SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-06-06

Pasakojimai nuo sofos: ir vis dar lipam nuo vulkano

...
Taigi toliau tęsiu pasakojimą, kaip mes laipiojome po tą vulkaną. Na, gerai, gal ne laipiojome, o nulipinėjome nuo jo iš 3555 m aukščio.


Žodžiu, smagiai pasišvilpaudami nusileidę nuo stačiausios vulkano dalies ir užmetę akį į žemėlapį nusprendėme, kad sunkiausias darbas jau padarytas. Tai ir atsipalaidavome – matydami priešais save du kelius niekaip negalėjome išsirinkti – ar eiti tuo, kuris gražiems, ar tuo, kuris protingiems. Matyt tuštybė suveikė ir nuėjome skirtu gražiems. Rezultatas: padarėme visai nereikalingą kokių 20-ies minučių lankstą per kažkokį kalną ir galų gale vistiek atsidūrėme tame pačiame kelių išsišakojime iš kurio ir pradėjome.


Nepatikėsite, kiek kartų vėliau mes keiksnojome šitą nuklydimą. Gerai, pamatėme mes jau tą kalną, bet jis gerokai sujaukė mūsų tvarkaraštį. Už tai dabar pasirinkome protingųjų kelią, bet ką čia apsimetinėsi, protelio pritrūko iškart juo nueiti.


Paguoda tik tokia, kad tokie “gražūs” ne mes vieni - išgelbėjome kitus du turistus (porelę iš Prancūzijos), kurie irgi jau suko tuo klaidinančiu keliu (aš jums sakau, ten pati geriausia vieta pasiklysti). Dar sužinojome, kad jų tikslas suspėti į tą patį autobusą kaip ir mes. Na, tai ir pėdinome beveik kartu dabar jau teisingu keliu, kuris nerealiai vingiavo, bet turėjo mus išvesti iki asfaltuoto automobilių kelio, o kiek vėliau – ir iki autobuso stotelės. Nors sakyti, kad pėdinome būtų neteisinga, nes sulig turimo laiko mažėjimu, mūsų greitis tik didėjo. Į pabaigą, sakyčiau, mudu su Vilmantu beveik skuodėme, kad spėtume į tą nelemtą autobusą.


Tuo tarpu mūsų bendrakeleiviams meškos paslaugą padarė ateinantys iš priekio turistai, kurie ramino, kad iki asfaltuoto kelio teliko koks dvidešimt minučių - vienas juokas. Tai toji prancūzų porelė sulėtino tempą, dar ėmėsi plepėti su sutiktais prancūzais; sakau, neduok prancūzams valgyti, duok tik pakalbėti ir nepajusi, kada sutems. Tai visa laimė, kad mes ir toliau išlikome budrūs, tempo nemažinome, nes kelio likę buvo tikrai ne jokioms 20 minučių, o GEROKAI, GEROKAI, GEROOOKAI daugiau. Tai va, kojos skuodė, o akys glostė žemai besidriekiantį slėnį.


Kaip būtų gera po jį pahaikinti – taip nuo ryto iki vakaro, ach... Juk Teidės vulkanas priklauso UNESCO saugomam Nacionaliniam Teidės parkui (Parque Nacional del Teide), kuris užima net 18900 ha plotą.


O kojos vis lėkė. Laikas irgi. Bet toks jausmas, kad kelias visai netrumpėjo.

Pagaliau pasiekėme kelią, autobuso stotelė atrodo ranka pasiekiama, bet...taip tik atrodo. Iki jos reikia įveikti net keletą vingių. Tokių visai netrumpų. Laiko nebelieka. Kaip kokiam siurealistiniame filme pro mus pravažiuoja MŪSŲ autobusas.

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Ir... sustoja!

Negalėjau patikėti savo akimis.

Taip ima ir sustoja visai siaurame keliuke būtent dėl mūsų. Mes paknopstom peršuoliuojame kelią bei brūzgynus ir įsikeberiojame į vidų tuo pat metu dėkodami vairuotojui. O tas tik atsainiai šypsosi.

Atsisėdome tokie baisiai susijaudinę, dar pilnai nesuvokdami, kokiems šventiesiems ar kam čia mums reikėtų dėkoti už tai, kad vairuotojas mus susirinko pakelėje tarsi kokius viščiukus. Aš išvedžiau teoriją, kad vairuotojas mus prisiminė dar nuo ryto dėl mano riūžavo tiurbano ir megztinio (niekad negalvojau, kad ši spalva man taip pasitarnaus), o Vilmantas manė, kad vairuotojas sureagavo į jo pamojavimą ranka. Paskui pasvarstėme, kad gal čia nuolat taip nutinka su tais turistais.


