Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Marselis.

...
Kažkada skrisdama lėktuvu į kažkur kažkokiame žurnale paskaičiau straipsnelį apie Marselį. Ir iškart tiesiog nenormaliai stipriai užsigeidžiau jame apsilankyti. Nesuvedžiau savo galvoje tada, kad Marselis - tai kartu ir Provanso dalis. Man Marselis paprasčiausiai siejosi su saule, jūra, dryžuotomis jūrininkų palaidinėmis ir Marseliete. Ir dar atostogomis (kad ir trumpomis).


Artėjant kelionei vis panaršydavau internete ieškodama informacijos apie Marselį. O beieškant, kaip tyčia, užtikau ganėtinai daug neigiamų turistų komentarų ir atsiliepimų apie šį miestą - kiek ten daug arabų ir juodžių, kaip ten kabinėjasi prie žmonių, kaip nesaugu etc. Tada jau tyliai pradėjau būgštaut: "kur mane velnias neša?" 

Dabar galiu pasakyti - na, nėra ten taip. Ar bent jau mums nepasitaikė. Taip, yra arabų, taip, yra juodaodžių, taip yra visokių elgetų ir prašinėtojų, bet, kadangi mes nesimalėm po neaiškias ar nuo centro labai nutolusias vietas, tai to nesaugumo nepajautėm (tik jis, bjaurybė, po tų visų paskaitytų komentarų buvo apsigyvenęs mūsų galvoje ir kartais priversdavo baimingai apsidairyti - šlykštus jausmas). 

Be to, reikia suprasti, kad Marselis yra antras didžiausias po Paryžiaus miestas + uostas, tad taip, visokio plauko žmonių koncentracija jame tikrai didelė. Ir tikrai yra labai varganų bei pavojingų rajonų, kur geriau nekelti kojos. Mums visai pakako centrinės miesto dalies. Kadangi, mūsų nuomone, miesto viešasis transportas gerai išvystytas, tai mes juo ir naudojomės - autobusais, metro, tramvajumi. Dar ir traukiniais. Ir jautėmės visai saugiai.
Viso Marselio nepavyko mums išlandžioti, nes netoli nuo šio miesto buvo daugybė kitų viliojančių objektų. 
Kas įstrigo iš Marselio?


Visų pirma, tai senasis uostas (Vieux Port). Mėlyna jūra, daug nedidukų laivelių, jaukus šurmulys - ar gali norėti kažko daugiau, ypač jei esi atskridęs iš ten, kur tuo metu buvo nulinė ar minusinė temperatūra. Tada dar kartą pajunti, koks gėris yra va taip prisėdus ant molo mėgautis žiemine Provanso saule ir grožėtis jūra...


Gracingai tos jachtos atrodo, gracingai... O ir šiaip laivukai tokie mieli. Ir traukia jie visų akis. Kiek pavaikštinėję ėmėme svarstyti, kažin kokio laivuko mes norėtume, koks čia mums tiktų ir ką mes su juo veiktume??? Žodžiu, labai greitai įsijautėme... :)
Beje, vakare senasis uostas irgi labai maloni vieta pasivaikščioti.


O koks gi uostas be žvejų? Pardavinėja jie ant kranto visokias bjaurybes. Ups, atsiprašau, visokias žuvis ir kitus gyvius.


Na, žuvies entuziastams visi šie "gėriai" turbūt atspindi rojų žemėje, bet man apetito visiškai nesužadino. Bet taip visiškai... 


Netoli uosto yra toks senas (jo pirmi akmenys padėti gal kokiame 12 amžiuje) Šventojo Žano fortas (Fort Saint Jean), aplink kurį gali pasivaikščioti, dienos metu pasėdėti ant suoliuko, o vakarop, kiek užmačiau, jį vis labiau okupavo žvejai.


Tęsiant vandens tematiką, kiek už miesto (o gal dar galima laikyti, kad ir pačiame mieste) yra keletas pliažų. Kaip jie atrodo vasarą ir kokia "publika" juose renkasi, tikrai negaliu atsakyti. Bet vieno vasario mėnesio penktadienio vakarą pliažas atrodė netgi labai neblogai. Gal net, sakyčiau, romantiškai..?


Be to, iki pliažo veda ir labai gražus kelias (vad. Cornische - Président Kennedy) palei jūrą. Čia tiems, kas netingi ir mėgsta vaikščioti. Kitiems - na, juk visada galima važiuoti autobusu.

Pakėlus galvą nuo Viduržemio jūros link dangaus, akiratin patenka beveik iš bet kurios miesto vietos matoma (nes stovi aukštai ant kalno) Mūsų Mergelės Globėjos bazilika (Basilique Notre Dame de la Garde).


