Pasakojimai nuo sofos: lietus ir kaulai - tokia buvo mūsų diena Evoroje

...
Evora... Kažkaip sudėtinga apibūdinti šį nediduką miestą. Nors jame mus "ištiko" vienas labiausiai įsimintinų nutikimų per visą kelionę – liūtis ant Katedros stogo (kažkaip su tais bažnyčių stogais mūsų santykis sudėtingokas, ypač prisiminus kaip ant šv. Petro bažnyčios stogo netyčiomis suformatavome visas savo nuotraukas iš Romos), o mieste vienos didžiausių įžymybių yra pranciškonų sumanyta koplyčia iš žmonių kaulų bei senutėlė romėnų laikų šventykla, tačiau mano bendras įspūdis apie šį miestą po apsilankymo liko toks -  "na, nieko jame ypatingo".


Ne taip senai - gal gruodžio vidury - teko atsitiktinai pasikalbėti su vienu portugalu, kuris sakė, kad Evora jam yra pats gražiausias miestas visoje Portugalijoje. Po tokio pasakymo net susimąsčiau, kad gal mes kažko nepastebėjome-praleidome-nežinojome, nes iš kur jau tas toks didelis miesto fainumas??? Nebent jisai studijavo Evoroje, nes čia dar nuo XVI a. veikia universitetas, tai tuomet viskas aišku, iš kur ta meilė – ogi smagioms studijų dienoms. Nebent...

Bet apie viską nuo pradžių.

Jau tik išlipus iš traukinio ir užmetus akį į dangų tapo akivaizdu, kad Faro patirtos oro pramogos – t.y. lietus – mus lydės ir toliau. :)

Nežinau kaip, bet ieškodami viešbučio sugebėjome jo nerasti, nors buvo po pat nosimi, ir šiame miestelyje beveik pasiklysti. Kaip tyčia priėjęs elgetėlė, gal todėl, kad negavo pinigų, paslaugiai mus nukreipė visiškai priešinga kryptimi, nors, kaip jau minėjau, stovėjome beveik prie pat savo viešbučio. Dardėjome su savo lagaminu per akmenis, kol visgi apvaizdos ar dar kažkieno padedami pagaliau susivokėme, kad ne artėjame, o tik tolstame nuo reikalingos vietos. Turiu pasakyti, kad jei paskui save tempi lagaminą, tai šaligatvių išgrindimas akmenimis yra baisiai erzinantis dalykas.


Pagaliau supratę, kur mums reikia – ogi atgalios į ten, iš kur atėjome, pakeliui link to "atgal" prisėdome žaliame parkelyje atsipūsti ir tuo pačiu pasmaguriauti. O tuomet jau sėkmingai susiradome viešbutį ir (laimė! laimė!) į kambarį mus įleido netgi anksčiau nei parašyta ant rezervacijos lapo.

Išsprendus apsigyvenimo reikalus tiesiu taikymu šovėmė į XV-XVI a. gotišku-manuelinų (manuelinų arba kitaip vėlyvosios portugališkosios gotikos) stiliumi statytą šv. Pranciškaus bažnyčią (Igreja de São Francisco) bei prie jos prisišliejusią Kaulų koplyčią (Capela dos Ossos).

XVI a. pranciškonų suręsta nedidukė Kaulų koplyčia su kaupu pateisina savo pavadinimą, nes visas jos vidus yra padengtas ir išpuoštas žmonių kaulais bei kaukolėmis, kad laikytųsi sutvirtintais cementu. Be to,  pakibę ant grandinių tarsi paveikslai pačiame gražume (net lemputė prie jų užsidega, kad geriau matytųsi) ant sienos kabo dvejetas skeletų, vienas jų – vaiko. Iš kur ir kieno tie kaulai? Ogi kokių 5000 vienuolių, palaidotų prie apylinkėse esančių bažnyčių. Tais laikais, matyt, buvo populiaru būti vienuoliais, kad tokie skaičiai...


Kuriems galams reikėjo tokios koplyčios? Na, pagal skaitytą aprašą, sulig tų laikų dvasia vienuoliai norėjo sau priminti, kad žmogaus gyvenimas tėra laikina egzistencija, tad ir užrašai virš įėjimo bei ant koplyčios stogo parinkti atitinkamai: "Mes, čia esantys kaulai, laukiame tavųjų" (Nós ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos) bei "Geresnė yra mirties, o ne gimimo diena" (Melior est die mortis die nativitatis).


Po tokio apsilankymo makabriškoje koplyčioje kažkaip reikėjo pravėdinti galvą, tai paprasčiausiai vaikštinėjome po Senamiestį vis prasukdami ar sugrįždami į Žiraldo aikštę (Praça do Geraldo), kurioje, kaip sužinojau vėliau, per 200 metų buvo įvykdyta net 22.000 autodafė (autos-da-fé) – už tai padėkokime inkvizicijai.


Na, bet istorija lieka istorija, o mes sau maklinėjome vis pasidžiaugdami: "o, vis dar nelyja". Kadangi per daug netryškome entuziazmu iki išnaktų vaikštinėti po Evorą, jau beveik buvome besusigundą įsigyti ekskursiją pažiūrėti netolimose apylinkėse esančių megalitinių dolmenų bei kaimelių (Almendres vietovėje), tačiau apsižiūrėjome, kad per mažai laiko turime - nebespėsime. O gaila... Man būtų patikę nusikelti kokius 7000 metų į praeitį. Kas ten netoliese būsite, nepraleiskite progos apsilankyti.


