Pasakojimai nuo sofos: su tramvajumi per Lisabonos kalvas

...

Atrodo, kad nesakiau, bet man Lisabonoje beprotiškai patiko elektra varomi vieno vagono tramvajai. Niekad nepraleisdavome progos vienu jų pasinaudoti. O kad pavažiuotume garsiuoju 28-o numerio tramvajumi, vežančio per Alfamos rajoną iki šv. Jurgio pilies – teko eilėje praleisti gerą pusvalandį, jeigu ne daugiau.


Kuo jis garsus? Na, jis vintažinis. Pirmasis elektrinis tramvajus Lisabonoje atsirado 1901 m. ir labai išpopuliarėjo gyventojų tarpe. Be to, ir dabar važiavimo kaina juo nedidelė, o veža jis per Lisabonos centrą ir Alfamos rajoną, kuris labai kalvotas ir nelabai norėtųsi pėsčiomis visur lipti. Todėl dabar jis labai populiarus tarp turistų. Ir, tikėtina, kaip buvau girdėjusi viena ausimi, tarp kišenvagių.

Nusprendę, kad paskutinė diena Lisabonoje yra tinkamas laikas labiau susipažinti su dar nelankytomis kalvotomis miesto vietomis, sėdome ir mes į minėtą 28-ą tramvajų ir pasileidome per miestą. Mūsų galutinis tikslas buvo šv. Jurgio pilis, bet išlipome gerokai anksčiau suvilioti užrašo apie „Malonės“ miradorą (Miradouro da Graça).


Dar nuo savo kelionių po Ispaniją žinojome, kad miradorai visada yra gėris, nes nuo jų atsiveria gražūs vaizdai. Todėl paspaudę stotelės mygtuką šiaip ne taip išlipome iš pilno žmonių tarsi silkių statinėje tramvajaus ir pasileidome prie terasos, siūlančios gražų vaizdą į šv. Jurgio pilį bei centrinę Lisaboną. Nenusivylėme. Šalia veikusi kavinė viliojo prisėsti, bet kadangi buvome visai žvalūs, tai pėsčiomis patraukėme prie kito miradoro – šv. Luizos (Miradouro de Santa Luzia), nuo kurio atsivėrė Alfamos, Tago (Tejo) upės bei abiejų tiltų panorama.

Na, o nuo ten ne taip jau toli iki šv. Jurgio pilies (Castelo de São Jorge), kuri irgi nukentėjo per 1755 m. žemės drebėjimą. Toji maurų statyta pilis-citadelė palieka įspūdį žiūrint į ją iš tolo, bet jos viduje visai neįdomu. Nors iš jos irgi atsiveria gražūs vaizdai į Lisaboną. Tai ką, pasivaikščiojome sienomis, pasižvalgėme, kad jau atėjome, po jų vadinamąjį archeologinį saitą, bet...


Manau, kad pakanka pilimi pasigrožėti iš tolo, o paskui atsiduoti tiesiog neskubiam pavaikštinėjimui Alfamos (Alfama) gatvelėmis ir grožėjimuisi azulechomis bei gėlių vazonais puoštais namais. O taip pat ir kabančiais skalbiniais.


Alfama yra seniausias Lisabonos rajonas, jo formavimuisi didžiulę įtaką padarė arabai (maurai), iš kurių žodžio Al-hamma, reiškiančio fontanus ir vonias, radosi rajono pavadinimas. Dabar šiame senoviniame rajone pilna visokių istorinių įdomybių, siaurų gatvelių bei skverelių, bažnyčių, gausu fado barų ir restoranų. Be to, tai viena nedaugelio Lisabonos vietų, atlaikiusių mano jau ne kartą minėtą žemės drebėjimą. Mes gal kiek per paviršutiniškai perėjome per jį, todėl dabar dėl to kiek gailiuosi. Bet šaukštai po pietų.


