Pasakojimai nuo sofos: apie bukus, karves ir bites (Manternach)

...
Liuksemburge mums ilgasis savaitgalis - ketvirtadienis ir penktadienis institucijose nedarbo dienos, tad pridėję savaitgalį gauname net keturias laisvas dienas. Bet dėl rytdienos maratono mes niekur tolėliau negalėjome išvykti (turim gi nuolatinį jo dalyvį), tad gal visai ir nekeista, kad vakar atsikėliau su mintimi, kaip būtų puiku išsivalyti langus. Jau senokai toji mintis kirba, tik niekaip neprieinu prie jos įgyvendinimo, tad gal reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Tačiau Vilmantas užprotestavo - taigi geri tie langai, visai neseniai - gal pernai - valyti, geriau važiuojam kur nors pasivaikščioti po Liuksemburgą. Ir ką, pasidaviau be kovos. :)


Iš mūsų žemėlapių su pasivaikščiojimų keliais rinkinio Vilmantas parinko man dar niekad negirdėtą Manternach miestelį-kaimelį su 415 gyventojų (čia senesniais duomenimis), aplink kurį ir suksim savo 6 kilometrus. Po 35 minučių traukiniu mes jau ir ten.


Nėra tame kaimelyje  kažkokių įdomybių - bažnyčia, savivaldybė, kavinė ir saulėje snaudžiantys tylūs gyvenamieji namukai. Karts nuo karto pravažiuoja kokia mašina, pralekia dviratis ar pradunda traukinys. Keista ta tokia tyla. Anot Vilmanto, tai galėtų būti puiki iliustracijos dienai prieš pasaulio pabaigą - ryški saulė, nei gyvos dvasios ir spengianti tyla (paukščiukų čiulbesiai nesiskaito).


O Manternach'o ekspoziciją-muziejų gal ir būtume praėję jo net nepastebėję, jei nei akis užkliudęs ženklas, draudžiantis šunims nusilengvinti prie krūmelio. Tada ir pamatėm, kad oho, čia gi vietinių gyventojų istorinis išradimas (su visais patentais) demonstruojamas - javų kombainai.


Maklinėdami po kaimelį atradome vietą, kur įsikūręs turizmo informacijos biuras (na, bet šventės, taigi aplinkui buvo gūdžiai tuščia), tačiau tarp prie jo esančių kitų vaikštinėjimui tinkamų kelių nuorodų atradome ir savojo kelio žymenį - žalią kvadratuką. Dar pakeliui tarp žalių lapų sutikom labai stilingą (su žaliu antkakliu) ir protingą (užteko pažvelgti į akis) juodą katiną, besmalsaujantį, ko tie nematyti žmonės nori. Ir apskritai, čia jo kiemas ir jo teritorija, jei netyčiom neaišku.


O toliau, tai ką, perėjom kaimelį, perėjom geležinkelį ir takeliu palei Syre upę su kitapus besiganančiomis karvėmis pasiekėme mišką. Na ir keliavome neskubėdami tuo "savuoju suplanuotu" aukštyn žemyn besirangančiu keliuku, retkarčiais prasilenkdami su kitais vaikštinėtojais bei pasiskaitinėdami informacines lenteles apie gamtą.


Pusiaukelėje tarp bukų užlipę 100 laiptelių (iš anksto buvo parašyta, kad jų šimtas, mes neskaičiavome) pasiekėme tinkamą piknikui vietą. Ne tik su gražia panorama, bet ir su staliuku bei suoleliais, žodžiu, su visais patogumais. Teliko išsitraukti braškes... :)


Besileisdami žemyn užmatėm medžiotojo namelį, tai negi neužlipsim pasižiūrėt, ką jie iš tos būdelės mato. Mano akių lygmenyje buvo gražiai užkalta lenta, tai kad ką nors pamatyčiau, turėjau arba pritūpti, arba pasistiebti. Padariau išvadą, kad mano ūgis netinkamas medžioklei iš būdelių.


Dar aptikome laukinių (?) bičių avilių, tačiau medaus nebandėme kopinėti. Nekokie iš mūsų mikės pūkuotukai (aš apskritai medaus nemėgstu), tačiau saulėkaitoje pasiklausyti senai girdėto bičių dūzgesio buvo visai malonu.


Išėjus iš miško dalis mūsų kelio driekėsi palei laukus su pavienėmis aguonomis bei kiaulpienių pūkais. 

Tenai mūsų laukė ir ne itin malonus susidūrimas. Netoliese, tiesa, už spygliuotos vielos, ganėsi visa karvių kaimenė. Mums einant pro šalį, žiūriu, viena jų taip gražiai žiūri... Aš irgi atgal žiūriu ir dar kalbinu, oi, kokia graži, kokia miela karvutė, oi, kokia karvutė. Tik staiga ta "karvutė" kad išmes pozą, jog atrodo tuoj puls mane, tai visas noras su ja bendrauti taip staigiai ir pradingo. Pasipustėm padus ir pasistengėme kuo greičiau iš ten pradingti, nes toji tvora ne baisiai patikimai atrodė. Dar Vilmantas pasišaipė, atseit, kokia čia tau karvutė, nematai, kad tešmens nėra. Nu, aišku, kad nemačiau, taigi į akis žiūrėjau. Dar pridėkime, kad abu raudonai apsirengę buvome - tikras skanėstas jaučiui.


Ir... Ir viskas. Po lėto beveik trijų su puse valandos pasivaikščiojimo grįžome miestelin, bet laiko gerokai iki traukinio buvo likę, tai sugalvojome kavinėje pasidėti. Norėti galima daug ko, tačiau vienintelė mūsų matyta kaimelio kavinė neveikė, nors pro langą ir matėm kinus (greičiausiai jos šeimininkus) viduje smagiai besėdinčius. 

Parvykę namo dar radom jėgų sumeistrauti Vilmanto išsvajotus virtinukus su obuoliais. Šį kartą mano eilė buvo akis išplėtus žiūrėti, kokį čia keistą patiekalą jis gamina ir nepatikliai kraipyti galvą. Pavyko gerai, nors ir nereprezentatyviai jie foto išrodo. Tiems, kas mėgsta virtinukus su mėlynėmis ar vyšniomis ir šitie, esu tikra, patiktų. Man, kaip pripažįstančiai tik virtinukus su varške, obuoliniai virtinukai pasirodė valgomi, nors ir ne svajonių maistas. Tuo tarpu Vilmantas kapojo apsilaižydamas.
...

Komentarai

  1. cha cha cha, koks jautis atlaikytų spaudimą pavadintas "karvute"? :)))))))))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. va šito požiūrio taško akivaizdžiai neapsvarsčiau :D

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)