Pasakojimai nuo sofos: bonifacijų atostogos saloje

...

Nesibaigiantis lietus bei kažkur prapuolusios saulės ilgesys paskatino leistis į saulės, spalvų ir žydro vandens paieškas.

Laiką leidome saloje, kur norint, galima apskritai nieko aktyvaus neveikti – tingėti, gulinėti, maudytis, skaityti, lėtai vaikštinėti… Ir dar grožėtis nuostabiais saulėlydžiais.

Todėl ir buvau prapuolusi kurį laiką (turbūt be galo pasiilgote manęs, ar ne?) bei visiškai pamiršusi internetą, kompiuterį ir netgi, galima sakyti, telefoną. Absoliutus gėris. Supratau, kad jau buvau pasiilgusi tokių "pliažinių" atostogų, nes mūsų kelionės dažniausiai būna pakankamai aktyvios.

Turbūt nusibosiu, bet ir vėl buvome Ispanijoje. Tačiau ne žemyninėje, o vienoje jos salų netoli Afrikos krantų – Tenerifėje. O tai reiškia, kad šimtu procentų patingėti mums nepavyko, nes šioje saloje apstu įdomybių, kurias mums norėjosi išbandyti arba aplankyti. Tad gyvenome savo tradiciniu pliažinių atostogų ritmu: vieną dieną tinginiaujame, kitą dieną – kur nors trankomės (t.y. keliaujame).

Apie aplankytas salos vieteles bei mūsų nuotykius parašysiu vėliau, nes kol kas bandau adaptuotis prie Liuksemburgo, vis dar apgailiu Tenerifę (labai jau man nesinorėjo išvažiuoti iš jos) bei virškinu savo sukauptus įspūdžius.

Gyvenome pietinėje Tenerifės dalyje, Playa los Americos. Mūsų viešbutis buvo apartamentų tipo, tad kai netingėjome, valgyti galėjome gamintis ir kambaryje. Nežinau, kaip čia mums taip pasisekė, tačiau pro savo balkoną galėjome matyti ne tik vidinį viešbučio baseiną, gultus bei teniso ir golfo aikšteles, bet ir jūrą. Ir netgi kitą – Gomeros – salą (na, jei jos neuždengdavo debesys).

Tai ir esant progai vis nepaniekindavom savojo balkono siūlomų vaizdų. Tuo pačiu netoli vienas kito esantys balkonai leido mėgautis įvairiomis atostogų metu kurortuose vykstančiomis linksmybėmis bei dramomis – anglų siautėjimu, dainomis, šūkavimais (kažkaip, pamėgę jie tą viešbutį), rusiška pop muzika, tostais ir šeimyninių santykių aiškinimusi (“kaip pasakiau taip ir bus, ar aišku? AIŠKU?“), na, ir šiaip nužiūrinėti vieniems kitus.

Likome labai patenkinti savo viešbučio geografine vieta, nes viskas buvo netoliese – maisto (ir itin skanių Tenerifės bananų) parduotuvės, paplūdimys, stotis (mat savo teises palikom namie, o keliauti tai norėjosi). Maistas, net ir kavinėse, mums pasirodė pakankamai nebrangus (viščiukas su garnyru kokie 6 eurai, žuvis – 8 - 15, salotos 5 - 8, tradiciniai angliški pusryčiai su kava 3,5 – 4). Jau net nekalbu apie gėrimams siūlomas nuolaidas, pavyzdžiui, pinta alaus dienos metu tekainuodavo daug kur tik vieną eurą. Na, bet gal čia tik man po Liuksemburgo taip nebrangu atrodė...

Autobuso bilietų kainos irgi padorios, ir jais per porą valandų galima ramiai pasiekti šiaurinę salos pusę. Žodžiu, nei dėl maisto, nei dėl viešbučio ar transporto iš esmės skundų neturime. Nors paniurnėt norėčiau dėl įsipykusių nesikeičiančių viešbučio pusryčių - niekaip nesuprantu, kam mes juos užsisakėme, bei šiltesnių užklotų nebuvimo – prie atdaro lango dar nepamiegosi, nes vakarai visgi vėsoki ir vėjuoti. Bet šiaip oras buvo puikus, mėgstantiems įdegti saulės ir įdegio tikrai pakaktų.

Ir šiaip Tenerifėje gerai.
Bent jau mums.

Bent jau gegužę.
Kaip kitiems bei  kitais metų laikais - pasakyti negaliu.

...