Beeidami per Alfamą pakeliui priėjome Katedrą (Santa Maria Maior de Lisboa arba Sé de Lisboa). Katedra man pasirodė ne tokia graži kaip kad šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčia, nors ir mena senus laikus: ji gyvuoja kažkur nuo 1150 m., tačiau buvo net keletą kartų pertvarkyta – dėl to jos vidus yra keleto architektūrinių stilių mišinys, o ir 1755 m. žemės drebėjimas bei po jo prasidėjęs gaisras taip pat gerokai ją nuniokojo. Dabartinė Katedros išvaizda atsirado po didžiulės renovacijos.


Netoli Katedros užtikome tarsi iš filmų nužengusį, tik kad šiuolaikiniais drabužiais vilkintį, kabaljerų kirpėją, kuris senovinėje ankštoje kirpyklėlėje pasisodino Vilmantą į nežinau kokius laikus menančią kėdę (labai patogią, beje), profesionaliai apkirpo ir manęs paprašė įvertint darbą. Prie to paties dar parodė straipsnį apie save miesto žurnale. Žodžiu, pataikėm pas tikrą kirpėjų ir barzdaskučių maestro.


Atrodo, kad nelabai kažką daug veikėme, bet vis tiek vakaras užklupo mus kiek netikėtai ir tuomet susiruošėme paskutinei savo pasibuvimo Lisabonoje pramogai – užsukti į kokį nors neprastą, bet kurio kainos būtų proto ribose, žuvies ir jūrų gėrybių restoraną. Na, kadangi mums rekomendavo Chiado (Chiado) rajone esantį „Sea Me“, tai mes kitų per daug ir neieškojome. Atėję be rezervacijos stipriai rizikavome likti it musę kandę, bet staliuką mums visgi surado.


Tas restoranas siekia atrodyti esąs nepretenzingas – toks paprastas, bet cool, tačiau tai tik išorinis įspūdis. Atidžiau patyrinėjus meniu kainas bei besirenkančius žmones, paaiškėja, kad ne toks jis jau ir paprastas. O ir maistas, nors yra prašmatnaus, bet nebūtinai savo skoniu atitinka stalelio paserviravimo dailumą. Žodžiu, turi šis restoranas savo paslapčių. Visokių. Kaip ir Lisabona. :)

...

Komentarai

  1. ech... Porugalija... nerealiai gražu :)
    manau, kad labai gerai praleidot laiką ... kaip visada :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ech...Portugalija... Tikrai, kad noriu vėl :)

      Panaikinti
  2. Gražūs nuotraukų koliažai, bet kaip norėtųsi didesnių :) Patiko pasakojimas, nes dabar jau ir aš norėčiau ten dienai kitai :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū. :)

      Jeigu pridėsiu labai dideles nuotraukas, bijau, kad labai ilgai puslapis krausis, žinia, ne visur internetas vienodai greitas... O ilgas laukimas nervina (bent jau mane).
      Bet paspaudus ant nuotraukų, jos šiek tiek padidėja.
      Tačiau ačiū už pastebėjimą, kitam kartui pabandysiu didesnį formatą pasirinkt. :)

      Panaikinti
  3. Kazkaip pagalvojau, kad niekada nesu vaziavusi tramvajumi. Isvis niekur. Arba bent jau neatsimenu. :) Bet jei ten i ji zmoniu susigruda kaip silkiu turbut ne taip ir smagu? Atsimenu Barselonoj sumanem funikulierium pasivazinet, tai valanda stovejom eilej, tada per 10 minuciu susigrude pasikelem ant kalno. Jokio dziaugsmo, o dar as aukscio bijau tai man stresas. :) Bet vistiek turistine atrakcija atlikta. Nors koks tustesnis tramvajus per kalvas manau labai neblogas budas apziureti miesta. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, labai keista :) Su tavąja kelionių patirtimi nebūti pavažiavus tramvajumi... :) Nieko, tai reiškia, kad dar yra ką išbandyti, ane? :)
      Bet tavo tiesa, kai žmonių tarsi silkių prisigrūda, tai nieko doro. Mums teko laimė pavažiuot ir tuštesniais, riedančiais gal ne tokiais turistiniais maršrutais, tai ta pramoga visai patiko. ;)

      Panaikinti
  4. Atsakymai
    1. :) Na, kur jau aš čia, ten juk išskirtinai "kabaljerų" kirpykla :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)