Pasakojimai nuo sofos: savaitgalis, Kelnas, lietus

...
Praeitas šeštadienis prasidėjo tradiciškai - 6-os valandos traukinyje. Tik šį kartą mūsų tikslas buvo ne jūra, o Kelnas. Pasirinkome jį be jokios ypatingos priežasties, jei priežastimi nelaikytume smalsumo. Na, mes norėjome tiesiog pasižvalgyti po Kelną ir tiek. Be jokių didingų tikslų.


Bet už tai dar nespėjus išeiti iš stoties savo didybe mus bandė priblokšti Kelno katedra. Nors ir nukentėjusi per II Pasaulinį karą, tačiau atstatyta ir vėl masinanti turistus. Bet josios dydis - tikrai įspūdingas. Nors negalėčiau pasakyti, kad mane sužavėjo jos vidus, tačiau bevaikščiodami josios viduje aptikome visokių įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, grafo fon Gotfrydo kapą su kojūgaly sutūpusiais šuniukais-baubukais, Lenkijos karaliaus žmonos kapą.


Taip pat Katedra siūlo ir vieną pramogą, ant kurios aš visai žioplai pasimoviau. Trumpai tariant, galima pakilti į Katedros bokšto viršų. Kodėl gi ne, kai pagalvoji. Nusiperki bilietuką ir eini patenkinta. Prasideda laiptai. OK, lipi, lipi, lipi ir jau tikiesi pasiekti liftą, kol galų gale supranti, kad lifto tai NĖRA!!! Mamamia, tai reiškia, kad teks kopti 150 metrų į viršų pačiai?! Nu nieko sau košmaras (toks nutinka tokioms kaip man, kurios nepaskaito prieš pirkdamos bilietą, kad lifto tai nėra; gal būčiau vis tiek lipusi, bet moralinis nusiteikimas vis tiek būtų buvęs kitoks). Bet ką darysi, kad jau pradėjau, teko lipti.

O laiptai tik sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi...


Bet užlipau. :) Ir panorama visai graži atsivėrė, ir visokios detalės jau normaliai žiūrėjosi, kai vėl atgavau normalų kvėpavimą. Bet kol užlipi, tai tikrai yra ką paveikti. Juo labiau, kad ten taip siaura - vieni lipa aukštyn, kiti žemyn. Nekartočiau.


Tačiau pora kitų aplankytų bažnyčių man (ir Vilmantui) paliko kur kas didesnį įspūdį nei Katedra. Na, kad ir šv. Geronimo (jei gerai pamenu pavadinimą) su savuoju labai keistu išplanavimu. Deja, jąja tik pasigrožėjome, bet nefotografavome.

Kita, sukėlusi net tokį, sakyčiau, nerealumo jausmą, buvo šv. Martyno bažnyčia. Ne josios išorė, bet asketiškas pilkšvų atspalvių vidus, pilkai spalvoti vitražai ir baltai apsirengusi besimeldžianti vienuolė. Viduje turistų buvo visai nedaug, o visa atmosfera tokia keista, kad norėjosi tik tyliai stypčioti ant pirštų galiukų, be to, vis neapleido "įsibrovėlio" jausmas.


Apskritai, Kelnas toks keistas miestas. Jame galima rasti ne tik bažnyčių, vyskupų, bet ir labai keistų "angelų".


O netoli Šokolado muziejaus ir esama nuostabiausių laiptų į dangų. Tai ir pasinaudojome galimybe ten apsilankyti. Danguje, ne muziejuje. :)

Tuo tarpu socialinio nacionalizmo muziejus, įrengtas EL-DE pavadintame pastate, kur II Pasaulinio karo metais buvo tardomi įtariamieji, labai stipriai nuleido ant žemės. Ir netgi po žeme.


Mažytės kameros, ten laikytų žmonių palikti įrašai, liudijimai ir foto pasakojo skausmingas istorijas. Nors jeigu jau būti visai atvirai, tai vis tiek apsilankymas Vilniuje KGB muziejuje (įrengtame buvusiame KGB kalėjime) mane sukrėtė labiau nei šis. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad naciai buvo švelnesni ar pan., ar kad kankino mažiau. Tikrai ne. Bet gal, kad jau maždaug žinojau ko tikėtis, gal kaip, įspūdis nebuvo toks stiprus. Bet tai nereiškia, kad neskausmingas.

