sandėlį, patekome į tokį mažą baldų, automobilių, drabužių ir rankinukų chaosą.


Aišku, Vilmantas labiausiai domėjosi mašinų ekspozicija ir iškart išsirinko savo svajonių korvetę...


Mane savo spalvomis viliojo jaguarai (o gal poršai? ai, koks skirtumas), o forma ir stiliumi – raudonas automobiliukas (ach, ir dar tas lagaminukas vietoj bagažinės toks stiliovas).


Dar, jeigu kalbam apie ratuotas transporto priemones, tai tiesiog negaliu nepaminėti geltonojo paspirtuko-dviratuko, vardu Ivanas, bei gyvenamos automobilio priekabos.


Buvo smagu pasižvalgyti į visus tuos spalvingus (ir nuotaikingus) baldus, jų spalvas ir formas, visokiausias ten lempas, tačiau neradau nei vieno baldo ar kokio smulkesnio daiktelio, kurį norėčiau turėti savo namuose. Nors ne, meluoju, sužavėjo vienas laikrodis ir stalinės lempos, primenančios grybukus.


O kai kurie baldai man pasirodė tokie juokingi ar nepraktiški, kad tyliai sau pagalvojau, kad jau tų tai tikrai niekas nenupirks. Ir ką, teko atsiimti savo mintis atgal, nes kaip tik atsisukusi pamačiau du laimingus pirkėjus betysiančius ką tik mano mintyse išjuoktus foteliukus. Aišku, ir džiovintų vabalų kolekcijos buvo populiarios. WTF?!?


Šiame dizaino blusturgyje aiškiai supratau, kad man įdomiau tarsi muziejuje pasižiūrėti, o vat sau baldų tai visgi norėčiau iš pirmų rankų, t.y. naujų. Lygiai tas pats tinka ir rūbams bei papuošalams. Nes, tiesą sakant, man nepatinka turėti kito, o juo labiau nepažįstamo, žmogaus naudotų daiktų. Vienintelė išimtis, jei tai būtų kažkokių man brangių žmonių – mamos, tėčio, senelio, močiutės, prosenelės etc. – daiktai, nes žinau gyvenimo istorijas, jų charakterius, t.y., juos pažįstu ir todėl jaučiu sentimentus su jais susijusiems daiktams.


Kadangi ir sekmadienį oras nelepino, tai kiek pavaikštinėję po miestą užklydome į žinomo režisieriaus Stanley Kubrick‘o ankstyvųjų fotografijų parodą „Photographer“. Iki tol Kubrick‘o su fotografija visai niesiejau, bet paaiškėjo, kad jis savarankiškai išmoko fotografuoti ir net penkerius metus dirbo žurnale „Look“ fotografu. Jo fotografijose dominuoja pokario laikotarpio Amerika. Visgi Kubrick‘as, atradęs kino filmų pasaulį, visiškai atsidavė jam, o fotografavimas liko pamirštas. Kam įdomu ir turi galimybę, visai rekomenduočiau apsilankyti šioje parodoje.

Na va, o po parodos apžiūros teliko pasistiprinti ir kulniuoti stotin, kur ir vėl laukė trys valandos traukinyje.

...

2012-04-26

Pabambėjimai nuos sofos: harmonija šeimoje: "vienas bėga, kitas veja"?

...
Iš tiesų tai ne visai taip. Mūsų šeimoje harmoniją geriausiai nusakytų žodžiai „vienas bėga, kitas laukia“. Nes jei abu bėgtų, tai dar netyčiom kokia nesveika konkurencija atsirastų, kadangi vėl tomis pačiomis netyčiomis aš aplenkčiau Vilmantą (parašiau ir pasukiojau sau pirštu prie smilkinio, nes šis scenarijus yra iš fantastikos serijos), na, bet o jeigu? Kaip ten bebūtų ar benutiktų, man asmeniškai daug labiau patinka, kad aš esu tas laukiantysis asmuo, o ne bėgantysis.


