Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (III)

...

Faktas kaip blynas, kad šiemet vasaros mūsuose nėra, bet užtat jūra - yra. Tad praeitas sekmadienis prasidėjo galima sakyti, kad visiškai įprastai - ankstų rytą senoviniu Liuksemburgo ekspresu riedant į Blankenbergę.


Oro prognozės nežadėjo nieko gero, bet neapleido viltis "o gal prie jūros visgi nelis..." Likus keletui kilometrų į Blankenbergės stoties prasidėjo tokia liūtis, kad jau beveik ir patikėjau, kad visą sekmadienį iki išvykimo atgal leisime vaikščiodami iš vienos kavinės į kitą. Tačiau mano (o kartu ir absoliučios daugumos traukinio keleivių) džiaugsmui išlipus iš traukinio nebelijo. Kartu buvo visiškai aišku, kad šį kartą į jūrą greičiausiai neįmerksiu anei mažojo kojos pirštelio. Deja...


Nors mieste žmonių netrūko, bet pajūris buvo tuštokas - tušti gultai ir po pliažą smagiai šeimininkaujantys paukščiai. Nesakau, kad tai blogai, nes, o kam jau čia labai patinka grūstis? Žinoma, žmonių irgi buvo - vedžiojančių vaikus, šunis, bėgiojančių ar šiaip, slampinėjančių ar kažką veikiančių (pvz., skraidinančių aitvarus). Mes prisijungėme prie tų "slampinėjančių" lėtai pajūriu. O karts nuo karto palašnojantis lietus vis nukreipdavo mus nuo kurso palei pajūrį ir skatino pasidomėti kavinių siūlomomis gerybėmis.

Po vieno tokio pasisėdėjimo šovė tiesiog genialiai geniali mintis - reikia ir mums skraidint aitvarą.

Nulėkėme link artimiausio kioskučio, prekiaujančio pliažui reikalingomis gėrybėmis, ir kiek padiskutavę išsirinkome mūsų nuomone patį puikiausią aitvarą. Entuziazmas kiek išblėso, kai jį išpakavę radome milijoną šniūrelių ir...jokios instrukcijos. Tik nereikia juoktis, aš, pavyzdžiui, dar niekad nesu leidusi aitvaro, jau nekalbant apie jo "parengimą" skrydžiui. Na, bet kažkaip kažką suraišiojome ir ėmė bandyti savo agregatą pakelti į dangų. Ir, žinoma, tapome viso pliažo pažibomis.

 
Nes jei kitų aitvarai leisdami visokius garsus puikiausiai sukiojosi danguje, tai mūsų "nuostabusis" aitvaras skristi visai nenorėjo. Ką jau ten, jam daug labiau patiko suktis vilkeliu ir taip suraizgyti visas virvutes. Bet mes buvome kantrūs ir vis bandėme-bandėme-bandėme pakelti aitvarą į dangų. Galų gale išvesti iš kantrybės nusprendėme, kad mūsiškis aitvaras yra "kažkoks brokuotas ir jį reikia pakeisti. Nes negi leidėjai kalti, kad aitvaras nekyla???  Ane??? :) Ne, bet rimtai, ten trūko tokios detalės, kuri greičiausiai ir neleido mums užsirekomenduoti kaip šauniems aitvarų leidėjams. Tik dėl to, tikrai, tikrai.


Planas "pakeisk aitvarą" geresniu pavyko. Geresniu ta prasme, kad jame buvo visi raišteliai suraišioti, jokių detalių netrūko ir netgi kišenėje slėpėsi instrukcija. Tačiau naujojo aitvaro estetinis vaizdas buvo prastesnis (ir dėl dydžio, ir dėl spalvinės gamos). Ai, bet nesvarbu, juk svarbiausia, kad šis aitvaras skrido!` Ir jei mūsų vyrukams labai greitai ir sklandžiai pavyko įvaldyti aitvaro leidimo subtilumus, tai merginoms teko kiek ilgėliau paplušėti, tačiau galų gale pavyko ir mums!!!


Dabar, sakyčiau, jaučiuos beveik aitvarų leidimo profesionalė. :)
...

Komentarai

  1. Mesirgi siemet be vasaros ir irgi laidom aitvarus,nes vejas dabar didziulis. Smagios nuotraukos!Tokios vejo 'patarsytos' :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)