Pasakojimai nuo sofos: Didžiųjų geografinių ir mažųjų Lisabonos atradimų diena

...

Jau tik iškėlus koją iš traukinio supratau, kad bus gera diena. Švietė saulė. O kai išlindę iš stoties požemių pamatėme jos išorę nusprendžiau, kad man šiame mieste patiks. Lisabonos Oriente (Gare do Oriente) stotis išties labai graži, kai žiūri iš išorės. Pats Santiago Calatrava prie jos nagus prikišęs (kaip ir prie Valensijos Ciudad de las Artes y las Ciencias).

Apatinėje nuotraukoje ne stotis, jei ką...


Pasidžiaugę dienos ir stoties grožiu perėjome prie proziškesnių dalykų – tiesiu taikymu patraukėme į prieš pat nosį esantį prekybos centrą susimedžioti ko nors valgomo. Šiaip ar taip, o buvo pietų metas. Na, gerai, gerai, priešpiečiai. Kaip užsispyrusi ožką atsisakiau rinktis kitą kavinę negu tiekiančią salotas. Ir visai ne todėl, kad būčiau vegetarė ar sveiko maisto gerbėja (nors tokia visai norėčiau būti). Aš prieš mėsą nieko neturiu, bet rankose laikiau salotų su makaronais lėkštę vien todėl, kad šioji kavinė turėjo saulėtą balkoną su vaizdu į vandenį. Kaip banalu. Bet aš neatsispyriau. Vilmantas, aišku, pasirinko kitos kavinės hamburgerį, bet su savo lėkšte patyliukais atsėlinęs prisijungė prie manęs balkone. Tada abu sėdėjome, žiūrėjome ir kaifavome – nuo saulės, vandens mėlynumo ir baltos spalvos. Aš išeidama netgi palikau visus mūsų žemėlapius – teko grįžti ieškoti. Bet, supraskite, prieš tai buvo daug lietaus.


Toliau viskas paprasta. Susiradome savo svečių namus-hostelį-hotelį, net nežinau kaip pavadinti. Ir jame gavome kambarį, kuris vadinosi "7 kalvos". Pasirodo, Lisabonoje yra mažiausiai tiek kalvų – jooo, dviratininku čia nelabai pabūsi. Bet pažvelgę į savo lovos aukštį supratome, kad yra ir 8-oji kalva - mūsų kambaryje. Netgi kopėtėlės buvo prie lovos, kad lengviau būtų įlipti. Kaip paaiškėjo vėliau, mes apsigyvenome labai patogioje vietoje – beveik miesto centre (Baixa), netoli patogiai išsidėsčiusių įvairių transporto linijų.


Tik iš pradžių viešbučio apylinkėse pasijutau kiek nejaukiai, nes pagalvojau, kad patekome į kokį tai Lisabonos juodukų kvartalą. Bet paskui paaiškėjo, kad esame ne bet kur, o "tolerancijos" rajone (tiksliau, aikštėje – Largo de São Domingos), kur Afrikos diaspora šiaip renkasi pabūti ir kur yra paminklas tolerancijai. Tai tegu būna. Ir mes būsim tolerantiški. Be to, išsiaiškinom, kad greta esančioje bažnyčioje, atlaikiusioje net žemės drebėjimą, kunigavo (kunigauja?) juodaodis. Viskas aišku. :)


Prie viso to, toje aikštėje yra vienas keistas lariokas, kur mažose vienkartinėse stiklinaitėse pardavinėja kokį tai saldų vyšnių likerį, vadinamą „ginginha“. Ir kas įdomiausia, tai lariokas klesti, kad ohohoho: klientų nei dieną, nei vakare netrūksta. :) Mes irgi jau pirmą vakarą ėjome pasidomėti šio gėrimo ypatumais. Taip ir prisijaukinome „savo“ rajonėlį.

