Pasakojimai nuo sofos: Cinque Terre malonumai, III dalis (5terre, Manarola, Corniglia)

...


Diena išaušo debesuota, tačiau žmonių kiekis, norėjusių važiuoti 5terės traukiniu, išliko toks pats kaip ir prieš tai. Blyn! Atsikandę masinio haikinimo nusprendėme pasirinkti tokį maršrutą, kuris ne kiekvienam būtų viliojantis, malonus ar įkandamas: Manarola-Volastra-Aia del Cane-C.se Pianca-Corniglia takai priklauso sunkios ir vidutinio sunkumo trasų kategorijoms.


Taigi, Manaroloje šiaip ne taip išlipę iš traukinio dar kiek pasidairėme po kaimelį, kuris yra įsikūręs ant uolos apie 70 metrų virš jūros lygio ir, deja, deja, neturi normalaus pliažo. Visgi Manarola yra pakankamai populiari tarp turistų, nes ją su Riomadžiore jungia garsusis „Meilės kelias“ (Via dell'Amore), kuriuo lengva eiti. Tik tiek, kad šis takas po 2011 m. liūčių ir potvynių buvo remontuojamas ir iki šiol po remonto neatidarytas. Gal todėl iš ryto kaimelyje dar buvo buvo palyginus ramu, nors žmonių netrūko. Vaikštinėdami po Manarolą kyštelėjome nosį į bažnytėlę (chiesa di San Lorenzo,1338 m), nužvelgėme miestelį supančias terasas ir kažkaip nieko daugiau neprisimenu. Matyt, nelabai kas įstrigo.


Ir tuomet jau jautėmės pasiruošę pradėti tos dienos žygį. Pagal planą pirmiausia reikėjo pasiekti Volastrą. Kelias iš Manarolos iki jos buvo labai gražus – vynuogynai, gėlės, žaluma, bet nerealiai status su belekiek visokio dydžio laiptelių, kas itin nuvargino. 

 

Taip ir stovi akyse – laipteliai, laipteliai, dar daugiau laiptelių ir vėl laipteliai. Kai jau atrodė, viskas, daugiau nei žingsnio – žiū, mes jau ir Volastroje. Tuo metu dangus jau rimtai grasinosi prakiurti, todėl nusprendėme vietinėje parduotuvėlėje-kavinėje pailsėti. Besiilsėdami atsilaikėme prieš užgimstančią pagundą nusukti dalį kelio ir žygiuoti tiesiai link Kornilijos, ir nusiteikėme kilti dar maždaug tiek pat, kiek jau buvome užlipę, t.y. kokius 330 metrų iki Aia del Cane. 


Tad praėję pro keistą tarp alyvuogių medžių įrengtą mašinų stovėjimo aikštelę ir už nugarų palikę paskutinius civilizacijos likučius patraukėme į mišką. Keliukas jau buvo be jokių ten laiptelių, ne taip stačiai kylantis ir be vaizdų į jūrą, kas visai logiška, juk jis vedė per mišką, tad teliko dairytis į medžius, visai šalimais keliuko krintančius ir kvapą gniaužiančius skardžius (geriau jau koja nepaslystų...) bei mėgautis įvairių augalų kvapais. 


Susiradę didžiules lazdas kelionės palengvinimui ir taip bežingsniuodami patenkinti savimi ir gyvenimu net nepajutome, kaip įėjome į debesį. Tiesiogine to žodžio prasme, nes tądien debesys buvo nusileidę gana žemai, o mes,s avo ruožtu, užlipome pakankamai aukštai. Apėmė jau pažįstamas ežiukų rūke jausmas. Rūko-debesies dėka atmosfera miške buvo nenusakoma, viskas atrodė taip paslaptinga ir grėsmingai gražu. O smagiausia buvo, tai kad beveik nesutikome kitų haikintojų. Jėėė, visas miškas mūsų!


Na, bet grožis grožiu, paslaptys paslaptimis, bet nors ta maršruto dalis ir nebuvo labai varginanti, visgi tai nebuvo pasivaikščiojimas pasišvilpaujant, nes ne kartą teko žiūrėti po kojomis bei įveikinėti visokias kliūtis – tai užvirtusius medžius apeiti, tai per juos pralįsti ir pan. 

Taip kažkaip ėmėme ir pasiekėme Korniliją (Corniglia). Aišku, iki jos dar reikėjo nusileisti, kas irgi kiek užtruko. Atrodo, kas čia tėra, bet eilinį kartą įsitikinau, kad leistis žemyn nėra taip lengva kaip atrodo. Bet už tai gražu – artėjant vis labiau vėrėsi Kornilijos kaimas, apsuptas terasų bei vynuogynų, ir jūra. Jis išskirtinis tuo, kad iš visų penkių 5terės kaimelių vienintelis tiesiogiai neprieina prie jūros, be to, einant nuo traukinių stoties dar reikia palypėti 377 laipteliais (lardarina), kad jį pasiekti. Na, bet dėl gražių ir gerų dalykų juk verta pasistengti. Paskaičiavome, kad nuo Manarolos iki Kornilijos užtrukome geras 4 valandas.


Pats laikas buvo apžiūrėti, ko gero ir įdomaus galima rasti Kornilijoje. Be abejo, kad čia aptikome daug žmonių, suviliotų siaurų gatvelių, poros bažnyčių, gerų vietų panoraminiams vaizdams, kavinių ir parduotuvėlių. O va viešo pliažo Kornilijoje nėra, tik dideli akmenys. Tačiau esama slapto ir truputį privataus Guvano pliažiuko (spiaggia di Guvano), bet iki jo reikia mokėti nueiti, susirasti reikiamus vartus ir net šiek tiek sumokėti, kad tie Sezamo vartai atsivertų. Na, ir reikia pastebėti, kad vėl viskas kaimelyje ganėtinai brangu, netgi sakyčiau, kad panašiai kaip Vernacoje


Kad ir gražu Kornilijoje, bet joje ilgėliau neužsibuvome – paskutiniam pavakarojimui nuvažiavome jau į mums pažįstamą Monteroso pliažą. O ten... Nežinia dėl kokių priežasčių visa pakrantė buvo nusėta kažkokiais keistais mėlynais dalykais – nei kriauklės, nei gyviai, bet kažkokios lyg ir geldelės. Gal kas nors žinote, kas tai buvo? 


Kol aš tyrinėjau tuos keistus mėlynuosius „ateivius“, Vilmantas eilinį kartą nusimaudė nebodamas aplink plaukiojančių „objektų“ bei besiartinančio lietaus. Po to laukė jau beveik kaip ir privalomas vizitas į pamėgtą pliažo kavinę ne tik pasislėpti nuo pakilusio vėjo ir beprasidedančio lietaus, bet ir taip pažymėti mūsų pasibuvimo 5terėje pabaigą. 


Būtų visai patikę 5terėje pasibūti ilgėliau ir dar keletą dienelių pahaikinti po apylinkes, kurios labai dėkingos tokims pramogoms...
...

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Neturiu jokio supratimo... Galėtų kokios biologės ar biologai čia prasisukt ir išduot paslaptį :)

      Panaikinti
    2. O tai tie daiktai minkšti? Nes atrodo kaip kokie skridinukai su nulėpusiais kraštais ;)

      Panaikinti
    3. Pirštais kažkaip nedrįsau čiupinėti, bet iš pabadymo pagaliuku, tai, sakyčiau, tokie pominkščiai. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)