Tai visada taip ir vyksta: Vilmantas pasipūstęs padus suka kilometrus, o aš palydėjusi į startą toliau ištikimai jo laukiu finišuojant. Kartais laukti išties pabosta, ypač jei tas laukimas užtrunka virš trijų valandų. Bet negi nelauksi..? Kaip ten pasižadi tuokdamasis – „ir džiaugsme, ir varge“... :)


Nors paskutinį kartą – Liuksemburgo „DKV Urban Trail“ varžybose – laukimas buvo tikras saldainiukas, nes Vilmantui tereikėjo nubėgti tik 13 km, kuriuos pavertus laukimo laiku apytiksliai išeitų valanda. Aišku, galėjo rinktis bėgti ir 37 km ar net 55 km, bet šitas trasas palikom bėgikams, kurie pamišę dėl ilgų distancijų. O mes tikrai ne tokie.


Tad nuo starto tepraėjus 1 valandai ir 8 min. jau ir aš šaukiau „valio“ finišuojančiam Vilmantui. Gal būtų atlėkęs ir dar greičiau, jei prieš tai būtų treniravęsis bei žinojęs, kad net keliose vietose teks bėgti laipteliais į viršų; o nuo laiptelių juk net paprasčiausiai lipant galima padusti. :) Tai štai kokia šių varžybų paslaptis: nepakanka sugebėti greitai bėgti, dar reikia mokėti vikriai užbėgti ar nusileisti laipteliais bei nebūti klaustrofobu, nes trasa eina ir požeminiu tuneliu. Nieko, kitą kartą žinosim. O šįkart su 1:07:55 laiku bendroje įskaitoje Vilmantas liko 180-as (iš 1160), o savo amžiaus vyrų grupėje grupėje – 127-as iš 446. Liuks!


Tad dabar jau ne už kalnų ir didysis Liuksemburgo maratonas.
Čia belaukiant man jau ir kompanija praverstų... ;)
...

2012-04-16

Pasakojimai nuo sofos: vieną žiemos šeštadienį Lježe...

...

Lježas (Liege) - tai dar vienas Belgijos miestas (apie 200 000 gyventojų) palei Mezo upę, kuriame lankėmės vieną pilką žiemos šeštadienį, kad savaitgalis nebūtų toks pilkai pilkas. Ir turiu pasakyti, kad miestas mums visai patiko.


Nors dauguma Lježo pastatų savo spalva atitiko apniukusį dangų, tačiau šiame mieste aptikome keletą įdomybių, jaukių šurmuliuojančių bariukų ir netgi leidome sau pasvajoti, kur jau čia mes norėtume gyventi. :)


Šį kartą daug nepasakosiu, tačiau šiame valonietiškame ir socialistiniame mieste yra daug pastatų, į kuriuos malonu paganyti akis.

Pavyzdžiui, šv. Lamberto (buvęs vyskupas-kankinys) aikštėje stovintys XVI a. statyti Lježo vyskupijos rūmai (Palais des Princes-Évêques); dabar juose įsikūrę Teisingumo rūmai (teismas; Palais de justice) ir Regiono rūmai (valdžia; Palais provincial). O kadaise, t.y. prieš Prancūzijos revoliuciją, toje aikštėje dar stovėjo šv. Lamberto katedra (cathédrale Notre-Dame-et-Saint-Lambert).
Dar šv. Lamberto aikštė pagarsėjo pernai gruodį, kai kažkoks psichopatas sugalvojo pašaudyti į stotelėje stovinčius žmones, iš kurių šešis nušovė ir dar 123 sužeidė, nes kaip tik jau vyko Kalėdų mugė, todėl aikštė buvo pilna žmonių.
Beje, man kažkodėl pasirodė juokinga, kad įsikūrusi turgaus aikštėje Lježo rotušė vadinama "Žibute". Na gerai jau, gerai - "Žibuokle" (La violette).
Yra mieste ir siaurų vingiuotų gatvelių, ir viduramžius menančių bažnyčių.
Senajame Le Carré rajonėlyje tarp kitų įdomybių aptikome ir pačią siauriausią miesto gatvelę - Rue du Carré.
Bevaikščiojant po Lježą į akis krito keistas jo gyventojų pomėgis ant lempų ar laidų kabinti batus. Užtikome ir kažkokį keistą "antanininkų" kultą (culte antoiniste) bei Simenonui skirtą skulptūrą.

