Pasakojimai nuo sofos: bomžų ir grafo Montekristo kaimynystė. Ir jokių levandų.

...
Taip, ir vėl Provansas. 
Tęsiu pažadą dar papasakoti (parodyti apie jį).
Juo labiau, kad ir vėl pasitaikė proga ten apsilankyti.


Ir vėl apsistojome Marselyje, tačiau šį kartą kiek kitoje miesto vietoje - senamiestyje, vadinamame Le Panier (išvertus - krepšys) kvartale.


Viena vertus, buto vieta buvo, sakykime, visiškai nestebuklinga: pro langus matėme ne tik vaisių, daržovių bei kitų produktų krautuvėlę, bet ir vietinio valkatėlės guolį, o naktimis girdėjome minėto bomžiuko kosėjimus (ir ne tik)  bei šiukšlių mašinos darbą. Beje, tas valkatėlė ne šiaip sau (gaila, bet nesusimasčiau nufotografuoti): visada su kostiumu, kaklaraiščiu (kurį nusiimdavo prieš eidamas miegoti) ir buteliu rankoje. Ne šiaip koks, o bomžiukas su stiliumi. :)

Beje, ir pati mūsų namo laiptinė prabanga visai nedvelkė. Įėjusi į laiptinę iškart prisiminiau prancūzišką filmą "Moterys iš 6-ojo aukšto", bet vyliausi, kad mūsų gyvenamasis būstas atrodys padoriau. Ačiūdie, atrodė.


Tačiau kita vertus, senamiestis buvo geografiškai patogioje vietoje - visai netoli Senojo uosto. Be to, man pasirodė, kad visas senamiesčio kvartalas su siauromis gatvelėmis, išdžiaustytais skalbiniais, medinėmis spalvotomis langinėmis, mažytėmis parduotuvėmis ir bariukais, vietiniais gyventojais yra išties žavingas ir turintis daug tokio "provansiško" kvapo. (tokio, kokio ir tikimės, ir kokio ieškome atvykę). Na, išskyrus mūsų gatvelę, nors kvapo - tiesa, kiek kitokio, joje netrūko. Betgi ne viskas ir Provanse levandomis kvepia, tiesa?


Apskritai Le Panier, arba Krepšio (ne krepšinio), kvartalas istoriškai - nuo XVII a. - buvo vargšų, neturtingųjų, benamių ir imigrantų prieglobstis. Jiems buvo pastatyta net speciali prieglauda (La Veillle Charité), kuri šiuo metu veikia kaip muziejus ir yra laikoma vienu gražiausiu bei išskirtinų Marselio pastatų. 

Ir vėliau šiame kvartale apsigyvendavo jūrininkai ar kitaip su jūros darbais susiję žmonės, kurie vargiai galėtų būti priskirti vidurinei klasei. Todėl gal ir nereikėtų stebėtis šio kvartalo kontingentu. Nors šiuo metu, čia jau taip spėju, šis kvartalas tampa vis madingesniu tarp vietinių, populiarėja ir tarp turistų. Be to, jame galima aptikti nemažai vis dar rodomo serialo "La plus belle la vie" ženklų.


Tai tiek apie Krepšį.

Kadangi gegužės pabaigoje oras Marselyje buvo pakankamai karštas, tai  nenustebisniu pasakydama, kad pasiplaukiojimai laivu bei pasimaudymai Viduržemio jūroje jau buvo įtraukti į mūsų "must do" planus.

Be jau tampančio tradiciniu plaukimo pasigrožėti kalankomis (ir vėl plaukėme, ir vėl buvo labai gerai ir gražu) bei būtinai-neišvengiamai-privalomo apsilankymo mano bei Vilmanto naujoje meilėje - Cassis - bei pakopinėjimo ant uolų, šį kartą dar išbandėme maudynes vienoje kalankų. Vanduo šaltokas buvo, tačiau koks grožis...


Taip pat nusprendėme pasižvalgyti po visai netoli Marselio esančias Ifo bei Frioul salas. Žinoma, labiausiai turistus traukia Ifo sala, kur stovi tvirtovė-kalėjimas, labiausiai išgarsinta Aleksandro Diuma romano "Grafas Montekristas". Ir nors realybėje tokio kalinio nebuvo, tačiau tvirtovėje-kalėjime galima rasti vienutes, kur menamai kalėjo Edmonas Dantesas (aka Montekristas) bei abatas Farija.


Tačiau ši tvirtovė ir iš tikrųjų funkcionavo kaip kalėjimas - jame laikė politinius kalinius, pvz., Prancūzijos karaliaus Liudviko IV brolį. Kadangi sąlygos kalėjime buvo atšiaurios, tai daugiau šansų išgyventi turėjo turtingi kaliniai, kurie galėjo sau leisti išsipirkti geresnes vienutes, pvz., su židiniu. Kitiems gi taip labai nepasisekdavo; kai kurie savo vienutėse netgi buvo sudeginti gyvi. Be to, nežinomas nei vienas atvejis, kad kaliniui būtų pavykę iš jos pabėgti.


Frioul salos (sakau salos, nes jų yra dvi, sujungtos pylimu-tiltu) mažiau įspūdingos ta prasme, kad jose be uolų, skurdžios augmenijos, apgriuvusių karinių sutvirtinimų bei kelių barų lyg ir nebūtų ką žiūrėti. Tiesa, dar nuskilo laimė surasti vabzdį maldininką ir jį igelbėti nuo sumindžiojimo. Pasijutau tikra skriaudžiamųjų gelbėtoja... :)

Tačiau šiose salose yra nuostabios įlankėlės-pliažai, kuriose besimaudydami jautėmės tarsi būtume kokio romantiško filmo herojai. Į šias įlankėles savo kateriukais bei jachtomis mėgsta atplaukti ir vietiniai Marselio gyventojai, o tada nuleidus inkarą degintis savo laiveliuose, nardyti ar piknikauti. Tokia visiškai vasariška palaima... O, tiesą sakant, ką kitą toje kaitroje gali veikti?


Tiesa, galima važiuoti, pvz., į Aix-en-Provence miestą. Tai toks nedidukas, mielas, gražus "provansietiškas" miestelis. Labai mylimas turistų (todėl vis kirba abejonės, kiek to provansietiškumo dirbtinai "padaryta" būtent turistams). Jame nėra kažko "tokio" pažiūrėti ar aplankyti, bet išties malonu po jį neskubriai vaikštinėti, dairantis į namus, fontanus, parduotuvių vitrinas, užsukant į kavines, uostant, ragaujant, čiupinėjant visokius gražius daikčiukus bei tiesiog mėgaujantis  šia akimirka ..............................................

......................................................................................


P.s. Tik svarbu mėgaujantis akimirkomis neužsimiršti. Mes, matyt Palangos tradicijas prisimindami, sekmadienio vakarą nusprendėme sau "pasidaryti romantiką" ir viename Marselio pliažų palydėti saulę. Romantika greitai išgaravo, kai atėję į autobuso stotelę pamatėme, kad paskutinis autobusas išvažiavo prieš pusvalandį (na, kažkur 20.40), todėl visą kelią iki namų - kokius 7-8 km - teks eiti pėsčiomis... Ir ką? Ką, ką... Ėjome. :)


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)