Pasakojimai nuo sofos: kur arbata auga, kur arbata teka ir pats gražiausias vaizdas (Cha Goreanna, Lagoa do Fogo)

...


Po apniukusio starto Sete Cidades, kita diena šiaurinėje salos dalyje išaušo šilta ir saulėta. Buvo taip gera ir malonu, kad norėjosi viską daryti sulėtintai - neskubant pusryčiauti, lėtai sukti ratus po Capelas kaimelį besigrožint pakrante, uoliniais „drambliais“ (Tomba do Elephant) ir neaprėpiama Atlanto mėlyne, laipioti po vulkanines uolienas ir t.t.


Ir, žinoma, prieš važiuojant toliau buvo tiesiog būtina išsimaudyti tame pačiame Atlante. Nuo minties apie pasiplaukiojimą iki jos įgyvendinimo Vilmantas užtruko tik kokias 3 minutes, o aš vis dar trepsėjau prie vadinamojo  „natūralaus baseino“ ir dvejojau, ar čia verta, o gal šalta, o gal slidu (taip, kol nulipi - tikrai slidu), kai netikėtai pradėjo lyti. O ne!!! Štai tada jau ir man prisireikė maudytis, betgi lyja... Vilmantas vis tik sugebėjo įtikinti, kad nieko tobulesnio kaip maudytis lietui lyjant būti negali. Aš ir patikėjau. :)

Lietus ėjo ir praėjo, o mes neskubėdami važiavome iki arbatos plantacijų, pakeliui vis susigundydami sustoti apžvalgos aikštelėse, kadangi salos peizažas - ar tai būtų ganyklos, ar slėniai, ar pakrantės uolos - neleido savęs ignoruoti. Toks grožis!


Galiausiai pasiekėme „Cha Goreanna“ - vieną iš dviejų Azoruose veikiančių arbatos fabrikėlių (kitas - „Chá Porto Formoso“). „Cha Goreanna“, kuriame dirba jau penkta vietinių gyventojų giminės karta, iš aplink plytinčių arbatmedžių plantacijų surinktus lapus vis dar apdoroja iš Anglijos XIX a.  atsigabenta įranga.


Arbatmedžio krūmai į São Miguel salą atkeliavo iš Brazilijos (Rio de Žaneiro) ankstyvajame XIX a. Iš pradžių jie atliko tik dekoratyvinę funkciją, tačiau neilgai trukus iš Kinijos buvo pasitelkti arbatmedžių auginimo ekspertai ir iš peties užsiimta arbatos plantacijų kultivavimu - saloje atsidarė net 14 arbatos gamybos fabrikėlių. Dabar telikę tik mano minėtieji du.

Apsilankius „Cha Goreanna“ galima pasidairyti po fabrikėlio vidų, apžiūrėti įvairius senovinius įrankius bei įrangą, įsigyti aplink augančios arbatos žolelių (žalios ir trijų rūšių juodos, kurios visos išgaunamos iš tų pačių krūmų, tačiau naudojami skirtingi ant krūmo augantys lapai ir jų apdirbimo technologija) ar kitų salos skanėstų (jie jau, žinoma, nėra gaminami vietoje), galiausiai, atsigerti arbatos.


Priklausomai nuo metų laiko, „Cha Goreanna“ galima pamatyti skirtingus arbatos rinkimo ar gamybos etapus. Mes matėme, kaip arbatos žolelės yra perrenkamos ir vėliau pakuojamos.

Arbatos gamyba įdomu, bet vis tik smagiausiai yra klajoti po banguojančius arbatmedžių laukus. Netgi esama specialaus takelio norintiems pahaikinti po plantaciją - ir pasivaikštai, ir pasigroži, ir pamatai, kaip negailestingai darbininkai pakelės hortenzijas kerta.


Nors atrodytų, kad hortenzijos Azorų salų simbolis, bet man ypatingai įstrigo galybė geltonai žydinčių gėlių (pasirodo, irgi invazinė rūšis - rausvai gelsvoji lelija (Hedychium gardnerianum)), kurios skleidžia labai skanų ir ypatingai stiprų kvapą. Nusiskyniau vieną žiedą ir nebenorėjau paleisti iš rankų.


