Pasakojimai nuo sofos: moderniai šiuolaikinė Lisabona

...
Pažindinimasis su Lisabona viena diena neapsiribojo. Kai esi tokiam mieste, tai viena diena jame būtų tragiškai mažai. O be to, Lisabona gali būti tokia skirtinga.


Istorija, aišku, yra gražu, ir įdomu, ir gerai, bet kitą saulėtą lapkričio dieną mes panorome praleisti modernios, t.y. labiau šiuolaikinės, Lisabonos prieglobstyje. Toje pačioje vietoje, kurią matėme tik išlipę Gare Oriente traukinių stotyje. Bet po atidesnio žemėlapio pastudijavimo jau žinojome ir tos vietos pavadinimą – Tautų parkas (Parque das Nações).


Saulėtą dieną baisiai smagu čia pasivaikščioti: aplink daug baltos spalvos, vandenėlis tik raibuliuoja, viršum galvų sūpuojasi lyninio keltuvo kabinos, o akys vis krypsta į visokius įdomius statinius. O kadaise šioje šiaurės rytinėje Lisabonos dalyje prie Tago (Tejo) upės žiočių būta industrinės zonos.


Patikėkite, ne tik mums ten buvo smagu – aplinkui buvo pilna vaikštinėjančių, vaikus ar šunis vedžiojančių, sportuojančių vietinių Lisabonos gyventojų. Iš čia labai gerai matėsi Vasko de Gamos tiltas (Ponte Vasco da Gama) per Tago upę. Šis tiltas pastatytas ir atidarytas gana neseniai – tik 1998 m., kai buvo švenčiami 500-ieji metai nuo kelio į Indiją atradimo, ir yra vienas ilgiausių Europoje (net 17,2 km).


Ir šiaip ten visokių pramogų sutelkta – ir kazino, ir (koks siurprizas!) Vasko de Gamos prekybos centras, ir lyninis keltuvas, ir Tautų aikštė su fontanais, ir Okeanariumas, ir keletas viešbučių, ir Atlanto paviljonas, kuriame vyksta įvairūs koncertai, ir ekspozicijų centras, statytas specialiai pasaulinei Expo‘98 parodai, ir šv. Gabrieliaus (São Gabriel) bei šv. Rafaelio (São Rafael) bokštai dvyniai. Tie bokštai man itin patiko, nes jie savo forma primena žuvytes ir iš kurios pusės nepažiūrėsi, iš visur labai estetiškai atrodo.


Aišku, kad mes neatsispyrėme pagundai pasivažinėti keltuvu, pasisėdėjimas kavinėje saulei atkišus nosį taip pat tiesiog privalomas, o tada jau kojos pačios nuvedė į Okeanariumą (Oceanário de Lisboa), kur įrengtas antras pagal dydį pasaulyje uždaras žuvų akvariumas.


Akvariumų specialisto Peter Chermayeff sumodeliuoto Okeanariumo forma primena lėktuvnešį. Kas mano tinklaraštyje apsilanko jau kuris laikas arba kas mus šiaip pažįsta, tai žino, kad tokiose vietose mes galime prasmegti ilgam. Šiame Okeanariume esantis 1000 kvadratinių metrų ir 5000 kubinių metrų akvariumas yra net 7m gylio. Tikras rojus kelių rūšių rykliams, rajoms, tunams, unguriams, barakudoms, saulažuvei ir milijonui kitų žuvų. Ir mums.


Nežinau, bet man niekad nepabosta povandeninis pasaulis.


Žavi ne tik vandens gyvūnai, bet ir augalai. Ir spalvos.
Kaip gaila, kad nenardau (su vamzdeliu paviršiuje nesiskaito) – truputėlį bailė esu, bet turbūt kartą pabandžiusi negalėčiau sustoti, nes man atrodo, kad po vandeniu yra užburiančiai gražu.


Šiame Lisabonos Okeanariume mano topai buvo atlantinės ūdros. Plaukioja tokios mielybės ant nugarų, kojytes (rankeles) ant pilvo susidėjusios ir vargo nemato. :)


Na, gerai, jūrų arkliukai irgi atrodo nežemiškos būtybės.


Po povandeninio pasaulio apžiūrų ir apžavų dar nusigrūdome patyrinėti vietovių aplink Bairro Alto (uptown), kur žmonės apsipirkinėja ir šiaip pramogauja. Nuo ten kažkaip nejučia atsidūrėme prie 1755m. galingo žemės drebėjimo nuniokoto Karmo vienuolyno (Convento da Ordem do Carmo) bei jo gotikinės bažnyčios (Igreja do Carmo, kurioje dabar joje įsikūręs arceologijos muziejus – Museu Arqueológico do Carmo), o nuo jos – prie šv. Justinos lifto (Elevador de Santa Justa).


Šis liftas, kuris sujungia apatines Baixa rajono (downtown; miesto centras) gatves su Karmo aikšte (Largo do Carmo), yra išpuoštas neogotikiniu stiliumi ir yra puikus XX a. pradžios kultūrinio ir technologinio vystymosi, kuomet liftai ir panašios struktūros buvo laikomi nuostabiu išradimu bei modernumo ženklu, simbolis.