Bet pirmą dieną Lisabonoje mums tesinorėjo kuo greičiau numesti kuprines ir lagaminą lėkti. Nelabai svarbu kur, bet lėkti. Pabaksnoję pirštais žemėlapį apsisprendėme, kad pirmiausiai norėtume pamatyti didžiulį manuelinų (arba kitaip tariant, vėlyvosios portugalų gotikos) stiliumi statyto šv. Jeronimo vienuolyno kompleksą (Mosteiro dos Jerónimo). 


Jo dydis ir išorinė apdaila iškart traukia akį, bet pats gražumas slepiasi viduje – kiemelyje.


Tasai išpuoštas visokiais gelsvais lipdiniais, ornamentais, arkiniais langais ir pan.


Bet didžiausią įspūdį man paliko prie vienuolyno esanti bažnyčia. Tamsi, labai aukštomis lubomis ir pilioriais, kurių puošybos raštai netgi kažkiek priminė Gaudi stilių. Jos interjero puošyboje panaudota daug blizgesio, o šventųjų skulptūros aprengtos ir apšviestos gelsva šviesa. Bendras įspūdis man kažkodėl susisiejo su Kalėdinėmis spalvomis ir blizgesiu. Be viso to, ką minėjau, dar šioje bažnyčioje buvo dramblių – netikrų, žinoma (dramblių laikomose skryniose guli karališkosios šeimos kaulai), tačiau iškart matosi, kad šią bažnyčią statė egzotiškų šalių atradėjų tauta. Beje, šioje bažnyčioje atgulęs ir Vasko de Gama. Taip, taip, tas pats, kuris 1498 m. atrado kelią į Indiją. Ir pas dramblius. :)


Būtent iš Vasko de Gama kelionių parvežtų prekių gautų pinigų buvo finansuojama šio vienuolyno ir bažnyčios plėtra bei gražinimas, kuris užtruko visą šimtą metų (nuo 1501 m,), tačiau tuo pat metu minėtas kompleksas tapo didžiųjų geografinių atradimų laikotarpio portugališkojo ekspansionizmo reprezentacija. O dabar dar ir UNESCO pasauliniu paveldu.

Netoli šv. Jeronimo komplekso, bet jau prie pat Tago upės (Tejo) stovi dar vienas UNESCO paveldo sąrašuose esantis objektas – Belemo bokštas (Torre de Belém). Pro jį į Naująjį Pasaulį išplaukdavo ir iš jo grįždavo laivai – jis buvo tarsi simboliniai vartai į Lisaboną, o kartu ir didesnės fortifikacinės sistemos dalis.


Šiaip tas baltas, elegantiškas ir „nėriniuotas“ (čia mano apibūdinimas) bokštas nėra labai įspūdingas; jis gražiau atrodo paveiksliukuose nei realybėje. Nors gal ne taip išsireiškiau – atrodo jis ir realybėje nuostabiai gražiai, tik jo viduje nėra taip jau labai įdomu. Bet nuo jo gerai matosi „balandžio 25-osios“ (pervadintas 1974 m. revoliucijos garbei, bet anksčiau buvo vadintas portugalų diktatoriaus Salazaro vardu) tiltas ir 110 m aukščio Kristaus Karaliaus skulptūra (Cristo-Rei). 


Jei pirmasis yra labai panašus į San Francisko Auksinių vartų tiltą (bet ilgesnis!), tai antrasis – į Rio de Žaneire esančią Kristaus Atpirkėjo skulptūrą. O dar sako, kad tik kinai kopijuoja. Anaiptol! Nors Rio de Žaneiro skulptūros kopiją dar galiu suprasti, nes portugalus su brazilais sieja itin artimi ryšiai. Bet, o kokios sąsajos su San Francisku??? Ogi, pasirodo, jį rentė amerikiečių kompanija, prieš tai stačiusi San Francisco–Oakland Bay tiltą (Auksinių vartų tiltą statė kiti, bet... juk galima nusižiūrėti, ane?).


Po Belemo buvo pats laikas tingiam popietiniam pamurksojimui prie kavos puodelio, kojų pailsinimui bei pirmajai pažinčiai su portugališkais saldėsiais. Mano tos popietės (o ir viso laiko vėliau) meilė - „Pastel de nata“. Sakoma, kad ši saldi pagunda buvo sukurta kažkada prieš XVIII a. ne kur kitur, bet mano minėtame šv.Jeronimo vienuolyne. Kadangi vienuolynas yra Belemo parapijoje, todėl šie pyragėliai neretai vadinami "Pastéis de Belém".