Na, dėl skulptūros, tai nieko stebinančio, nes komisaro Megrė "tėvas" (t.y. rašytojas) Georges Simenon yra gimęs Lježe. Žodžiu, miestas pagarbą atidavė.

O štai protingasis gūglas man leido sužinoti, kad "antanininkai" (nežinau, ar čia tikslus vertimas, bet man tiesiog gražiai skambai) yra Belgijoje 1910 m. atsiradusi religija (kam įdomu, pasiskaitykit, kas apie juos rašoma vikipedijoje).


Ir tadaaam - pristatau mums labiausiai patikusią Lježo vietelę - 400 laiptelių, vedančių į Beurren kalną (Montagne de Bueren).

Tai jei gyventumėm Lježe, savo namų ieškotume būtent prie šių laiptelių.

Gaila, bet taip ir nenusigrūdom iki to paties Santiago Calatravos (na, kur kūrė Valensijos Meno ir mokslo miestelį) dizainintos greitųjų traukinių stoties. Paviliojo mus barai ir šiluma, o dabar truputį gailiuosi. O šiaip bevaikščiojant aplink vyko kasdienis miesto gyvenimas: kas žioplinėjo, kas skubėjo, ką suiminėjo, kas sėdinėjo kavinėse ar domėjosi parduotuvių asortimentu. Eilinis šeštadienis ir tiek. ;)
...

2012-04-14

P.S. kai balsas užburia...

...
Išėjo tokia nedidukė, smulkutė, plika galva ir basom kojom.
Tokia visai paprasta, patampyta bliuskute ir šalikiuku, džinsais ar tai timpom kažkokiom ten.
Savo išvaizda dar priminė budistų vienuolį.
Ir užbūrė mus. 
Užbūrė be jokių ten specialiųjų efektų, o vien tik savo balsu.
Apie ką aš čia?
Apie airę Sinéad O'Connor.


Jo, galima sakyti, kad ji jau visai atgyvena ir šaip pasenusi 45 metų moteriškė su pretenzijomis, kad atsilikusi nuo gyvenimo savo muzika ir pažiūrų demonstravimu. Sakyti galima daug ką. Kaip ir skaityti, pvz., apie tai, kaip ji Las Vegase susituokė, po to po aštuonių dienų išsiskyrė, kaip ji ieškojo ten visokių narkotikų ar kaip baisiai atrodė atidariusi savo namų duris.


Bet faktas lieka faktu - jos balsas vis dar stiprus ir galingas. Ir įvairus.
Ir labai gražus. 
Ir ji pati turi kažką tokio, kas paverčia ją išskirtine, o ne masiniu produktu.


 Ir kad tai buvo pats geriausias mūsų matytas koncertas Liuksemburge per 5 metus.
Neatsidžiaugiu, kad susigundėm ir nuėjom.
...

2012-04-10

Pasakojimai nuo sofos: vėjas, jūra, burės. Alikantė.

...
Po po bjauraus Valensijos lietaus džiovindami batus, gerdami arbatą ir viena akimi spoksodami į televizorių per žinias išgirdome, kad rytoj Alikantėje startuos jachtų varžybos. Gal būtų ši žinia taip ir praslydusi pro ausis, bet staiga „sušvito“, kad taigi rytoj iš pat ryto kaip tik ir važiuojame į Alikantę! Galvose iškart ėmė suktis visokie planavimo sraigteliai: o tai gal net ir varžybas pamatysime, aišku, jeigu ispanai starto nesuplanuos ankstyvą rytą... Bet ankstus laikas būtų truputį neispaniška, tad gal ir spėsime…


Kitą rytą telikus keliems kilometrams iki Alikantės stoties supratome, kad pakliuvome į kamštį. Gerai tik, kad visa pėsčiųjų minia bei automobilių srovė judėjo priešinga linkme nei mes - žiūrėti varžybų, tad tame kamštyje ilgai nesikankinome. Tik išlipę iš autobuso kosminiu greičiu susiradome daiktų saugojimo kameras (nes kur jau ten ieškosime viešbučio - vėliau į jį nueisime), staigiai sugrūdome savo daiktus ir paknopstomis nulėkėme į uostą. Važiuojant autobusu atrodė, kad uostas visai netoli stoties, bet vis tiek kol jį pasiekėme, tai iškilmingą princo kalbą bei poros jachtų lėtą išplaukimą – kai įgula vis dar atsipūtusi ir patenkinta žiūrovams mojuoja rankomis – į būsimų varžybų starto vietą jau ir praleidome.