Užlipus į lifto apžvalgos aikštelę atsivėrė nuostabi panorama į Lisaboną – šv. Jurgio pilį... Katedrą... Baixos aikštes...


Tuo liftu galima ir pasivažinėti, tik neturint visą dieną ar ilgiau galiojančios transporto kortelės, nusileidimas juo kainuoja neadekvačiai brangiai – net 5 eurus. Tąsyk mano kortelė suveikė ir aš patenkinta nusileidau, tačiau Vilmantas pateko bėdon, nes jo transporto kortelė kažkodėl neveikė. Kadangi buvo nusiteikęs sumokėti kokius du eurus, o paaiškėjo, kad nieko panašaus – reikia visų penkių už 30 sekundžių nusileidimą, tai pasipiktinęs tokiu plėšikavimu protestuodamas iki Baixos nulipo pėsčiomis.


Ta vakarą Baixoje supratome, kad naktinė Lisabona pilna visokių pagundų: nuo kvietimo pavakarieniauti visokiuose jūrų gėrybių restoranuose iki siūlymo pasmaguriauti „toli nunešančiomis“ gėrybėmis. Ne tik kad turėjome nuolat atsispyrinėti mus į savo restoranus norinčių privilioti padavėjų įkalbinėjimams, bet Augustos gatve einant link dar 1875 m. suręstos 11m aukščio akmeninės arkos (Arco da Rua Augusta), skirtos miesto atsigavimui po žemės drebėjimo pažymėti, bei Komercijos aikštės (Praça do Comércio arba Terreiro do Paço) prie Tago upės, nežinau kiek sykių mus įkalbinėjo įsigyti tai hašišo, tai marihuanos, o mums vis purtant galvas, galiausiai, ir kokaino. Ojoj, kaip mes dar toli nuo respektabilių ir orių turistų.


Pasigrožėję naktį gražiai apšviesta Rossio stotimi (Estação de Caminhos de Ferro do Rossio) vakarą užbaigėme apsilankymu tarptautiniame šlamštmaisčio tinkle – Makdonalde, kuris siūlė Mac rinkinį su alumi – na, negali visą laiką valgyti tik "teisingą" maistą, kartais norisi elementarių fri bulvyčių ir čyzburgerio, ir dar makdonaldiško alaus. Ne visoms naktinėms pagundoms sekėsi atsispirti, kaip matote... :)
...

Komentarai

  1. Gražu Lisabonoje... Man ji visada asociajavosi su Remarku... Bet kaip užsimaniau nuvažiuoti..ups... tik beveik 2000 km.. toliau nei iki Lietuvos...
    Kada nors..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrai taip, Lisabonoje gražu. Ir kas man labai patiko, kad ji labai įvairi - tiek architektūriškai, tiek landšafto atžvilgiu, po apsilankymo joje gal jau kiek daugiau suprantu, kodėl mūsų draugai portugalai svaigsta, kaip jos pasiilgsta.

      ..Ir... Na... Gal skrist vertėtų iki jos kokiais ryanairais... N ne važiuoti... Tuomet ir tie km ne tokie baisūs atrodo... ;)

      Panaikinti
    2. Iš tiesų - vis arčiau nei iš Lietuvos. Pliusas, sakyčiau. Šiandien nežinai, kur būsi rytoj. Tokios nuotraukos ir pasakojimas tikrai suintriguoja apsilankyti ;)

      Panaikinti
    3. Rasa, o vat aš galvoju, o iš ten, kur dabar esi, sudėtinga keliauti? Suprantu, sunku susiruošti visai šeimai. Bet kokią poros dienų eskapadą su drauge gal įmanoma susiorganizuoti, kai jau padai visiškai ims niežėti iš noro apsilankyti Liabonoje ar pan. ;)

      Panaikinti
    4. Ko gero mažiau sudėtinga, negu iš Lietuvos (atstumo prasme). Esu čia naujokė, tai ši vasara - tik antra, nes pirmą iš negaliupasiilgaukaipnoriu praleidau Lietuvoje. Viena nedidelė bėda - draugę reikia iš Lietuvos atsigabenti plius, kad ji dar nesispardytų ir sutiktų ;)

      Panaikinti
    5. Tai va, va, ta bėdelė, kad kai esi ne Lietuvoj, tai nesvarbu, po kiek metų, bet vis tiek iš to "negaliupasiilgaukaipnoriu" trauki Lietuvon. Bet aš stengiuos kažkaip išlaviruot ir pasilikt laiko "pasaulio pamatymui" (na, tokiems trumpiems pabėgimams, dažniausiai).

      O draugė tavoji, tai ir pati į svečius atvažiuos, o tada viskas paprasta - šiek tiek įtikinėjimo ir jau varot. ;)

      Panaikinti
    6. Taip taip, tik kol kas dar esam įstrigę pirmam etape su drauge - atvažiavimo čia :) Dirbam ;)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)