Pasakojimai nuo sofos: 6,6 km ratu Liuksemburgo pašonėje - 1/3 įdomumo, 1/3 grožio ir 1/3 nuobodžio

...
Na, ir kol kas paskutinis įrašas iš mūsų vasarinių pasivaikščiojimų po Liuksemburgo pievas ir miškus su panosėje pakištais žemėlapiais. Į šį, liežuvįgalinusilaužti pavadinimu, Gantebaensmillen pasivaikščiojimų taką išsiruošėme visai neplanuotai, kuomet vieną vasaros šeštadienį vos ne iki pietų miegoję visgi nusprendėme išeiti „į žmones“.


Aišku, "didieji proto bokštai" (jais, be abejo, būtume mes) nusprendė, kad kas čia tėra nueiti nuo miesto centro iki to Bonnevoie rajone esančio vandens bokšto ir būtent nuo jo pradėti savo žygį. Betgi, pasirodo, tasai Bonnevoie ne toks ir mažas, tad net nežinau, kiek kilometrų nupėdinome, kol pėsčiomis nuo namų tiesiai-per-aplinkui pasiekėme tą Kaltreis parke esantį vandens bokštą. Tiek nuėjus šiame parke mūsų kelionę jau būtų buvę galima ir užbaigti, o mes dar tik pasiekėme savojo 6,6 km maršruto pradžią (och!).


Bet užtat koks tai parkas!!! Man jis buvo malonus atradimas – per tuos penkerius metus, kol čia gyvename, net ir nežinojau, kad tokio esama. Ir iki jo visai nebūtina eiti pėsčiomis, kuo puikiausiai galima nuvykti berods 13 autobusu.

Mano jau šimtą kartų minėtas vandens bokštas Kaltreis parko nepuošia, tačiau jame yra nuostabus tvenkinukas su vandens lelijomis, varlėmis, o retkarčiais net ir antimis, taip pat netoliese įrengta visai smagių žaidimų aikštelių vaikams. Labai juokinga, bet kažkur internete radau įrašą, kad kažkieno šuo irgi labai mėgsta šį parką (net nežinau, gerai tai ar nelabai). :)


Pirmieji mūsų pasirinkto maršruto kilometrai ėjo palei laukus. Tolumoje matėsi Kirchberg‘o stiklinių institucijų siluetai ir netgi miesto bažnyčių bokštai. O kad jau Hamm‘as netoliese, tad karts nuo karto virš galvų praūždavo koks lėktuvas.


Dalis pasirinkto kelio neišvengiamai vedė miško keliukais.



Mūsų „voverės“ keliukas nuolat susikirsdavo su kitais keliais - visokiais ten sveikatingumo maršrutais, pvz., nurodančiais, ką ir kurioje vietoje reikėtų pasportuoti, kad pilvukai neaugtų, raumenukai sutvirtėtų, arba su šalies technologinį vystymąsi menančiu industriniu keliu. Pakeliui galima rasti ir meno, o besidomintys biologija eidami lengvai galėtų praplėsti savo žinias apie šių apylinkių augaliją.


Dar pakeliui praėjome tokį įdomų dalykėlį kaip liuksemburgiečių sodus. Ypač kai juos palygini su lietuviškais sodais ir juose išstatytais namais. Reikėtų kažkada paskirti jiems atskirą įrašą (jeigu nepamiršiu).


Toliau kelias neišvengiamai nuvedė link prie Alzette upės stovinčio, dabar jau buvusio, Schlaifmillen tekstilės fabriko, priklausiusio Liuksemburgo industrialistų ir politinių veikėjų Godchaux šeimai. Dabar čia veikia jaunimo kvalifikacijos centras ar kažkas panašaus.


Vienoje vietoje išėjome į dviračių kelią, kuriuo vis prašvilpdavo pamišėliai brolių Schleck‘ų gerbėjai. :) Tad einant juo reikėjo atidžiai saugotis.


Dar kiek paėję aptikome labai smagią vietelę (taip pat priklausiusią Schlaifmillen tekstilės fabrikui, o dabar virtusią menininkų studijomis) – vijokliais apaugęs kaminas, saulės spinduliuose žaidžianti upelė, jame besisupuojanti romantiška valtelė su skėčiu, tolumoje žolę ramiai rupšnojančios avys... Fantastika.


O toliau man visas įdomumas kažkaip ir pasibaigė. Teliko tik miško keliukas. Toks truputėlį nuobodus. Na, nebent kolekcionuotum paukščių balsus - tuomet gautųsi visai nebloga einant įrašytų garsų kolekcija.


Vienintelė pramoga – palaipioti nupjautais rąstais. Bet šiaip maždaug paskutinis trečdalis maršruto man pasirodė keliantis nuobodį.


Tad vėl pamačiusi laukus ir vandens bokštą visai nudžiugau – pagaliau mes Kaltreis parke. Metas pailsinti kojas prisėdus ant suolelio prie tvenkinio ir tuo pačiu sukirsti porą sumuštinių. :)

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)