Pasakojimai nuo sofos: Brusselicious

...

Po praeito savaitgalio pasibuvimo Briuselyje į akis krito reklama, kad Briuselis yra „brusselicious“. Ji kažkodėl mums su Vilmantu priminė lietuvišką reklamą, kad „ir Kaune galima gyventi“. Tai jau atleiskite man visi, gyvenantys Briuselyje, už mano super subjektyvią nuomonę, bet man šis miestas visai ne joks ne „brusselicious“, „delicious“ ar dar koks -icious, o priešingai – toks visai neviliojantis ir netraukiantis. Ir beveidis. Gal dėl to taip retai man norisi į šią Europos sostinę atvažiuoti, nors ji nėra taip jau toli – tik dvi valandos mašina arba trys – traukiniu. Vienintelė paskata, tai jame vykstantys kokie nors įdomūs renginiai, parodos ar koncertai, kurių Briuselio gyventojams man labai pavydu.

Man tikrai nereikia tokio „išlaižyto“ miesto kaip Liuksemburgas, bet gyvenimas jame vis tiek, matyt, daro savo, nes niekaip negaliu priprasti prie gausybės įkyrių Briuselio elgetų. Ypač keistai atrodė, kai išlipę Nord traukinių stotyje išeidami pamatėme visą jos koridorių palei langą okupavusius kažkokius tamsiaplaukius žmones – jie ištisomis šeimynomis įsikūrę tiesiog stotyje. Taip ir likau nelabai supratusi, ar čia kokia savotiška protesto forma, ar tai vietiniai elgetos besislepiantys nuo lietaus, ar kažkokių nelegalų susibūrimas, ar nauja benamių prieglauda...


Išsijudinti iš namų mums privertė du dalykai, tai Briuselyje vykę Šiuolaikinio meno mugė bei 5-9 dešimtmečių dizaino blusų turgus. Tad planas buvo paprastas, pasivaikštome po miestą ir apsilankome minėtuose renginiuose. Deja, oras tą savaitgalį visai nelepino (aišku, iš anksto žinojome, kad šilumos ir saulės reikia nesitikėti), tad pasivaikščiojimas po miestą buvo toks labai limituotas – pradeda lyti, tai automatiškai imi ieškoti kokio stogo virš galvos – bažnyčios, kavinės, parodos. Tačiau vis tiek sugebėjome pamatyti gėjų vestuves (nežinojau, kad Belgijoje leidžiama tuoktis) bei gatvėje susirinkusių ir per kavinės televizorių futbolo rungtynes stebinčių sirgalių emocijas.


Šeštadienį pagrindinis mūsų susidomėjimo objektas buvo Briuselio Expo vykusi jau trisdešimtoji Šiuolaikinio meno mugė (Art Brussels), kurioje iš anksto atrinktos 182 meno galerijos (iš Liuksemburgo, Belgijos, Olandijos, Šveicarijos ir kt.) turėjo savo mini ekspozicijas. Tai buvo puikus šansas ne muziejuje (nors vis tiek reikėjo pakloti 15 eurų už bilietą) pamatyti, ką šiuolaikiniai menininkai kuria, o kolekcionieriams ar šiaip turintiems nemažai pinigų įsigyti meno kūrinių (nes kaip tik viena ausimi nugirdau, kaip galerijos atstovė aiškino potencialiam pirkėjui, kad štai tas kūrinys kainuoja 12 000 eurų, bet jis gi labai gražus).