Taigi, nieko nepadarysi, teko ir toliau sukinėtis siauromis, akmenimis grįstomis bei žibintais puoštomis senamiesčio gatvelėmis. Būtent tada Evoroje ypatingai krito į akis portugalų meilė kamštiniam materiolui – ko tik iš jo nebuvo padaryta, pradedant atvirukais, baigiant rankinukais, papuošalais, dėželėmis ir pan. Taip bevaikštant spėjome praalkti, o ir lietus pradėjo lašnoti. Pats laikas pietų pertraukėlei. Kol prie Katedros (Sé de Évora) esančioje Meno muziejaus kavinėje pasistiprinome, lietus lyg ir nurimo, o mes patraukėme pasižvalgyti po Katedrą.


Tarp 1280 ir 1340 metų statytos Katedros vidus kaip vidus, savyje talpinąs net keleto stilių - gotikos, baroko, renesanso ir manuelinų – samplaiką. Beje, sako, kad į Rytus susiruošusio Vasko de Gamos flotilės vėliavos 1497 metais buvo pašventintos kaip tik šioje Katedroje. Ar tikrai taip ir buvo - nežinia.


Mane labiausiai traukė pasižvalgyti į miestą iš viršaus, nors numanomas laiptelių kiekis iki Katedros stogo ir nelabai žavėjo. Kaip tyčia, tik užlipus ant Katedros stogo ir nusiteikus čia smagiai praleisti kokį pusvalanduką buvome nemaloniai nustebinti – ir vėl prasidėjo lietus. Iš pradžių atrodė, kad gal nieko čia tokio, tačiau po kelių minučių lietus ir vėjas taip sustiprėjo, kad mes akimirksniu likome šlapi. Bet kad jau sušlapome, tai ir nebebėgome tuojau pat nuo to stogo – šiaip ar taip buvome šlapi, nors skėčius visgi išsiskleidėme ir toliau jau žvalgėmės iš po jų. Tik, kad vėjas visaip tuos skėčius prievartavo...


Nulipę dar pasidairėme po Katedros kiemelį ir... ir viskas.

Išlindę iš Katedros į lauką pamatėme, kad lietaus jau nė kvapo ir kuo smagiausiai šviečia saulė. Na, ar ne kiaulystė? Kodėl taip negalėjo būti ir ant stogo???

Kad jau oras pagerėjo, tai dar apžiūrėjome prie Katedros esančius romėniškos šventyklos likučius (Templo romano de Évora). Beje, šioji dar iš I a. išlikusi šventykla skirta ne medžioklės deivei Dianai, kaip kad neretai klaidingai manoma, o daugiau susijusi su Imperatoriaus Augusto kultu bei yra vienintelė tokia visoje Portugalijoje. Va taip va.


Vedami smalsumo nepatingėjome nueiti iš arčiau patyrinėti 9 km ilgio akveduko (Água de Prata Aqueduct) ir priėjome išvados, kad jis vis tik gražiau žiūrisi iš tolėliau, o ne prie pat priėjus. Minėtas akvedukas irgi senas, dar iš tų laikų (1531–1537), kai klestėjo Renesansas: karalius João III apdairiai užsakė pastatyti akveduką, kad miestą pasiektų vanduo ir būtų visiems patogu ir gera.

Taip besisukinėjant po miestą ir apžiūrinėjant istorinius paminklus tapo aišku, kodėl Evoros senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus.

Na, o po kurio laiko ir vėl teko lįsti į bariuką – ne tik todėl, kad kojos jau pavargo, bet ir dėl to, kad eilinį šimtąjį kartą prasidėjo lietus (grrr...). Tame bariuke dar ir apsigėdinome kaip kokie žioplių žiopliai: norėdami susimokėti sugebėjome paprašyti ne sąskaitos, o užsisakyti dar po 0,4l alaus. Kažin ar mes čia tikrai taip suklydome, ar čia mūsų pasąmonė pokštą iškrėtė.


Tai ką galiu pasakyti? Evora tikrai gražesnė nei Faro – tvarkingesnė: stovi sau nameliai balti su geltonai apvedžiotais pakraščiais, o miesto senamiestis, apsuptas sienų bei pilnas vingiuotų akmeninių gatvelių, gali būti visai smagi vieta neskubiam paklaidžiojimui. Taigi, viskas tvarkoje su tuo miestu, bet kad jame būtų kažkas TOKIO, tai nežinau, nežinau...
...

Komentarai

  1. Tai gi tas kažkas tokio - šventas lietus ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, jei pažiūrėti iš tokios pusės - vos ne antras krikštas :)

      Panaikinti
  2. Cool irasas - buvo proga Evora prisiminti ;] Buvom ir prie megalitu - labai idomu ir ispudinga, nors ir privazinet vieskeliais reikia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va, va, aš taip ir galvojau, kad gerą dalyką praleidom neapsilankydami prie megalitų...

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)