Pasakojimai nuo sofos: Dviračių sezono atidarymas, uždarymas ir Dievo malonės spinduliai viename

...

Kai visai neseniai kompiuterį užpuolęs virusas suvalgė visas paskutinių trejų metų nuotraukas, smagiai gulėjusias mano kompiuteryje (ir per mano neprisiruošimą neišsaugotas niekur kitur), supratau, kad vienintelė vieta, kur dar liko šioks toks jų prisiminimas yra įrašai šiame tinklaraštyje. Aplankius tokiam "nušvitimui" pamažėliais ėmė kirbėti sąžinė, kad pastaruoju laikotarpiu vis patingiu neprisiruošiu, ką nors naujesnio parašyti - diena veja dieną, per tą laiką naujienos pavirsta senienomis. Todėl dabar čiumpu jautį už ragų ir tiesiog pasakoju apie vieną vasaros šeštadienį Liuksemburge, kuomet net neprireikė toli važiuoti, tačiau tos dienos prisiminimai iki šiol verčia šypsotis.

...

Taigi, šeštadienio rytas nepramiegotas, pusryčiai pilve, dviračiai sėkmingai pakrauti į traukinį - gera pradžia tolygi pusei darbo, argi ne?


Pusvalandis traukiniu iki Vaserbiligo (Wasserbillig), ir vėl teko vėl sėstis ant dviračių. Persikėlus per upę mūsų laukė 20 km iki Zarburgo (Saarburg) ir, be abejo, dar tiek pat atgalios. 40 kilometrų, kuriuos reikės įveikti, skambėjo šiek tiek gąsdinančiai, bet numatytas dviračių kelias pasirodė esąs labai lygus ir gražus (ir labai populiarus tarp dviratininkų), tad neskubiai minant pedalus buvo vienas malonumas dairytis į šonus ir mėgautis vaizdais.


Pakeliui sustojome pažioplinėti prie šliuzų, pasigrožėjome Zarburgo pilimi ir tiltu iš tolėliau - tą karštą dieną temptis dviračių į kalniuką (į miesto centrą) kažkaip nebuvo ūpo, atgavome jėgas vienintelėje pakeliui aptiktoje kavinėje ir apsisukę parmynėme atgal.


O tuomet jau galėjome ilsinti kojas, prisėdus kavinėje su vaizdu į "jūrą" bei į joje plaukiojančias "vištas" varinėti kalbas apie geografinius Europos centrus bei iš Liuksemburgo į kitas šalis einančius Dievo malonės spindulius, relaksuoti terasos šezlonguose, grilinti mėsą, skanauti vyną ir džiaugtis vakaru bei kompanija.


Prisimenant ankstesnius metus, tai su šia miela kompanija tokiu vasaros laiku jau būdavome įprastai išsiruošę net į keletą dviračių žygių. Šįmet tik liepai baiginėjantis sugebėjome atidaryti sezoną. Na, o žinodama mūsų su Vilmantu atostogų planus, galiu pasakyti, kad mudviem tai buvo du viename - ne tik sezono atidarymas, bet kartu ir uždarymas.


...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)