Pasakojimai nuo sofos: ir vis dar lipam nuo vulkano

...

Taigi toliau tęsiu pasakojimą, kaip mes laipiojome po tą vulkaną. Na, gerai, gal ne laipiojome, o nulipinėjome nuo jo iš 3555 m aukščio.

Žodžiu, smagiai pasišvilpaudami nusileidę nuo stačiausios vulkano dalies ir užmetę akį į žemėlapį nusprendėme, kad sunkiausias darbas jau padarytas. Tai ir atsipalaidavome – matydami priešais save du kelius niekaip negalėjome išsirinkti – ar eiti tuo, kuris gražiems, ar tuo, kuris protingiems. Matyt tuštybė suveikė ir nuėjome skirtu gražiems. Rezultatas: padarėme visai nereikalingą kokių 20-ies minučių lankstą per kažkokį kalną ir galų gale vistiek atsidūrėme tame pačiame kelių išsišakojime iš kurio ir pradėjome.

Nepatikėsite, kiek kartų vėliau mes keiksnojome šitą nuklydimą. Gerai, pamatėme mes jau tą kalną, bet jis gerokai sujaukė mūsų tvarkaraštį. Už tai dabar pasirinkome protingųjų kelią, bet ką čia apsimetinėsi, protelio pritrūko iškart juo nueiti.

Paguoda tik tokia, kad tokie “gražūs” ne mes vieni - išgelbėjome kitus du turistus (porelę iš Prancūzijos), kurie irgi jau suko tuo klaidinančiu keliu (aš jums sakau, ten pati geriausia vieta pasiklysti). Dar sužinojome, kad jų tikslas suspėti į tą patį autobusą kaip ir mes. Na, tai ir pėdinome beveik kartu dabar jau teisingu keliu, kuris nerealiai vingiavo, bet turėjo mus išvesti iki asfaltuoto automobilių kelio, o kiek vėliau – ir iki autobuso stotelės. Nors sakyti, kad pėdinome būtų neteisinga, nes sulig turimo laiko mažėjimu, mūsų greitis tik didėjo. Į pabaigą, sakyčiau, mudu su Vilmantu beveik skuodėme, kad spėtume į tą nelemtą autobusą.

Tuo tarpu mūsų bendrakeleiviams meškos paslaugą padarė ateinantys iš priekio turistai, kurie ramino, kad iki asfaltuoto kelio teliko koks dvidešimt minučių - vienas juokas. Tai toji prancūzų porelė sulėtino tempą, dar ėmėsi plepėti su sutiktais prancūzais; sakau, neduok prancūzams valgyti, duok tik pakalbėti ir nepajusi, kada sutems. Tai visa laimė, kad mes ir toliau išlikome budrūs, tempo nemažinome, nes kelio likę buvo tikrai ne jokioms 20 minučių, o GEROKAI, GEROKAI, GEROOOKAI daugiau. Tai va, kojos skuodė, o akys glostė žemai besidriekiantį slėnį.

Kaip būtų gera po jį pahaikinti – taip nuo ryto iki vakaro, ach... Juk Teidės vulkanas priklauso UNESCO saugomam Nacionaliniam Teidės parkui (Parque Nacional del Teide), kuris užima net 18900 ha plotą.

O kojos vis lėkė. Laikas irgi. Bet toks jausmas, kad kelias visai netrumpėjo.

Pagaliau pasiekėme kelią, autobuso stotelė atrodo ranka pasiekiama, bet...taip tik atrodo. Iki jos reikia įveikti net keletą vingių. Tokių visai netrumpų. Laiko nebelieka. Kaip kokiam siurealistiniame filme pro mus pravažiuoja MŪSŲ autobusas.

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Ir... sustoja!

Negalėjau patikėti savo akimis.

Taip ima ir sustoja visai siaurame keliuke būtent dėl mūsų. Mes paknopstom peršuoliuojame kelią bei brūzgynus ir įsikeberiojame į vidų tuo pat metu dėkodami vairuotojui. O tas tik atsainiai šypsosi.

Atsisėdome tokie baisiai susijaudinę, dar pilnai nesuvokdami, kokiems šventiesiems ar kam čia mums reikėtų dėkoti už tai, kad vairuotojas mus susirinko pakelėje tarsi kokius viščiukus. Aš išvedžiau teoriją, kad vairuotojas mus prisiminė dar nuo ryto dėl mano riūžavo tiurbano ir megztinio (niekad negalvojau, kad ši spalva man taip pasitarnaus), o Vilmantas manė, kad vairuotojas sureagavo į jo pamojavimą ranka. Paskui pasvarstėme, kad gal čia nuolat taip nutinka su tais turistais.

Na, bet visą kelią abu važiavome laimingi, laimingi. Tiesa, nepamiršome pakeiksnoti tos centro darbuotojos, nes keturių valandų nusileisti ir atkakti iki stotelės akivaizdžiai nepakanka; mes tikrai leidomės labai greitai ir per daug nežioplinėdami. Ir vis dėkojome (jau tik mintyse) vairuotojui. Nedaug trūko, kad būtume nakvoję ugnikalnio papėdėje po kokiu krūmeliu...

Ugnikalnis snaudžia... Mes irgi snaudžiam...

Juokauju truputuką, jei ką.

Būtume bandę susitranzuoti kokią mašiną, kad pametėtų iki civilizuotesnės vietos. O Teidė iš tiesų dabar klasifikuojama kaip snaudžiantis ugnikalnis – paskutinis išsiveržimas įvyko 1909 metais, o 2003 m buvo pastebėtas ugnikalnio seisminis suaktyvėjimas, tačiau iki išsiveržimo nepriėjo.

Namuose, adrenalinui nuslūgus, staiga supratau, kad negaliu priminti viena koja – žiauriai skaudėjo. Kiek išsigandau, kad nebūčiau kaip nors išsinarinusi ar pasitempusi, nes mano galvoje dar buvo milijonas vietų, kur reiktų apsilankyti, bet jei negalėsiu priminti, tai bus, tiesą sakant, apvalus šūds. Bet kitą dieną koja veikė kaip ir priklauso, nebeskaudėjo, tad galima sakyti, kad mūsų ugnikalninis vojažas praėjo sėkmingai.

Grižčiau ten dar bent dešimt kartų. Verta.

...