Pasakojimai nuo sofos: įkvepiant ir iškvepiant baroko dvasią Ansemburgo pilies prieigose

...

 Per Liuksemburgo paveldo dienas mes tiesiu taikymu šovėme į Ansemburgo pilį (Aansebuerg arba Ansembourg), įsikūrusią Ešo arba dar kitaip vadinamame Septynių pilių slėnyje (Dall vun de siwe Schlässer arba Äischdall, arba Vallée des sept châteaux) prie nykštukinio dydžio Ansemburgo kaimelio (geriausiu atveju jame gyvena koks 40 gyventojų). Tiesa, iškart turiu pasakyti, kad esama dviejų Ansemburgo pilių - Naujosios ir Senosios.


Virš kaimelio rymanti ir viduramžių laikus menanti Senoji Ansemburgo pilis (Buerg Aansebuerg arba Vieux Château d'Ansembourg) yra privati, tad apsilankyti ten be pakvietimo neįmanoma, na, nebent būtum tų didikų - Ansemburgo grafų - šeimos draugas arba eksliuzyvinio jų viešbučio-butiko, prašmatniu pavadinimu "Aukso amžius" (Temps d'Or), klientas.


Tuo tarpu į Naująją Ansemburgo pilį (Neit Schlass Aansebuerg arba Grand Château d'Ansembourg, arba Nouveau Château d'Ansembourg) patekti galima visada. Nors, tiesa, tik sąlyginai.

Ją supantys, dar 1750 metais suformuoti baroko dvasią menantys sodai yra nuolat atviri lankytojams. Ir labai verti dėmesio. Žinoma, jie buvo nustekenti ir pagal išlikusius piešinius atkūrinėjami (statulos, fontanai, gėlynai, labirintai, daržai, medžiai etc.) iki šiol, tačiau tikrai verti dėmesio, nes jau daug padaryta ir bet kuriuo metų laiku po juos smagu pavaikštinėti. Nors lietui lyjant vizito visgi nerekomenduočiau.


Tačiau pati pilis yra uždaryta, kadangi šiuo metu joje vyksta restauravimo darbai. Be to, ir ši pilis nuo 1987 metų yra privačiose rankose - tokios japonų organizacijos Sûkyô Mahikari, kuri, na, tiesa pasakius, priskiriama sektų kategorijai (jie ten kalba apie šviesos energijos įtaką taikos kūrimui pasaulyje ir pan.; kam įdomu - daug informacijos sudėta Vikipedijoje, pasiieškokite), dėl to sunku prognozuoti, kada ir kiek naujoji Ansemburgo pilis bus atvira lankytojams. Juk niekad negali žinoti, kaip tiems privatiems investuotojams šaus į galvą naudoti pilį. Gerai bent tai, kad Liuksemburgo valstybė laikosi strategijos skirti paramą privatiems kultūrinio paveldo objektams su sąlyga, kad jie bus prieinami ir paprastiems mirtingiesiems. Taigi, yra nemažai šansų, kad bus galima bent jau kažkokiais laikotarpiais patekti ir į pačią pilį, o ne tik sodus.


Mes prieš keletą metų jau lankėmės šios pilies apylinkėse ir dar nuo tada prisiminėme, kokie gražūs ją supantys sodai, o šįkart mus paviliojo ypatinga galimybė kyštelėti savo nosis į pilies vidų, nes Liuksemburgo paveldo dienų proga veikė ne tik japonų kaligrafijos paroda, įkurdinta buvusiose pilies arklidėse, bet buvo galima pasimėgauti išmanių gidų vedamomis ekskursijomis po pilies sodus ir jos restauruojamą vidų (!).


Kad jau nepatingėjome atsikelti beveik su saule šeštadienio rytą (na, gal truputį perdedu tą ankstumą) ir nusigauti iki pilies, už tai mums teko "prizas" - galimybė sudalyvauti beveik privačioje ekskursijoje po pilies sodus, nes tą valandą tebuvome tik mes dviese su Vilmantu ir gidė, kokia tai biologijos profesorė iš Prancūzijos.


Taip sužinojome, kad dar 1624 m. garbusis Tomas Bidaras (Thomas Bidart), metalurgas iš Belgijos, įsigijo lydyklą (Septfontaines -Simmerschmeltz vietovėje) ir, lyg dar to būtų mažai, iš turtingos dvarininkų Ravilių (Raville) šeimos perpirko kalvę prie Ešo upės (Eisch). Tai buvo labai sumani Tomo investicija, nes regionas buvo turtingas geležies mineralais, medžio anglimi, be to, šalimais tekėjo upė, taigi, buvo visos reikiamos sąlygos ginklų ir įrankių gamybai, labai paklausių tuo laikotarpiu siautusio Trisdešimties metų karo metu.


