P.S. kalėdinės nuotaikos paieškose

...

Nepaisant to, kad už lango šurmuliuoja kalėdinė mugė, o laukiama kelionė į Lietuvą irgi ne už kalnų, tačiau kalėdinės nuotaikos vis dar nelabai jaučiu. Gal čia kaltas nuolat apniukęs dangus bei pliaupiantis lietus? Gal tai, kad Kalėdos man nuo vaikystės siejasi su sniegu ir šalčiu? O gal kalėdinė nuotaika prasideda nuo išsiųstų šventinių sveikinimų, kurie pas mane dar net nepradėti ruošti? Nežinau, ką kaltinti dėl sniego trūkumo - globalinį atšilimo efektą ar atrajojančias karves, išleidžiančias itin daug CO2, dėl atvirukų - tai, neabejotinai, save, tačiau kalėdinės nuotaikos galima ir paieškoti. O jei netyčia ir rasiu?! Tereikia nulipti nuo sofos. Taigi...

Pirmas ženklas, kad Kalėdos ne už kalnų, vienoje parduotuvėlėje užtikti nuostabūs stikliniai žaisliukai - paukštukai ir varvekliai. Neatsilaikiau prieš juos, taip kad keletas jų apsigyveno mano namuose ir atnešė trupinėlį kalėdinės nuotaikos. Dabar teliko maža smulkmena - žaisliukus pakabinti. Kadangi eglutės pas mus nebūna, matyt, kaboti teks jiems ant lempos. :)

Antras ženklas - tai mano beveik pamišėliškas užsigeidimas imbierinių sausainių. Ir ne bet kokių - ne iš parduotuvės, o pačios keptų. Ir ką gi... Po spintelės papildymo įvairiausiais prieskoniais bei kitais dalykėliais, reikalingais šiems skanėstams, nenusakomos kantrybės, kol tešla porą dienų brandinosi šaldytuve, miltuotos virtuvės ir pačios savęs, atnaujintos draugystės su kočėlu bei pasižaidimo su sausainių formele, mūsų namuose atsirado pilnas bliūdas (ir dar stiklainis) imbierinių sausainių-žmogiukų. Sausainiai, mano autoritetinga nuomone, lygiai tokie, kokie ir turi būti - kietoki, bet skaniai traškūs... Niam niam niam... (Bet figūrai, tai jie, oi, kaip ne į gerą...). :)

Ką gi, gal Kalėdos ir ne už kalnų... ;)