Tokia labai įdomi bažnyčia, nes jos viduje pilna laivų paveikslų, laivai kabo ir ant virvučių, einančių nuo lubų. Ir net už Mergelės Marijos skulptūros, bažnyčios lubas puošia laivas; aišku, visgi Marselis yra jūrininkų miestas. Nustebino, kad bažnyčios interjeras - sienos, lubos - yra daugiau bizantiškojo puošybos stiliaus (raštai, blizgesys) nei provansiškojo. Bažnyčios viduje dalis sienų (o ir lauke taip pat) išmūrytos įvairiomis "padėkos" plytelėmis - už sugrįžusį vyrą, už išgijimą, už išlaikytą egzaminą, už atrastą meilę ir pan.
 

Na, o nuo bažnyčios papėdės atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į Marselio miestą. Pasijunta ne tik jo grožis, bet ir dydis. Kai mes buvome užkopę, viršuje buvo itin vėjuota: nors ir švietė saulė, tačiau mistralis (rytinis vėjas, kuris žiemos metu "kankina" prie šilumos įpratusius provansiečius,- šitai sužinojau iš knygos "Metai Provanse") siautėjo kaip reikalas - galėjome beveik skristi. Tik noro kažkodėl nebuvo. :)


Va, o kai kam, tai turbūt įdomu, kaip ten Marselyje su vakarinėmis-naktinėmis pramogomis. Žinoma, aplink senąjį uostą yra visokių žuvies ir ne žuvies restoranų, kurie labiausiai orientuoti į turistus. Bet šįkart mūsų šie restoranai nedomino ir netgi likome neišbandę ypatingojo Marselio patiekalo "bouillabaisse" (anglų k. smulkiau + receptas, žr. čia ). "Bouillabaisse" lietuviškai turbūt žuvienė+žuvis???


Užtat mūsų atradimas buvo kelios grafiti išpaišytos gatvelės su tokiais magiškais pavadinimais kaip "Trois rois" (Trys karaliai), "Trois mages" (Trys magai), "Trois frères" (Trys broliai). Ir nežinodamas net nepagalvotum, kad jose pilna visokių restoranų bei barų. Bet, pasirodo, Jean Jaurès aikštė ir aplink esančios gatvelės (tarp jų ir ką tik paminėtos) yra "trendy" vieta Marselyje.

Tai va, penktadienio vakarą mes išbandėme vieną iš šio rajonėlio bariukų, kur greit susiradom draugą iš Ruandos (tokį jau nelabai stovintį ant kojų), kuris Vilmantą vadino savo broliu (mon frère), o aš tapau jo laukine meile (l'amour sauvage). Štai kaip viskas paprasta. :)

Sekmadienio vakarą mes ir vėl atsidūrėme "Trijų karalių" gatvėje, bet šį kartą turėjome aiškų tikslą - pavakarieniauti. Ir kaip mes galėjome pamiršti (na, kaip gyvenantiems Liuksemburge, tai visai neatleistina), kad sekmadieniais veikia labai mažai restoranų. Tai mes iš nevilties pasirinkome tokį visiškai keistą rožine spalva išdažytą, o viduje pūkeliais, lempučių girliandomis ir klounais išpuoštą restoraną prašmatniu pavadinimu "La villa" (Vila).


Tikrai nežinojome ko tikėtis, pvz., ar maistas bus bent jau valgomas. Vylėmės, kad taip. Padavėjas (o gal savininkas?) pasirodė keistokas - su džinsiukais, bliuzonu, žodžiu, "casual" stiliumi. Visgi nusprendėme surizikuoti, nors tuo metu tebuvome vieninteliai klientai (kartais tai būna blogas ženklas, o kartais - pranašumas). Užsisakėme itališkos minestronės (minestrone) sriubos, vyno padaže troškintą auksaspalvį sparą (o, nu ir pavadinimas; trumpiau pranc. k. ši žuvis vadinama daurade) ir dar desertą. Ai, ir namų vyno, aišku.

Ir pradėjome laukti kiek nerimaudami. ... ... ... ... ...

Pasirodo, nerimas buvo be reikalo - gavome skaniausią  sriubą (po kurios galėjai apsilaižyti pirštus), šviežią žuvį su bulvių ir cukinijų koše ir gerą desertą. Plius dar papildomai pusę litro vyno nemokamai kaip dovaną nuo šeimininko. Pasisekė šį kartą, ane?


Tiek apie Marselį iš manęs. 
Vėliau papasakosiu truputį ir apie Avinjoną... Greičiausiai... ;)

Komentarai

  1. labai gražios nuotraukos :)
    o jau aprašymas... tikra rašytoja :)

    tiesa, gal galima tavo pasakojimus apie italiją patalpinti į vieną tinklalapį? parašyk man ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pasijutau lyg pakeliavus drauge :) buvo labai idomu :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū, ačiū :)

    Renata, parašiau. ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)