Kai matai ekspozicijos salėje nuotraukas, o ypač mažų vaikų, mirusių koncentracijos stovyklose, tiesiog negali nereaguoti. Tačiau muziejuje pateikti ne tik aukų, bet ir nacionalsocialistinio laikotarpio vaizdai - nacių vadovai, visokie hitlerjugendai, edelvaiso maištininkai ir pan. Ir tada supranti, kad tai ir dabar gyvenančių vokiečių istorija, kad jie visi vienaip ar kitaip su tuo susiję. Na, ir kad negali jie labai kritikuoti savo praeities.


Kitas, visai kitoks muziejus, kuriame praleidome beveik visą dieną (ir tai išsigelbėjimas), nes visą sekmadienį ištįsai pylė lietus, yra Ludwig šiuolaikinio meno muziejus. Ir jis žiauriai man patiko. Ne tik todėl, kad turi šaunią Popart meno kolekciją, bet ir daugiau įdomių darbų. Pvz., skirtų Fluxus judėjimui. Tarp jų aptikome ir Jono Mačiūno bei Jono Meko filmus. Arba trečią pagal dydį pasaulyje Pikaso darbų kolekciją.

Gėris yra tai, kad šis muziejus turi tokį gerą dalyką kaip dienos bilietą. Ateini, pasižiūri meno darbų, išalksti, išeini kur nors į miestą pavalgyti, tada vėl gali sugrįžti su tuo pačiu bilietu. Nugi labai patogu. 

Ir dar vienas puikus dalykas, ypač naudingas tokiems keliauninkams kaip mes, kad muziejuje yra skirtos spintelės pasidėti daiktams. O muziejus tai prie pat stoties. Ateini, pasirenki spintelę, palieki savo daiktus, užrakini paaukojęs 50 euro centų ir gali maklinėti po miestą nesitąsydamas visų daiktų kol nueisi į viešbutį arba kol bus traukinys. Šaunus daiktas, ane? :)


Dar vienas sekmadienio atradimas, tai apskritai nerealus. Besitąsydami po Ludwig muziejų praalkome, tad išsiruošėme į tikrą vokišką knaipę (gerai jau-aludę) pavalgyti. Vieną tokią buvome nusižiūrėję dar šeštadienį - ir patiekalai skaniai atrodė, ir alus skanus, ir žmonių daug. Tai va, įsivaizduokite sekmadienį, kažkur pirmą valandą dienos. Ateinate jūs papietauti į barą. Ko jūs tikėtumėtės? Jaučiu, vis tiek ne to, ką radome... 

Tik pravėrus baro duris mus užgriuvo garsiausia muzika ir žmonių šurmulys. Toks jausmas, kad pataikėme į tūsą. Bet sekmadienį pirmą dienos??? Žodžiu, sėdi sau a la roko, a la vokiško popso grupelė (tokia jau pagyvenus) vidury baro, o palink siautėja pagyvenę (ir ne tik) vokiečiai ir vokietės - ir porelės, ir draugų kompanijos, ir besipagiriojantys (ar ir toliau geriantys) bernvakarių dalyviai, ir t.t. 

Na o mes, susiradę stalą kiek tolėliau nuo "veiksmo", ne tik skaniai pavalgėme (porcijos buvo nerealaus dydžio, ypač Vilmanto užsisakytoji karka), atsigėrėme - vietinis Kelno alus buvo patiekiamas 0,2ml talpos stiklinaitėse (pasirodo, čia tokia tradicija - vietinis alus, kurio nėra pirkti parduotuvėse, baruose patiekiamas būtent tokiuose induose), bet ir pasižiūrėjome kaip vokiečiai linksminasi. Jau vien dėl tos knaipės vertėjo važiuoti į Kelną.


Bet Kelnas ne vien tik pramogomis gyvas. Jame svarbūs ir jausmai. Pavyzdžiui (kažkaip šiame įraše labai naudoju žodį "pavyzdžiui", hmmm...), meilė. Štai prie Rotušės, kaip liudijo tam tikri šventiniai likučiai, gali oficialiai įforminti šį jausmą. 