Nemeluoju sakydama, kad buvo labai įdomu pasivaikščioti ir pažiūrėti į šiuolaikinio meno kūrinius. Dalis buvo iš serijos „kažką panašaus jau mačiau, nieko įdomaus“, dalis – „fui, kaip šlykštu“, dalis – „nieko nesupratau“, dalis – „įdomu, keista, originalu“, ir turiu prisipažinti, labai mažai tokių, kur garsiai pasakiau „man patinka“. Bet čia tikriausiai jau mano skonio problemos. Visgi norėčiau paminėti mane prajuokinusį budulių džiaugsmą – blizgančias beisbolo lazdas bei prabangią Betmenų šeimos vakarienę. O taip pat visai įdomiai atrodė elektroniniai judantys filmukai paveikslų rėmuose ir iš vielos išlankstytos frazės, kurias perskaityti įmanoma tik iš metamo šešėlio ant sienos. :)


Kadangi šiai parodai buvo skirtos net dvi didžiulės erdvės, tai po kurio laiko visas menas susiliejo į vieną dėmę, akys ėmė žvelgti vis bukiau, o pilvas pradėjo groti maršus. Tada supratome, kad tai aiškus ženklas baigti meno apžiūras ir eiti patenkinti skrandžio poreikių.


Suradome labai įdomų afrikietiško maisto (tiksliau – Etiopijos) restoraną „KoKob“, deja, jis visam vakarui buvo užpildytas (o tai dar kartą rodo, kad maisto kokybės ir kainos santykis jame labai geras) ir mums staliuko neturėjo, tad teko ieškot kitos vietos. Alkanas žmogus kantrybės paieškoms ne itin daug turi, tad prisėdome kažkokioje kavinėje-aludėje berods Plaatsstraat gatvėje. Nesakau, kad tai pati geriausia vieta, o ir maisto įvairovė nedidelė, tačiau valgytojų buvo daug (ir tikrai tai nebuvo vien turistai), kas lyg ir rodytų, kad tai ne pati blogiausia vieta. Mūsų išvados: palyginus skanus maistas (aš valgiau makaronus (tagliatelli) su lašiša, o Vilmantas – „vištieną ispaniškai“) ir gigantiškos porcijos (tesugebėjau sudoroti pusę lėkštės).


Sekmadienį mus gana anksti išgrūdo iš viešbučio, tai per daug nesukdami galvos tiesiu taikymu nuvažiavome į 1950-1980 metų laikotarpio dizaino blusturgį (La brocante du design; Brussels Design Market)). Teko gerai paplušėti (ir ne mums vieniems), kol Tour&Taxis viduje suradome konkretų pastatą, kur tas blusturgis vyksta. Būsiu bjauri, bet galėjo organizatoriai nepatingėti ir prie įėjimo į Tour&Taxis kokią popierinę nuorodą įdėti.


Tai ką, pagaliau suradę TĄ sandėlį, patekome į tokį mažą baldų, automobilių, drabužių ir rankinukų chaosą.


Aišku, Vilmantas labiausiai domėjosi mašinų ekspozicija ir iškart išsirinko savo svajonių korvetę...


Mane savo spalvomis viliojo jaguarai (o gal poršai? ai, koks skirtumas), o forma ir stiliumi – raudonas automobiliukas (ach, ir dar tas lagaminukas vietoj bagažinės toks stiliovas).


Dar, jeigu kalbam apie ratuotas transporto priemones, tai tiesiog negaliu nepaminėti geltonojo paspirtuko-dviratuko, vardu Ivanas, bei gyvenamos automobilio priekabos.


Buvo smagu pasižvalgyti į visus tuos spalvingus (ir nuotaikingus) baldus, jų spalvas ir formas, visokiausias ten lempas, tačiau neradau nei vieno baldo ar kokio smulkesnio daiktelio, kurį norėčiau turėti savo namuose. Nors ne, meluoju, sužavėjo vienas laikrodis ir stalinės lempos, primenančios grybukus.


O kai kurie baldai man pasirodė tokie juokingi ar nepraktiški, kad tyliai sau pagalvojau, kad jau tų tai tikrai niekas nenupirks. Ir ką, teko atsiimti savo mintis atgal, nes kaip tik atsisukusi pamačiau du laimingus pirkėjus betysiančius ką tik mano mintyse išjuoktus foteliukus. Aišku, ir džiovintų vabalų kolekcijos buvo populiarios. WTF?!?


