Pasakojimai nuo sofos: anot prancūzų, tai vienas gražiausių kaimų Prancūzijoje (Saint Guilhem de le Désert)

...
Atėjo laikas pakeliavimų po Monpeljė (Montpellier) apylinkes "deimančiukui" – kaimeliui Hero slėnyje (Valée de l'Hérault) labai jau gudriu pavadinimu Saint Guilhem de le Désert, o jei pažodžiui, tau gautųsi kažkas panašaus į „šv. Viljamas iš dykumos“. Neturint mašinos nusigauti iš Monpeljė iki to kaimelio nėra labai lengva – mums prireikė tramvajaus ir net dviejų autobusų paslaugų, tačiau ir ne baisiai sudėtinga. Trumpiau tariant, viskas įmanoma, aišku, jei labai nori.


O norėti visai verta, nes šis viduramžiškas kaimelis tikrai ne šiaip sau tituluojamas vienu gražiausiu Prancūzijoje. Pas šv. Viljamą lankėmės tikrai ne pačią gražiausią ir saulėčiausią dieną, bet net ir tai nepakenkė jo patrauklumui. Todėl tik galiu įsivaizduoti, kaip gražu jame būna, kada viskas tikrai pavasariškai sužaliuoja ir pražysta, o pavakarės tampa maloniai šiltos.


Kaimas įsikūręs siaurame slėnyje tarp kalnų, be to, netoli jo susibėga net dvi upės – Gelonės (Gellone) ir Hero (Hérault). Būtent dėl nuošalumo šv. Viljamas 806 metais ir pasirinko šias apylinkes vienuolynui. Turbūt ne veltui prancūziškas šv. Jokūbo kelias į Kompostelos Santjagą (Santiago de Compostella) veda per šį kaimą. Tik tiek, kad ne sezono metu vargšui piligrimui gali būti pakankamai sudėtinga rasti pastogę, nes beveik viskas dar uždaryta arba tik ruošiasi sezonui. Tuomet net navigacinė įranga nelabai padeda, kaip savo akimis matėme.


Na, o šv. Viljamo kaimelis kūrėsi aplink Gelonės vienuolyną (Abbaye de Gellone), tad, savaime aišku, kad pagrindinis kaimelio objektas yra ne kas kita kaip senutėlė bažnyčia.


Būtent jos viduje labiausiai ir pasijunta bei pasimato visas "senumas". Taip ir norisi pirštais liesti sienas slaptai tikintis jose užčiuopti beslypinčias paslaptis ar bent jau tokiu būdu pirštų galiukais prisiliesti prie senovės.


Siauros kaimo gatvelės bei jas aplipę namukai irgi alsuoja senovės dvasia. Aišku, jie dabar visaip kaip išgražinti ir išdailinti, bet net ir tai nesugadina tos ypatingos atmosferos. Nežinau, jeigu tuo metu būtų buvę sausakimšos gatvės žmonių, galbūt ir nebūtume taip susižavėję šiuo kaimu...


Kas man dar patiko, tai ant lauko durų pritaisyti vietinio usninio augalo, o gal ir visos gėlės („Cardabelle“) "griaučiai", kurie turėtų atnešti laimę panašiai kaip kad lietuviams žirgo pasaga.


Iš kaimelio centro vienu pėsčiųjų taku (trailu) galima nueiti iki kalnuose esančios pilies griuvėsių (deja, mūsų lankymosi metu jis buvo uždarytas dėl akmenų griūties grėsmės), o kitu, kuris vadinasi "Cirque du but de Monde", pasivaikščioti po slėnį. Tai mums nieko kito ir neliko, kaip prie alyvmedžių ir lauramedžių sukirtus rūpestingai įsidėtus sumuštinius, išbandyti pastarąjį keliuką.


Jis pasirodė besąs visai smagus – takelį supo nedidukės alyvmedžių giraitės-sodeliai (Hero slėnis garsėja alyvuogių giraitėmis, tik tiek, kad gamtinę romantiką gadino pasitaikantys ženklai apie jose vykstantį "traitement toxique" (cheminį apdirbimą)), kažkur skalijo šunys (tų tai ant kelio susitikti nesinorėjo), o akys ištįsai krypo į aplink supančių kalnų viršūnes. Galima sakyti, kad nemažą kelio dalį ėjome užvertę galvas. Gerai, kad jis buvo lygus.


Nė nepajutome kaip pasiekėme „akligatvį“ - pasaulio galą su iš akmenų sukrauta piramide. Pasirodo, tas keliukas niekur neišveda.


Na, nebent kaip kokie kalnų ožiai būtume bandę skintis kelią per kalnus. Bet tam nepasiryžome, tik šiek tiek pasikarstėme ir pasukome atgal.


Po šio pasivaikščiojimo buvo labai gera prisėsti centrinėje aikštėje po senu, didžiuliu ir storu platanu ir pasilepinti aplinkui išsidėsčiusių kavinių siūlomais skanėstais.


Taip niekur neskubant truputėlį pabūti. Jei būtų buvę šilta, tikrai neatsispirtume pagundai įmerkti kojas į per kaimelį tekantį upelį.


Gaila, bet taip ir neaplankėme už keleto kilometrų esančio "Velnio tilto“ (Point de Diable) per Hero upę, kurį matėme pravažiuodami ir kuris siekia net 1028 metus, bei Klamuzo grotas (Grotte de Clamouse). Vasaros metu po tuo tiltu esančiame pliaže galima smagiai maudytis arba plaukti kanojomis Hero tarpekliu (Hérault Gorges). Ach, kodėl mes buvome ne vasarą?!


Bet kokiu atveju ir bet kokiu metų laiku, jei  būsite netoliese, būtinai pasižvalgykit po Hero slėnio apylinkes. Tikrai verta. Pažadu.
...

Komentarai

  1. Matosi, kad labai puikiai islaikes senovine dvasia. O kokiu metu laiku jus vaziavot? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. AAAAAAAAAAA, geras klausimas, žiemos pabaigoje-pavasario pradžioje, jei tiksliau, tai vasario pabaigoje.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)