Tuo tarpų vyriškos mėilės megėjai apsipirkę kiek tolėliau nuo centro ir Rotušės esančiose specialiose krautuvėse gali nueiti į gretimai esantį spec. (?) viešbutį ir... 


O vat ant tilto, meilę galima išreikšti ir kiek kitaip - pakabinant savo meilės spynelę. Net neįtikėtina, visas tiltas nukabinėtas tokiomis "meilės" spynelėmis. Dauguma jų tradicinės formos arba skirtos pririšti dviračiams, tačiau galima rasti ir originalesnių "meilspynių". Kaip man sakė bendradarbė, šis spynomis nukabinėtas tiltas net savo feisbuko puslapį turi, o savąją meilės spyną gali pakabinti net per atstumą - tereikia užsisakyti tokią paslaugą. Visgi savo spynos ant tilto neussigundėm pakabinti - mūsų kuklia nuomone, meilei nereikia nei raktų, nei spynų, o tik laisvės.


Beje, būnant prie to tilto labai puikiai galima stebėti traukinius, nes traukinių stotis yra visai gretimai.


Nu va, atrodo, kad viską išpasakojau. Galbūt dar vertėtų pasakyti, Kelnas (kas angliškai, prancūziškai būtų Cologne) turi labai artimų sąsajų su odekolonu. Na, patys pažiūrėkit: Kelno vanduo yra "Eau de Cologne", o jeigu parašyt kaip tariasi - tai "o de kolon" - odekolonas. Voila. :)

Na ir dar pasakysiu, kad nėr bjauriau, kai visą dieną lyja. Tąkart mūsų išsigelbėjimas buvo ne tik muziejus, bet ir kavinukės. Taip laiką mes ir leidom prieš važiuojant atgalios.


Akivaizdu, vasaros pas mus vis dar nėra. Bjauru. Nors, jei pasinaudot Kelno siūlomomis patarlėmis-patarimais visoms gyvenimo situacijoms, tai galima sakyti, kad:

Nors nėra taip, kaip tikėjaisi.
O yra kaip yra.
Tai vis tiek viskas yra visai neblogai.

P.S. Gal ne visai pažodžiui, bet kažkaip panašiai.
P.P.S. Persiprašau (ir vėl) už ilgą įrašą. Reikia išmokti mažiau pliurpt.
...

Komentarai

  1. Tu tik nieku gyvu maziau nepliurpk :) nes man begalo patinka tavo kelioniu ispudzius su kavos puodeliu skaityti ir skaityti :) begalo matinka tokie pasokojimai, o tu pasakoji taip lengvai, kad atrodo pati ten keliauju ir viska savom akim matau :) tad si kelione patiko ir tiek idomybiu suzinojau :) super :) oj... pati uzsipliurpiau per daug :DDD

    AtsakytiPanaikinti
  2. tai jau tikrai :), jokiu sutrumpinimu :) :) po tavo pasakojimu pasijauti lyg ten buvusi :), lauksiu dar tavo pliurpesiu nuo sofikes :) :) :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tie laiptai i katedrą- siaubas :D Dar ir susimokėt paprašo :D
    Įdomus blogg'as, kaip seniau jo neradau!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man tai tokie sukti laiptai didziausia siauba kelia. Nieku gyvu nelipciau. O gaila, kad is to tuso nuotrauku nera. :) Kaip cia taip? As pritariu ankstesniems komentarams - taip vaizdingain ir idomiai aprasai, kad atrodo pati ten buvau. :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Smagu, kad patinka skaityt, bet va kol viską surašau, tai... Už tai kai kurios kelionės ir lieka nepaminėtos, nes tiesiog nespėju. Ai, nu bet man kitaip kol kas neišeina. :)
    ...
    Aga, tuos laiptus vis dar prisimenu su siaubu. Bet kad jau Didžiajame kanjone žemyn-aukštyn sulaipiojau, tai šitais laiptais atsisakyti lipti kaip ir "nefasonas" buvo. :)
    ...
    Laura, o vat taip: juk fotoaparatas liko gulėti muziejaus saugojimo spintelėje, nes - " o kam einant pietaut reikalingas fotoaparatas?"; va taip ir pasimoviau. ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)