Pasakojimai nuo sofos: ir pasileido jie nuo vulkano...

...
Jei tęsiu savo įrašus tokiais tempais, tai apie apie Tenerifę ir bonifacijaus atostogas šiais metais net nebaigsiu pasakoti. :)


Žodžiu, šią salą mes pasirinkome iš dalies ir dėl to, kad joje yra ugnikalnis (3 718 m aukščio) , po kurį netgi galima pakopinėti, pavaikštinėti ir pan. Pirminė mintis buvo, kaip smagu būtų imti ir užkopti į jį. Jei jau į garsųjį Didįjį kanjoną sugebėjome nusileisti ir užkopti atgal į viršų per vieną dieną, tai negi neužlipsim į Teidės ugnikalnį (Pico del Teide). Aišku, kad užlipsim.


Na, bet realybė (kaip visada) įneša tam tikrų korekcijų netgi į tobuliausius planus. Ech.

Visų pirma, norint užkopti iki paties Teidės kraterio viršūnės, reikia iš anksto pasirūpinti leidimu. O jie, pasirodo, išdalinti jau dviems ar net ir visoms trims savaitėms į priekį. Mes tuo metu gal net nebuvome dar sugalvoję, kad apskritai į Tenerifę važiuosime. O gal ir buvome… Enivei, greitai tapo aišku, kad iki pačios viršūnės šį kartą nenusigausime. Prireikė šiek tiek laiko kol su ta mintimi susitaikėme. Žinot, tos ambicijos.

O antriausia, tai išsiaiškinome, kad iki ugnikalnio ir iš jo kursuoja tik vienas autobusas, tad mums tikrai nepakaks laiko tarp atvykimo ir išvykimo, kad spėtume užkopti. Čia teliko apverkti namuose pamirštas Vilmanto teises. Bet mes vis tiek nenorėjome nusileisti: na ir gerai, jei jau neužkopsime viršun, tai bent jau nusileisime žemyn. Tam laiko tai jau tikrai pakaks. ... Hmmm, gal…


Kaip ten bebūtų, devintą valandą ryto su kuprinukėmis ant pečių jau mindžikavome stotyje prie mums reikalingo autobuso. Tokių kupriniuotų prisirinko ir daugiau. Gal kiek stebino pora senelių porų, nes neatrodė, kad savo apranga jie net ugnikalnio pakalnėje tiktų vaikščioti, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jie ten ir nevažiavo – išlipo pakelės miesteliuose. Kelias pasirodė esąs netrumpas ir bekylant viršun link ugnikalnio vis labiau vingiavo kol virto (beveik) vimdančiais serpentinais – nesaldu būtų vairuoti mašiną, brrr. Nors vaizdai tai gražūs...

Atvažiavę dar pasikalbėjome su informacijos centro darbuotoja, ar mums tikrai pakaks laiko nuo Teidės nusileisti iki autobuso išvykimo, o ji įteikdama keliukų žemėlapį patikino, kad tikrai taip. Tai mes ramiai (tiksliau, visiškai atsipūtę) nusipirkome keltuvo bilietus tik į vieną pusę: juk laikas nusileidimui greičiausiai paskaičiuotas kokiems diedukamas, o mes, jaunuoliai, juk daug greitesni.


Aga, pamiršau paminėti, kad iki tam tikros vietos galima pakilti ir nusileisti lyniniu keltuvu, tad ši pramoga iš esmės prieinama kiekvienam. Tikrai verta pakilti pasigrožėti vaizdais (nebent tvyrotų rūkas, tada jau nieko gero) iš Senojo (Pico Viejo) arba Baltojo (Montaña Blanca) kalnų pusės - kartu su Teide jie sudaro Centrinį salos vulkanų kompleksą. Be to, ir keliukai neblogi padaryti, nebūtina gi lipti iki apačios. Gal tik vertėtų nepamiršti pasiimti šiltesnių megztinių, nes užkilus nėra taip šilta, todėl ilgesnis pasibuvimas šaltyje gali virsti kankyne.


Na, bet mums tik užsikelti, pabūti kažkiek ir nusileisti nelabai įdomu, norėjosi ilgiau pasimėgauti vaikštinėjimu ir kopinėjimu, todėl per daug nesimalėm tarp turistų ir pradėjome savo žygį. Pakeliui vis nužvelgdavome kopiančius į viršų, nors negaliu sakyti, kad buvo nuobodu leistis arba kad žvelgdama į pavargusius kopėjus viršun tyliai širdyje (na, kad niekas negirdėtų) nesidžiaugiau, kad leidžiamės būtent žemyn.


Vaizdai gražūs, ugnikalnio sluoksniai kito – tik spėk žiūrėti po kojomis ir dar dairytis aplink, o kur dar tas jausmas, kad esi aukščiau debesų, kas kad kai kurie tų debesų greičiausiai yra sieros. Nors, aišku, pakvailiojimams laiko visada atsirasdavo - kitaip juk pusė malonumo dingsta.


Visgi leidomės gana greitai, nes iki galo nebuvome tikri, kiek iš tiesų prisireiks laiko. Bet kartais Vilmantas neapsikentęs mano lėkimo žemyn imdavo grasinti, kad užrašys kitais metais į "Urban Trail", jei aš ir toliau lėksiu kaip ožka, vat tada galėsiu kukuoti.


Be abejo, per tą savo šustrumą ir greitumą nepraleidau progos kokius tris kartus paslydusi ant akmenukų gracingai žnektelėt ant subinės, o Vilmantas nepraleido progos dėl to iš manęs pasišaipyti. Gerai, kad neskaudžiai ir be didesnių traumų, nors tokiems dalykams visgi man patiktų avėti čiurną saugančius kalnų batus. Na, bet ir bėgimo kedai buvo ganėtinai patogūs. Sakykim.


Apibendrinant, stačiausią nuokalnės atkarpą įveikėme linksmai, pakankamai greitai ir beveik neskausmingai. Ir netgi atrodė, kad dar turim marias laiko iki autobuso. Tai gal kiek atsipalaidavome ir…

O kas tada nutiko, parašysiu vėliau, šis įrašas ir taip kilometrinis gavosi.
Eilinį kartą. :)
...

Komentarai

  1. Kaip faina ir idomu! nerealu pabuvoti ant ugnikalnio, o susimastet ka daryt jei jis netycia prabustu? kaip per filmus buna ;DD

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aga, žinoma, suvokimas, kad laipioji ant ugnikalnio įneša savo šarmo ir gal nt slaptai širdyje šiokio tokio adrenalino. :) Tuo pačiu mes tikėjomės, kad gal ims ir nenutiks mums taip, kaip per filmus būna. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)