Tačiau išlydėjome dar keturias jachtas ir išsiaiškinome, kad pačios varžybos prasidės tik po geros valandos. Taigi turėjome laiko panagrinėti lankstinukus, pagerti kavos ir pasiaiškinti, visgi į kokias varžybas čia mes papuolėme.


O pasirodo, kaip tik tądien Alikantėje prasidėjo tik kas ketverius metus vykstančios „Volvo Ocean Race“ varžybos, kurių trukmė net 9 mėnesiai, o distancijos ilgis toks, kad beveik apiplaukiamas pasaulis. Varžybų etapo metu (nes būna ir poilsio dienos) kiekvienoje jachtoje visą parą būna 11-os žmonių įgula. Toji įgula, be abejo, labai atidžiai atrinkta, kiekvienas jos narys turi savo darbus ir užduotis. Pavyzdžiui, būtinai įguloje turi būti bent du asmenys, turintys medicininį išsilavinimą, taip pat burių siuvėjas, inžinierius bei atstovas spaudai. Varžybų metu įgulos narių gyvenimas toks nepavydėtinas; negano to, kad miega jie pamainomis miniatiūrinėse kajutėse, bet tegali pasiimti tik vieną drabužių pamainą, o temperatūros per tuos 9 mėnesius kinta nuo -5 iki +40 Celsijaus; savo maisto raciono negali pasipildyti šviežiu maistu, tad daugiausia turi maitintis šaldytu bei džiovintu maistu, kuris, kaip įsivaizduoju, labai greitai įgrįsta. Dar pridėkime alkį bei miego trūkumą, nes abiejų dalykų varžybose tradiciškai pritrūksta. Bet vis tiek profesionalų tarpe šios varžybos laikomos itin prestižinėmis ir jose sudalyvauti beveik tolygu įlipti į Everestą.

Tad lapkričio 5 d. startavusios Alikantėje (Ispanija) jachtos pirmąjį etapą užbaigė Keiptaune (PAR), o tada plaukė į Abu Dabį (JAE), iš ten į Sanya miestą (Kinija), toliau į Auklandą (Naujoji Zelandija) ir Itajaí miestą (Brazilija), tada – Majamis (JAV), Lisabona (Portugalija), Lorjanas (Prancūzija), o baigsis viskas Golvėjuje (Airija). Kas mane nustebino, tai kad dalyvių nėra labai daug. 2011-2012 m. regatoje varžosi 6 jachtos: Sanya, Groupama, Telefónica, AbuDhabi, Camper, Puma. Daugiau visko apie šias varžybas galima rasti jų puslapyje: http://www.volvooceanrace.com/en/home.html


Praleidę keletą valandų uoste belaukdami, o vėliau - bestebėdami varžybas, nusprendėme, kad pats metas pakeisti savo buvimo vietą ir pasižvalgyti į miestą iš viršaus.


Todėl tiesiu taikymu užsikėlėme į Santa Barbarą pilį (kažkada atlikusią gynybines funkcijas, vėliau tarnavusią kaip kalėjimas, o dabar funkcionuojančią kaip turistų pramoga (castillo de Santa Bárbara)), esančią ant 169 metrų aukščio Benacantil kalno.


Ilgai joje neužtrukome, nes kaip tik pataikėme „siestos laiku“, tad muziejus neveikė, o vėjas viršuje košė kaip reta. Apskritai tądien oras buvo šalčiausias per visą mūsų 2 savaičių kelionės po Ispaniją laiką. Bet visgi suradę šiokią tokią užuovėją pritūpėm ant akmenų suvalgyti įsidėtus sumuštinius (alkis – dalykas negailestingas) su vaizdu į miestą „iš dangaus“.


