Pasakojimai nuo sofos: atostogų Portugalijoje reziumė

...
Žinot tą jausmą, kada kai neturi arba negali, tai labai norisi, nors jei galėtum ar turėtum, tai gal ir neatrodytų tai taip svarbu. Tatai nutiko ir man: vasaros viduryje pradėjusi dirbti naujame darbe sužinojau, kad pirmus tris mėnesius atostogų negaliu turėti. Ai, kas čia tokio, kai pagalvoji, juk prieš tai pusmetį nedirbau, tai prisiilsėjau, prisitingėjau ir prisilaksčiau. Ir apskritai, kas jau čia tie trys mėnesiai. Bet...


Praėjus pirmai "kojų apšilimo" naujame darbe stadijai, staiga ėmiau jausti, kad, ohoho, trys mėnesiai - tai ne juokas, o visai ilgas tarpas, kai kiekviena diena atrodo vis ilgesnė ir pilkesnė, ir lietingesnė, ir pan. Tad paskaičiavusi, kada jau man baigiasi "negalėjimo atostogauti" stadija, ėmiausi Vilmantui zyzti, kaip mums reikia kažkur-nors-betkur išvažiuoti. Kur nors netoli, t.y. Europos ribose, tačiau kur galima tikėtis kiek šiltesnių orų ir daugiau saulės.

Kadangi pernai metais panašiu metu keliavome po Ispaniją, tai šiam kartui nusižiūrėjome Portugaliją - reikia gi pagaliau susipažinti ir su šia šalimi. Pliažinių orų nesitikėjome, tačiau vylėmės aptikti saulę ir pošiltį klimatą. Pasvarstę susidarėme maždaug tokį kelionplanį: Faro - Evora - Lisabona+Sintra - Portas - Santjago de Kompostela apytiksliai per 10 dienų.

Prisikimšę lagaminą bei kuprines, išsišiepę palikome tuo metu pilką Liuksemburgą ir skridome link jau galvoje piešiamos šiltos ir saulėtos Portugalijos, kuri apie tai turėjo savo nuomonę, todėl mus išlipusius iš lėktuvo, siurpraiz siurpraiz, pasitiko pilku dangumi ir lietumi. Tokiu lietumi, kad mes penkių minučių kelią nuo autobuso stotelės iki viešbučio važiavome taksi - kitaip buvo neįmanoma - ir visą vakarą praleidome pažindindamiesi su portugališkais tv kanalais.


Apie Faro savo įspūdžiais pasidalinsiu kitame įraše, tačiau turiu pasakyti, kad pirma diena Portugalijoje uždavė toną ir tolesnei kelionei - turbūt nebuvo nei vienos dienos, kad nors truputėlį arba ir visai daug negautume lietaus. OK, gal visgi Lisabona palepino mus kokia pora nelietingų dienų. O šiaip tai kasdienis receptas buvo lietus plius saulė arba sportbačiai plius botai, čia jau kaip apibrėši. Pernai metais Ispanijoje mums daug dėl to sekėsi - gal buvo ir vėsiau, bet lietaus gavome tik Valensijoje.

Tačiau tai nereiškia, kad mes savo portugališkomis atostogomis nusivylėme. Anaiptol!

Jaučiamės labai smagiai pakeliavę ir daug pamatę,


radę visokių lobių,


išragavę ir degustavę visokių skanumynų,


papramogavę ir pakvailioję


bei įsimylėję keletą vietelių.



Kelionę užbaigėme jau Ispanijoje, piligrimų mieste - Santjago de Kompostela. Apie jį atskirai ir daug nerašysiu, kadangi mano svajonė į jį yra patekti kiek kitokiu būdu nei autobusu - einant šv. Jokūbo piligriminiu keliu (El Camino de Santiago).


Tuomet galbūt ir mano santykis su šiuo miestu bus visai kitoks, nes šį kartą jaučiausi tarsi kokia intrūderė turistka (įsibrovėlė turistė, jei jau kalbėt gražiai lietuviškai) su rožiniu sijonėliu ir kažkaip, net negaliu paaiškinti kodėl, privengiau jį tyrinėti bei su juo artimiau pažindintis.


Bet galiu pasakyti, kad tai vienas tų miestų, kurių senamiestis sukelia jausmą, kad esi kažkokiuose senuose laikuose, gal viduramžiuose, gal ir dar seniau: siauros akmenimis grįstos gatvelės, aukšti seni pastatai metantys nuolatinį šešėlį, apsamanojusios skulptūros, paslaptingi kiemeliai. Dieną kaip dieną, bet vakare prie geltonų žibintų šviesų arba visai be jų tas jausmas itin sustiprėja.


Gal prie tokio jausmo prisidėjo ir faktas, kad gyvenome buvusiame benediktinų vienuolyne. Na, ne visai vienuolyne, o vienoje jo dalių įrengtame viešbutyje (Hospederia San Martin Pinario), o kitos patalpos priklauso Seminarijai. Viešbučio nedidukai ir kuklūs kambariai įrengti buvusių celių vietoje, vakarieniaujama buvusiame refektoriume ir net siūloma nuosavo namų vyno. ;)


Komposteloje tepabuvome pusantros dienos, kažką veikėme, kažkur vaikščiojome, bet labai aiškiai jautėme, kad štai čia ir baigiasi mūsų atostogos. Kažkaip per greitai...

O grįžus į Liuksemburgą mus ir vėl pasitiko tas kasdienis pilkas dangus ir purškiantis lietus. Tačiau bent jau vakaras pradžiugino - saulei leidžiantis visas dangus iš niūriai pilko virto spalvotu. Nors tiek...


O dabar ir vėl norėtųsi kur nors traukti. Kai pagalvoji, tai taip greitai ir nutiks - juk jau gruodį važiuosim Lietuvon ieškoti Kalėdų, o aš kol kas einu rūšiuoti to šimto ir milijono nuotraukų iš Portugalijos. ;)

...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)