Pasakojimai nuo sofos: Barselona, Barseloonaa, Barselooonaaa!!!

...
Aha, šis įrašas yra apie Barseloną. BarselOOOna ...tadadaDAdadadamdam....


Barselonos turbūt kaip ir daugelio miestų megapolių nepaimsi taip paprastai ir neaprašysi. O ir nėra prasmės. Tokius miestus reikia ragauti asmeniškai, o tam nėra jokių receptų, nes asmeniniai patyrimai, nuotaikos, emocijos būtent ir lemia, kaip ir ką tu tuo metu matai. Kaip tam tikri atsparos taškai (tarsi savotiški ingredientai) gali pasitarnauti beveik visuose giduose minimos žymios Barselonos vietos, kurias, neneigsiu, netgi ir labai verta aplankyti, bet kaip tuos ingredientus sudėlioti, išmaišyti ar kokiu padažu užpilti – čia jau kiekvieno savitas pasirinkimas.


Gerai, užtenka tų bla bla bla.

Mūsų pažintis su Barselona prasidėjo prieš kokį 12 metų, kai dar studenčiokai būdami atvažiavome į tuomet vykusį Taize krikščioniško jaunimo susitikimą. Kiek toje kelionėje buvo piligrimystės, o kiek turistavimo – telieka paslaptis (tik paminiu, kad tai buvo labai studentiška išvyka į užsienį), bet turiu prisipažinti, kad kartais vakarinės pamaldos mums baigdavosi va taip:


Ir kaip nesibaigs, jei reikėjo viską pamatyti ir visur sudalyvauti, kas kad ne šimtu procentų. ;)

Taigi mūsų šviežutėlis lapkritinis pasimatymas su Barselona buvo kiek nuspalvintas ankstesnių - itin gerų - prisiminimų, tačiau rožinių akinių jau nebedėvėjome.


Tik atvažiavę į Barseloną iškart išsiruošėme pasivaikščioti po Ramblą, nors mūsų viešbučio administratorius duodamas žemėlapį mus gąsdino, esą šioje gatvėje baisiai nesaugu ir vakare geriau ten neiti. Palinkčiojome galvomis pritardami ir... tiesiu taikymu patraukėme į Ramblą

(P.s. Nei viename koliaže neturiu nufotografuotos Ramblos - vaikščiojome ne kartą, bet visai nefotografavome)

Taip, taip, šioji gatvė išties siaubingai turistinė, bet nežinau kitos gatvės, kurioje vyrautų toks įdomus chaosas: čia tau siūlo gėles, čia jau hašišą, čia milijone kavinukių gali prisėsti pavalgyti paeljos ir užsigerti litru sangrijos, čia kas dešimt žingsnių stovi po suvenyrinį kioskelį, čia tuoj tave nupieš arba beveik ant galvos nuleis kažkokį tai spalvotą suktuką. Tai va, kartais man patinka pasitrinti po tokį chaosą ir pavėpsoti į jį kuriančius asmenis.
 

Beje, o kur dar nelegalai ant savo paklodžių pardavinėjantys brendinius rankinukus ir pinigines, jei tik kas – tuoj apsiruošę nešti kudašių pastvėrę savo paklodes su prekėmis. O vieną vakarą kaip tik ir teko matysi kaip civiliais persirengę policininkai pasitelkę "normalius" (t.y. nepersirengusius) policininkus bandė sugauti būtent tokių nelegalių prekeivių kompaniją.


Grįžtat prie Ramblos, tai nepaisant perspėjimų šioje gatvėje jaučiaus aš visai saugiai ir ne vieną vakarą per ją traukdavome prie krantinės su vakare taip dailiai atrodančiais laiveliais.


Na, o norint ramybės, visai verta nuvažiuoti prie olimpinio komplekso ir neskubant pasivaikščioti jūros pakrante. Neįsivaizduoju, koks žmonių kiekis šias vietas okupuoja atšilus orams, bet mūsų buvimo metu šioji vietelė buvo persismelkusi ramybe.


Na, o labiausiai mums Barselonoje nesisekė su maistu, o jei tiksliau - su kavinių pasirinkimu. Po kelių tokių bjaurių pavalgymų priėjome išvedėme vieną tokią taisyklę: jei Barselonoje užeini į kavinę ar restoraną, žodžiu, tą vietą, kur ruošies pavalgyti, ir tarp aptarnaujančio personalo pamatai kiną (o jei dar ne vieną), tai mūsų nuoširdus patarimas – apsisukti ir kuo greičiau mauti iš ten. Žinoma, šis pasakymas negalioja kinų restoranams (mes ten nebuvome). Ir ne, aš nesu rasistė (ar bent jau ne šiuo atveju). Tiesiog taip jau susiklostė, kad mūsų visi neskanūs pavalgymai kažkokiu keistu būdų susiję su kinais. :)


Taigi, jei Barselonoje pagrindinės mūsų nesėkmės buvo nesugebėjimas išalkus pataikyti į tokią vietą, kur skaniai maitina (SOS, jei kas turi kokių gerų patarimų, kaip išalkus, kai galvoje tesisuka viena mintis „maistas, maistas, daaaug maisto“, atskirti skanaus maisto nuo bjauraus vietą, tai labai prašau pasidalinti; nebūkit skūpūs, ką...), tai vienas maloniausių prisiminimų yra buvusio (o gal ir esamo?) žydų kvartalo gatvelės. Na, turi jos savo magiją (ypač sutemus) ir pilnos visokių paslaptingų parduotuvėlių. Visai smagu ten paklaidžioti.


Pabaiga. Bet bus dar... 
...

Komentarai

  1. O barseliooonaaaa.... vis dar žiūriu į šį miestą pro rožinius akinius ir lauku pirmo pasimatymo :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Bus tikrai rožiniai akiniai, nes tai miestas su savo charizma ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)