Ką beragavau kito, šios pirmos pastelės skonio nepranoko niekas. Nors vėliau prisipirkome ragavimui pilną maišelį visokių keptų vietinių saldumynų, tačiau... Skanu, bet ne tas. Ir dar apžiūrėjome turbūt tik kolekcionieriams ir milijonieriams skirtus virš šimto eurų kainuojančio senutėlio Porto butelaičius. Bet grįžtu prie pastelės. Idealus akompanimentas prie late kavos. Ir prie šiltos saulės spindulių. Ir prie gražaus vaizdo. Ir prie mielo vyro. ;)


Taip besmaguriaudami net nepajutome, kaip ėmė vakarėti. Saulei besileidžiant lėtai koja už kojos vaikštinėjome šiltomis spalvomis nudažyta pakrante. Ten pat išbandėme gatvės treniruoklius, o aš neatsispyriau spalvotam šalikui. 


Pakeliui apžiūrėjome 1939 m. statybos „Atradimų paminklą“ (Padrão dos Descobrimentos), skirtą romantiškai suidealizuotiems XV-XVI a. didiesiems Portugalijos geografiniams atradimams. Čia panašiai kaip mes džiaugiamės Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tai portugalai atradinėja ir užkariauja pasaulį. :)

Na, o visai sutemus atėjo laikas pabusti iš tingulio ir susipažinti su portugalų naktiniu gyvenimu. Žinojome, kad yra toks siaurų gatvelių, pilnas kavinių, barų ir restoranų, rajonėlis Bairro Alto, bet mums atėjus jo gatvės dar buvo tuštokos. 


Nieko nuostabaus, nes mes kiek pasiankstinome - portugalai pietietišku gyvenimu stiliumi savo namuose neskubėdami dailino savo šukuosenas plaukų želė, lyginosi sijonus, valėsi batus ir mąstė, kur čia patraukus. O mes jau sukome ratus. Bet vienas kitas caipirinhos XL dydžio kokteiliukas nukautas per Happy hour, ir net nepajutome, kaip gatvės pradėjo pilnėti. Tik pasuki už kampo – ir jau minioje. Net galva susisukti gali. Ir sukosi. Net kitą rytą atsikėlus. :)
...

Komentarai

  1. Smagu, kai gerai praleidi atostogas. Prisiminimai šildo visus metus :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, smagu, bet prisiminimai ne taip ilgai ir 6ildo, tiksliau, smagu prisiminti, bet nepraėjo nei trys mėnesiai ir vėl nagai niežti kur nors lėkti. :)

      Panaikinti
  2. Kaip smagu pasiskaityti apie Lisabona. Vaiksciojot ir mano ismintais keliais. :) O tie pyragiuku skonio ir as negaliu pamirsti, jei kur uzmatau, butinai perku. :) As dar esu buvus ir plyteliu muziejuj. Irgi visai idomu buvo. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mmm, kažkaip šį kartą nėjome į jokį muziejų, nes oras Lisabonoj buvo labai smagus ir saulėtas, tai tuo ir naudojomės. :)

      Panaikinti
  3. Liuks, kad nelijo :) o tai ankstesni paskaojimai buvo gerokai permirkę :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, Lisabonoje tikrai buvo tokia prošvaistė - atitrūkimas nuo lietaus, o vėliau ir vėl jo gavom su kaupu. :)

      Panaikinti
  4. Supratau, kad vysninis likerio ir late su vietiniais skanestais pagalba veik ir prisijaukinot Lisabona...koliazai kaip visad puikiai susiklijavo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū. :)
      Taip, vietiniai skanėstai labai padeda pamilti vietą, kur esi. Lisabonoje vieni, Porto - kiti. Bet Lisabonai labai daug privalumų suteikė ir saulėtas oras. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)