Versliukas visai sekėsi ir po keleto metų tas pats Tomas dar labiau praturtėjo ir, logiška, tapo dar labiau gerbiamu asmeniu, tad ilgainiui sugebėjo įsigyti titulus ir privilegijas, anksčiau priklausiusius Ravilių šeimai (jiems, biednikėliams, ne taip gerai sekėsi). Tarp 1639 ir 1647 metų Tomas pasistatė „kalvystės meistro namą“ (maison de maître des forges), kuris ir tapo pagrindine Ansemburgo pilies dalimi.


1670 m. Tomas pasimirė, tad jo dukra Mariana Bidar (Marie-Anne Bidart) paveldėjo kalves. To meto jaunuoliai puikiai suprato, kad turtingos nuotakos pakampėmis nesimėto, tad Mariana ėmė ir ištekėjo už tūlo Pranciškaus Tomaseno (François de Thomassin). Apskritai, tai toji Mariana buvo šaunuolė - netoli pilies ant kalvos pastatė „Kalno Marijos“ (Mont Marie) koplyčią, vargšų vaikams įsteigė mokyklą (veikė tarp 1688 ir 1844), o vėliau prie koplyčios buvo pristatyta ir klebonija.


Mariana su Pranciškumi vaikų neturėjo, tai 1719 m. pilį paveldėjo jų sūnėnas Tomas Demaršanas (Thomas de Marchant). Būtent jis prie pagrindinės pilies iš abiejų pusių prijungė du sparnus taip ją praplėsdamas, taip pat pastatė kvadratinius bokštelius, kurie buvo sujungti skliautuotų penkių arkų priebučiu, po kuriuo karietomis buvo galima privažiuoti netgi iki pat pagrindinio įėjimo. Taip pilis vis labiau ėmė panašėti ne į didelį namą, o į prabangią pilį. O šaunuolis Tomas Demaršanas 1728 m. gavo Deamaršano ir Ansemburgo barono titulą (Baron de Marchant et d'Ansembourg).


Jo sūnus Lamberas Džozefas (Lambert Joseph de Marchant et d'Ansembourg) toliau gražino ir puoselėjo pilį, netgi apie 1740-1750 metus sugalvojo įrengti terasas ir pasodinti jose barokinį sodą, kuris išlikęs iki šiol. Taip pat praplėsti pastatus kitoje pagrindinio kiemo pusėje, kurie tapo naudojami kaip arklidės ir tarnų kambariai. Be to, pastatydino du naujus garbės įėjimus, kurie pakeitė senąjį pagrindinį įėjimą kitoje pilies pusėje.


1734 m. Lamberui Džozefui nuskilo, nes iš meilės ar iš išskaičiavimo (kas čia žino?) vedė Aną Kateriną (Anne-Catherine de Velbruck) iš labai senos ir kilmingos šeimos. O gal ir tikrai suviliojo jautrią damos širdį, nes buvo apsiskaitęs eruditas, galėjo pasigirti daugiau nei 12000 tomų biblioteka, gausia meno kūrinių ir šiaip įdomybių kolekcija. Kaip ten bebūtų, savo talentų ar vedybų, ar turtų dėka po keliolikos metų, t.y. 1749 m., Lamberas Džozefas buvo pakeltas į grafus, o 1750 m. patsai imperatorius įšventino jį į Šventosios Imperijos grafus. Ir tuo pačiu Lamberas Džozefas gavo teisę turėti savo herbą, kuris buvo įtaisytas įvairiose pilies vietose.


Išklausę tokią ilgą pilies ir jos savininkų istoriją, po kurios viskas galvoje susipainiojo (dėkui internetui, kuris padėjo atpainioti), ir apvaikščioję sodus, nuėjome į pilies vidų, kur mūsų laukė du gidai ir dar du ekskursantai. Taigi, jau buvome keturi klausytojai ir du žinovai - architektas ir inžinierius, besirūpinantys restauravimo darbais. Ir ką, turiu pasakyti, kad buvo visai įdomu.
 

Po ekskursijos tapo aišku, kad pasibaigus restauravimo darbams pilis turėtų atrodyti ne prasčiau nei dabar gausiai turistų lankoma Viandeno pilis (Château de Vianden arba Buerg Veianen). O be to, Ansemburgo pilis visai netoli Liukso - būtų itin patogu vežti apsilankančius svečius pažioplinėti, jei tik ji juos įsileis. :)
...

Komentarai

  1. Liuks istorija. Suskaičiau su malonumu. Turėjo būti tikrai įdomus apsilankymas, ypač, kai sulaukėte beveik asmeninio dėmesio ir iš sodininkų, ir iš architektų. Man visuomet smagu pasidairyti po dar nebaigtus dailininti pastatus, o vėliau palyginti.

    Matai, tie belgai kookie apsukrūs buvo :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Rūta. :)
      Ot tie belgai gudruoliai. :)
      Tie sodai, tai tikrai gražūs. Pamenu, kad ir pirmo apsilankymo metu paliko labai gerą įspūdį, kai tik truputuką pasivaikščiojome po juos. O pilaitė tai labai kurstė smalsumą - kai kažkur negali patekti, tai visada labiau norisi. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)