Šiame dizaino blusturgyje aiškiai supratau, kad man įdomiau tarsi muziejuje pasižiūrėti, o vat sau baldų tai visgi norėčiau iš pirmų rankų, t.y. naujų. Lygiai tas pats tinka ir rūbams bei papuošalams. Nes, tiesą sakant, man nepatinka turėti kito, o juo labiau nepažįstamo, žmogaus naudotų daiktų. Vienintelė išimtis, jei tai būtų kažkokių man brangių žmonių – mamos, tėčio, senelio, močiutės, prosenelės etc. – daiktai, nes žinau gyvenimo istorijas, jų charakterius, t.y., juos pažįstu ir todėl jaučiu sentimentus su jais susijusiems daiktams.


Kadangi ir sekmadienį oras nelepino, tai kiek pavaikštinėję po miestą užklydome į žinomo režisieriaus Stanley Kubrick‘o ankstyvųjų fotografijų parodą „Photographer“. Iki tol Kubrick‘o su fotografija visai niesiejau, bet paaiškėjo, kad jis savarankiškai išmoko fotografuoti ir net penkerius metus dirbo žurnale „Look“ fotografu. Jo fotografijose dominuoja pokario laikotarpio Amerika. Visgi Kubrick‘as, atradęs kino filmų pasaulį, visiškai atsidavė jam, o fotografavimas liko pamirštas. Kam įdomu ir turi galimybę, visai rekomenduočiau apsilankyti šioje parodoje.

Na va, o po parodos apžiūros teliko pasistiprinti ir kulniuoti stotin, kur ir vėl laukė trys valandos traukinyje.

...

Komentarai

  1. Taip taip, Kubrick'o paroda - gera. Aišku tas jo toks gerokai parežisuotas reportažas pradžioje lengvai trikdo, bet smagu atrasti jį kaip visai neblogą fotografą ;) Man asmeniškai labai patiko jo universiteto ciklas. Ir dar kitas dalykėlis - fotografijoje mėgta vadinamoji "varlės perspektyva" jį persekiojo ir kine ;) Škias, nuo savo braižo nepabėgsi :)

    O vat dėl maisto Briuselyje tai aš linkus paprieštarauti :) Vien Ixelles ir Saint Gilles kvartaluose kiek gerų restoranėlių įsikūrę... Mmm... Tik reikia ištrūkti iš to turistinio centro. Jame man patinka tik "Cirio" - pusantro šimto metų senumo kavinė šalia biržos. Žiauriai skanu tarte Tatin kepa (o nuėmus grietinėlę - jis būtų išvis tobulas). Na, trumpiau tariant, kaupiuosi įrašui apie savo mėgiamas Briuselio valgymo vieteles - gal kitą kartą bus iš ko rinktis ;)

    O vat dėl visų elgetavimų ir benamiavimų tai pritariu. Daugybė čia nelegalų, laukiančių politinio (ar veikiau, ekonominio) prieglobsčio, dar daugiau tokių, kurie to prieglobsčio negavę pasilieka gatvėse... O profesionalūs benamiai - tai neatskiriama miesto dalis. Jie turi savo vietas ir visada mandagiai pasisveikina su kaimynais ("sunamiais"), pakviesti mielai išgeria su kaimynais alučio, padeda pastatyti mašiną ir pan. Šie "profesionalai" nelabai ką bendro turi su elgetų gaujomis :)

    P.S. O tai ko Jūs važiavot iki Nord stoties? Ten jaučiu, kad baisiausias Briuselio rajonas... Brrr.. Verčiau jau lipti Liukso stoty :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai labai lauksiu įrašo apie skanaus maisto vieteles Briuselyje. :)

      Iš Kubrick'o parodos man įstrigo jo serija apie boksininką. Kažin kodėl..? :)

      O kai ten mums susišvietė išlipti Nord stoty, tai neturiu paaiškinimo. :) Bet išgyvenom :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)