Pasakojimai nuo sofos: vieną žiemos šeštadienį Lježe...

...

Lježas (Liege) - tai dar vienas Belgijos miestas (apie 200 000 gyventojų) palei Mezo upę, kuriame lankėmės vieną pilką žiemos šeštadienį, kad savaitgalis nebūtų toks pilkai pilkas. Ir turiu pasakyti, kad miestas mums visai patiko.


Nors dauguma Lježo pastatų savo spalva atitiko apniukusį dangų, tačiau šiame mieste aptikome keletą įdomybių, jaukių šurmuliuojančių bariukų ir netgi leidome sau pasvajoti, kur jau čia mes norėtume gyventi. :)


Šį kartą daug nepasakosiu, tačiau šiame valonietiškame ir socialistiniame mieste yra daug pastatų, į kuriuos malonu paganyti akis.

Pavyzdžiui, šv. Lamberto (buvęs vyskupas-kankinys) aikštėje stovintys XVI a. statyti Lježo vyskupijos rūmai (Palais des Princes-Évêques); dabar juose įsikūrę Teisingumo rūmai (teismas; Palais de justice) ir Regiono rūmai (valdžia; Palais provincial). O kadaise, t.y. prieš Prancūzijos revoliuciją, toje aikštėje dar stovėjo šv. Lamberto katedra (cathédrale Notre-Dame-et-Saint-Lambert).
Dar šv. Lamberto aikštė pagarsėjo pernai gruodį, kai kažkoks psichopatas sugalvojo pašaudyti į stotelėje stovinčius žmones, iš kurių šešis nušovė ir dar 123 sužeidė, nes kaip tik jau vyko Kalėdų mugė, todėl aikštė buvo pilna žmonių.
Beje, man kažkodėl pasirodė juokinga, kad įsikūrusi turgaus aikštėje Lježo rotušė vadinama "Žibute". Na gerai jau, gerai - "Žibuokle" (La violette).
Yra mieste ir siaurų vingiuotų gatvelių, ir viduramžius menančių bažnyčių.
Senajame Le Carré rajonėlyje tarp kitų įdomybių aptikome ir pačią siauriausią miesto gatvelę - Rue du Carré.
Bevaikščiojant po Lježą į akis krito keistas jo gyventojų pomėgis ant lempų ar laidų kabinti batus. Užtikome ir kažkokį keistą "antanininkų" kultą (culte antoiniste) bei Simenonui skirtą skulptūrą.

Na, dėl skulptūros, tai nieko stebinančio, nes komisaro Megrė "tėvas" (t.y. rašytojas) Georges Simenon yra gimęs Lježe. Žodžiu, miestas pagarbą atidavė.

O štai protingasis gūglas man leido sužinoti, kad "antanininkai" (nežinau, ar čia tikslus vertimas, bet man tiesiog gražiai skambai) yra Belgijoje 1910 m. atsiradusi religija (kam įdomu, pasiskaitykit, kas apie juos rašoma vikipedijoje).


Ir tadaaam - pristatau mums labiausiai patikusią Lježo vietelę - 400 laiptelių, vedančių į Beurren kalną (Montagne de Bueren).

Tai jei gyventumėm Lježe, savo namų ieškotume būtent prie šių laiptelių.

Gaila, bet taip ir nenusigrūdom iki to paties Santiago Calatravos (na, kur kūrė Valensijos Meno ir mokslo miestelį) dizainintos greitųjų traukinių stoties. Paviliojo mus barai ir šiluma, o dabar truputį gailiuosi. O šiaip bevaikščiojant aplink vyko kasdienis miesto gyvenimas: kas žioplinėjo, kas skubėjo, ką suiminėjo, kas sėdinėjo kavinėse ar domėjosi parduotuvių asortimentu. Eilinis šeštadienis ir tiek. ;)
...

Komentarai

  1. ta stotis tikrai verta nuodemes, tiksliau nusigavimo iki jos. ji - fantastiška (tik niekaip nesusiruosiu pasidalinti nuotraukom)!

    AtsakytiPanaikinti
  2. tai tikrai tikiu. :) nu bent jau tu nuotraukas parodyk - pasigrožėsiu iš tolo ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O man vis nepavyksta nukeliaut iki Liege, nors visi kiti Belgijos miestai beveik po kelis kartus aplankyti...
    Grazus ir viliojantis straipsnis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O vau, beveik visi Belgijos miestai aplankyti. Įspūdinga. :) Mums dar toli iki tokių pasiekimų.
      Ir ačiū, labai malonu. ;)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)