Nusileidę žemyn iki sutemstant dar pablūdinome po senamiestį. Į kai kurias užrakintas bažnyčias taip ir nepatekome, bet už tai įsiveržėm į kažkieno vestuves Katedroje (nelabai gražu gal, bet tokie smalsuoliai ne mes vieni buvom, be to, stengėmės lindėt kaip pelės po šluota,- čia mano pasiteisinimas), pastiviniavome prie barokinio Savivaldybės pastato (gražus visai) bei priešais esančių fontanų, pasibaisėjome aukšta ir stora vienuolyno tvora (nežinau, nežinau, kaip ten merginos ir moterys savo noru užsidarydavo), nusižiūrėjome restoraniuką vakarienei.


Dar palypėjome į ganėtinai romantišką Barrio de la Santa Cruz rajoniuką su į kalvą kylančiomis siauromis, gėlių vazonais apstatytomis, plytelėmis išklotomis, todėl (logiška) labai gražiomis gatvelėmis ir spalvingais namukais.


Na, ir sutemus, jau po visko, t.y. nuvargę po visų ekskursavimų ir sočios vakarienės, gražiai sutvarkyta Ispanijos esplanada (Explanada de España) neskubėdami - pasidairydami po suvenyrų kioskelius bei į šalimais prekiaujančius nelegalus – traukėme į stotį pasiimti daiktų. Kuo arčiau stotis, tuo sunkiau man kojos dėliojosi. Atrodė, kad nuovargis skverbiasi į kiekvieną raumenėlį, o visos svajonės tampa tokios banalios – tik apie dušą ir lovą. Na, bet kaip tyčia, kaip kad gyvenime jau būna, eidami į viešbutį sugebėjome pasiklysti. Nežinau, nei kaip, nei kodėl, nes ten akivaizdžiai nėra kur pasiklysti, bet mes vis tiek praklaidžiojome gal kokią valandą – dardardar su lagaminu vieną pusę, dardardar į kitą pusę - kol suradome su viešbutį. O jis, bjaurybė, buvo pačioj panosėj. :)


Apibendrinant, Alikantės matėm visai mažai ir ką labiausiai prisimenu iš pasibuvimo joje
 tai kiaurai pučiantį vėją ir „Volvo Ocean Race“ jachtas.
...

2012-04-03

P.S. dėmesio, ne juokas, Liuksemburgo Mis ir Misteris!!!

...
Sėdėdama Lietuvoje su 39 laipsnių temperatūra ir užkandžiaudama antibiotikais (ir širsdama), geriausia, ką galiu rišlaus suregzti, tai šis įrašas.

Užmačiusi šį video apie išrinktus Liuksemburgo Misterį ir Miss 2012 tiesiog negalėjau juo nepasidalinti. Video neilgas, daug laiko peržiūra neužims. :)

Taigi, 2012 metų Liuksemburgo Miss tapo 19 metų Claudia Vitoria Müller iš Šiflingeno, o Misteriu - 30-metis Scorssery-Philippe von Knobelsdorff iš Štraseno.

Su mergina, atrodo, visas aišku - Klaudija Miūler, o va betariant Misterio vardo ir pavardės derinį gali ir liežuvį nusilaužti. Akivaizdu, kuris jų čia pagrindinė figūra - argi gali Klaudija, kad ir Viktorija, Miūler varžytis su Skorseriu Pilypu fon Knobelsdorf..? ;)


Be to, kad laimėjusioji Miss dalyvaus (dalyvavo?) Malaizijoje vykstančiame Miss International konkurse, išrinktieji Miss ir Misteris dar gavo ypatingą garbę Kalėdinio parado metu pavažiuoti karietoje (kas apie tai nesvajoja, tiesa?)

O dabar, dėmesio, svarbi informacija visiems ir visoms, kurie po šio reportažo panoro dalyvauti šiame konkurse. 

Reikalavimai:
  • turėti Liuksemburgo pilietybę arba būti gimusiems Liuksemburge;
  • merginos turi būti 18-24 metų, o vaikinų "galiojimo laikas" ilgesnis - 18-30 metų;
  • būti netekėjusiomis ir nevedusiais;
  • jausti artumą šaliai (aišku, Liuksemburgui)
  • didžiuotis Liuksemburgo vėliava ir garbingai jai atstovauti;
  • būti pasiruošusiems savo laiką skirti karitatyvinėms organizacijoms.

Viskas paprasta. :)
...