Pasakojimai nuo sofos: smogas ir Atatiurko kultas (Ankara)

...

Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..."

Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją.

Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą).

Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?).

Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso langą) pažintis su Ankara įvyko ankstyvą rytą, kada ėjome vargingesnio (čia jau mano interpretacija, kad jis vargingesnis, o ar taip iš tiesų - nežinau) rajono gatvelėmis link pagriuvusio forto liekanų. Ėjau palei namus, žvalgiausi į jų langus, akimis nulydėdavau praeinančius vieną kitą vietinį ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jie čia gyvena. Nelabai pavyko...

Tas fortas, ant kurio palaipiojome, toks apleistas, beyrantis, be jokių apsauginių tvorelių ar pan., todėl visiškai lengva neatsargiai žingtelėjus nusiristi žemyn. Tačiau nuo jo atsiveria fantastiškas panoraminis vaizdas į Ankarą.

Mūsų lankymosi rytą miestas skendėjo smoge.

Ir nors rytas buvo tikrai ankstyvas bei pakankamai vėsus, tačiau prie forto jau buvo įsitaisiusios kelios moteriškės nerdamos ala tašes-rankinukus bei bandydamos suvilioti turistus (pvz., mus) jas nusipirkti. Iki šiol man įdomu, ar labai jau daug kas tuos jų megztus krepšius perka, nes jie nėra nei labai gražūs, nei praktiški...

Vėliau lankėmės Anatalijos civilizacijų muziejuje (Anadolu Medeniyetleri Müzesi), kuriame yra man protu sunkiai suvokiamo senumo eksponatų, pvz., iš ankstyvojo bronzos amžiaus (3000-1950 pr. Kr.), hetitų (1750-1200 pr. Kr.) ar frygų (1200-700 pr. Kr.), helėnistinio, romėnų etc. laikotarpių.

Štai kad ir fotografijos viršuje kairėje  esanti bronzinė lentelė siekia 1235 metus pr. Kr., dešinėje apačioje esanti Motinos Dievybės skulptūra datuojama net 6000 metais pr. Kr, viduryje viršuje patalpintas chimeros atvaizdas atkeliavęs iš vėlyvojo hetitų laikotarpio. Man visada labai sunku įsivaizduoti (o kartu labai įdomu) tuos tolimus laikus, kaip ten žmonės gyveno, kokiems tikslams vieną ar kitą daiktą naudojo. Ach, kada bus išrastos laiko mašinos pakeliauti po praeitį...

Paskutinis objektas, laukęs mūsų Ankaroje - Anıtkabir mauzoliejus, skirtas pirmajam Turkijos prezidentui Mustafa Kemal Atatürk.

Tasai mauzoliejus man priminė sovietmečio laiką, kai iškiliems rusų vadams buvo statomi didingi paminklai bei mauzoliejai, prie jų nuolat budėdavo besikeičianti garbės sargyba, o visokio plauko žmonės - pensininkai, kariai, mokinukai, funkcionieriai, darbininkai - savo noru (arba nenoru) eidavo tų didvyrių lankyti bei nešdavo gėlių vainikus.

Tai taip ir čia, atvykę į mauzoliejų dar turėjome "atstovėti" eilėje, kad patektume į muziejų, skirtą Atatiurko gyvenimui. Ir kas įdomiausia, tai tokių turistų kaip mes buvo mažuma, o didžiąją dalį lankytojų sudarė vietiniai - būsimi kariai, darželinukai, moksleiviai etc.

Vedžiodamas po muziejų mūsų gidas vis nepamiršdavo paminėti, koks Atatiurkas buvo dailus vyras ir kaip jis patiko moterims. Hmmm, ką manote jūs? :)

(foto rastos internete / photos from internet)

Bendrai, iš gido pasakojimo jautėsi didžiulė pagarba ir susižavėjimas Mustafa Kemaliu. Ir vėl man padvelkė sovietmečiu. Todėl pasakyti, kad po šio apsilankymo ir gido pasakojimo likau kiek suglumusi ir nesupratusi, būtų per švelnu. Aš buvau pasibaisėjusi tokiu garbinimu ir man kilo daugybė klausimų apie šį Atatiurko kultą. Pasirodė, kad Vilmantas irgi panašiai jautėsi. Tai autobuse mes jau nepraleidom progos pakamantinėti savo gido, kuris iki tol mums atrodė toks labai protingas vyrukas (besilankant mauzoliejaus muziejuje tuo jau truputėlį suabejojau), apie šį Mustafos Kemalio garbinimą.

Tai jeigu taip jau trumpai, tai mūsų gido paaiškinimas-pasakojimas skambėjo maždaug taip: "Mustafa Kemalis, tapęs Turkijos prezidentu, nusprendė, kad šalis turi atitolti nuo religijos, kuri buvo persmelkusi visas šalies gyvenimo sferas, t.y. valstybė ir religija turi būti atskirtos, ir imti pavyzdį iš Vakarų (tai lietė ir aprangą, ir švietimą, ir teises moterims, ir demokratijos idėjas, baudžiamąjį kodeksą ir t.t.). Būtent šis žmogus sumodernino šalį. Ir kartu, kemalizmas (laikymasis Mustafa Kemalio idėjų bei jo padarytų reformų) iki šiol yra stipri atsvara islamiškam fundamentalizmui. Būtent todėl darželiuose, mokyklose, kitose įstaigose, labai svarbus vaidmuo tenka švietimui apie kemalizmą bei šių idėjų perdavimui. Už tai ir vaikai vedami į visokius tokius muziejus, mauzoliejus ir pan., kad jie suprastų, kiek gero atnešė Atatiurkas". Maždaug šitaip, jeigu trumpai.

Aišku, yra ir kita nuomonė, apie kurią vėliau pasiskaičiau, kad reikia grįžti prie religijos gražinimo į šalies gyvenimą, kad tam tikros religinės grupės ir religiniai mokslai neturėtų būti uždrausti. Žodžiu, Turkijoje kova dėl to, kokia toji šalis bus - fundamentalistiškai islamiška ir vakarietiškai sekuliari - vis dar vyksta ir sunku prognozuoti, kuri dalis nusvers, nes šalis didžiulė, ir tai, kas svarbu Stambule ar Ankaroje, nebūtinai svarbu kur nors prie Irano pasienio.

Nu va, rašiau apie Ankarą, o vis tiek daugiau gavosi apie Mustafą Kemalį. :)

...