Na, bet visą kelią abu važiavome laimingi, laimingi. Tiesa, nepamiršome pakeiksnoti tos centro darbuotojos, nes keturių valandų nusileisti ir atkakti iki stotelės akivaizdžiai nepakanka; mes tikrai leidomės labai greitai ir per daug nežioplinėdami. Ir vis dėkojome (jau tik mintyse) vairuotojui. Nedaug trūko, kad būtume nakvoję ugnikalnio papėdėje po kokiu krūmeliu...


Ugnikalnis snaudžia... Mes irgi snaudžiam...
Juokauju truputuką, jei ką.

Būtume bandę susitranzuoti kokią mašiną, kad pametėtų iki civilizuotesnės vietos. O Teidė iš tiesų dabar klasifikuojama kaip snaudžiantis ugnikalnis – paskutinis išsiveržimas įvyko 1909 metais, o 2003 m buvo pastebėtas ugnikalnio seisminis suaktyvėjimas, tačiau iki išsiveržimo nepriėjo.


Namuose, adrenalinui nuslūgus, staiga supratau, kad negaliu priminti viena koja – žiauriai skaudėjo. Kiek išsigandau, kad nebūčiau kaip nors išsinarinusi ar pasitempusi, nes mano galvoje dar buvo milijonas vietų, kur reiktų apsilankyti, bet jei negalėsiu priminti, tai bus, tiesą sakant, apvalus šūds. Bet kitą dieną koja veikė kaip ir priklauso, nebeskaudėjo, tad galima sakyti, kad mūsų ugnikalninis vojažas praėjo sėkmingai.

Grižčiau ten dar bent dešimt kartų. Verta.
...

6 komentarai:

  1. oj nu jums cia sekme per plauka nusisypsojo :DDD juokiausi is tikro...nes tavo pasakojimo stilius toks paprastas ir tiesiai sviesiai, kad atrodo gera drauge pasakoja savo kelioninius ispudzius prie kavos :D patinka man toks stilius, ne sgeriau isijauti :)) o vaizdai kokie!!!! kokie nuostabus horizontai! ypac debesys kamuoliniai kokie, kaip koks apklotas pukinis... vau... nu bet tas koliazas kur jus su ausytem :DDDDDDDDDDD

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už pagyras mano stiliui (bijau, kalbos žinovai manęs tikrai nepaglostytų), bet man smagu. :)

      Per plauką - aha, tikrai per jį. Atrodo vis dar jaučiu, pažiūrėjusi į foto, tą mūsų lėkimą. :)

      Ausytės... Na, jų man kažkaip užsinorėjo darant tą koliažą ir...neatsispyriau :)

      Panaikinti
  2. O prancūzai nespėjo, kaip supratau? Tai kažin, kaip jiems baigėsi, liko nakvoti ten, ar kažkokį susigavo transportą... :D
    Smagūs tokie nutikimai, nors tuo metu keikiesi, panikuoji, skuodi, bet paskui prisimeni su šypsena. Sykį Lietuvoj turėjom nuotykį - turėjom iš vienkiemio grįžti į miestą, ir neatvažiavo autobusas... Iš miesto, iki kurio ~10 km, po ~valandos išvyksta paskutinis traukinys į Vilnių, o mes kitą rytą turim būti mandatinėj komisijoj - prasideda studijos. Jei neatvyksim - studentais nebūsim :D Tai skuodėm per laukus kiek įkabindami su didžiausia manta, pakelės sodybose prašydami ar nepavežtų už pinigus iki miesto ir likus porai km matėm - viskas, nespėjam. Ir sugalvojom... Išsikviest taksi - vidury laukų - per visą laiką kol bėgom tik vienas traktoriukas tuo keliu pravažiavo :D
    Sėdėjom šalikelėj, ir galvojom - neatvažiuos čia joks taksi. Bet atvažiavo, spėjom į traukinį, ir dar atsigert užbėgt parduotuvėn :D Juokiamės iki šiol prisiminę - taksistą kone išbučiavom :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prancūzai nespėjo, nes nuo mūsų atsiliko ir autobuse jų tikrai nebuvo. Bet gal susižvejojo kokį nors transportą...

      Tikrai taip, tokie nuotykiai įsimena ilgam. Ypač jei galų gale jie gerai baigiasi. Bet rimtai, kiek nedaug trūko, kad studentais nebūtumėte patapę... :)

      O autobuso vairuotoją pačiais gražiausiais žodžiais iki šiol minim.

      Panaikinti
  3. Atsakymai
    1. Ačiū, labai smagu tai girdėti. Bet kiek užmačiau, tai taviškės irgi ohoho, t.y. puikios. :)

      Panaikinti