Po arbatos laukų apžiūros labai daug ko nenuveikėme, tik pasėdėjome jau ant smėlėtos pakrantės, o ne akmenų, ir pasimaudėme vandenyne. Vakarienei nuvažiavome paragauti steiko ypatingai garbinamame salos restorane. Atvykę be rezervacijos vos gavome staliuką - taip visi į jį plūsta, nors netgi nebuvo turistinio sezono įkarštis. Visgi specialiai važiuoti buvo verta, nes maistas jame skanus.

Kitas rytas prasidėjo Ribeira Grande miestelio paplūdimyje. Vėl švietė saulė, todėl būtų nuodėmė kažkur strimgalviais lėkti, jei galima maloniai pasiplaukioti, priverstinai-savanoriškai išmėginti ekstremalųjį laipiojimą ir šalia esančioje kavinėje pasimėgauti kava.


Po tokio ryto jau buvome pasiruošę šturmuoti salos vingiuotus kelius ir įkalnes iki pat „Ugninio ežero“ (Lagoa do Fogo) - dar vieno kraterio viduje tyvuliuojančio ežero. Po Sete Cidades nelabai tikėjausi, kad pamatysiu kažką itin kitokio ar ypatingo, bet atsivėręs kraštovaizdis visiškai nokautavo. Pritrenkiančiai gražu!


Drąsiai galiu sakyti, kad tai pats gražiausias mano matytas vaizdas São Miguel saloje. Mums labai pasisekė, kad tą dieną švietė saulė - smaragdinis ežeras, kraterio šonų žaluma, dangaus ir Atlanto melsvumas - gniaužė kvapą.

Lagoa do Fogo susiformavo jauniausio salos vulkano (atsiradusio tik prieš kokius 15 mln. metų ir paskutinį kartą išsiveržusio 1563 metais) krateryje. Tai yra ne tik aukščiausiai São Miguel esantis ežeras, bet ir pats didžiausias, o jo gylis siekia net 30 m.


Praėjus pirmam apstulbimo sąstingiui nusprendėme nusileisti žemyn ir pasivaikščioti ežero pakrante. Iš apžvalgos aikštelės žemyn vedė šiokie tokie laiptai - statūs, bet įveikiami, tad paprasčiausia būtų buvę mums nusileisti jais. Tačiau paprasčiausia dar nereiškia įdomiausia, todėl užtikę tarp ant kraterio šonų augančių krūmokšnių kažkokį atseit pramintą taką pamanėme, kad eiti juo būtų kur kas įdomiau.

Kol nusileidome žemyn, mano rankos ir kojos buvo jau „maloniai“ apdraskytos visokių kokių spyglių ir šakų; šis faktas vertė mane tyliai abejoti pasirinkto sprendimo teisingumu, bet iš pusiaukelės nebegrįši juk. Tiesą sakant, buvo ką veikti, kol nusileidome ir galiausiai pasiekėme žemumoje esantį Lagoa do Fogo. Tuo metu tesinorėjo tik kuo greičiau niurktelėti į jo vandenį ir atsigaivinti. Dar kiek padvejojome, ar galima maudytis, bet apsidairę nepamatėme jokių draudžiančių ženklų, tad tiesiu taikymu nėrėme į ežerą.


Keletas pro šalį ėjusių žmonių į mus taip keistokai pažvairavo, bet nieko nesakė - ėjo ir praėjo. Taigi, patenkinti po maudynių žingsniavome sau pakrante tolyn, kol pasukę už kampo (na, žinoma!) išvydome maudytis draudžiantį ženklą. Viskas aišku, kodėl į mus taip žvilgčiojo. Pasirodo, būsime sudrumstę gamtos rezervato šventumą ir užnešę ežero moliuskams žmogiškųjų bakterijų. Ups…

Toks pats draudžiantis ženklas yra ir viršuje prie mano jau minėtų laiptų, tačiau mes jais žemyn nelipome, todėl ir nepamatėme. Vėliau išsiaiškinau, kad dar palyginus neseniai maudytis Lagoa do Fogo buvo leidžiama, tačiau sugriežtinus gamtos apsaugos sąlygas maudynės tapo uždraustos. O gaila, nes atsigaivinti ežere visai smagu. Dabar aplink tupinėja ir peri visokie ten paukščiukai, tad buvo nuspręsta visas tas erdves palikti jiems ir per daug nedrumsti ramybės.


Prisivaikščioję vėl keberiojomės aukštyn: o statu! o nelengva! o kiek abejonių, ar tikrai vertėjo leistis žemyn! Na, gal čia kiek ir perdedu, nebuvo taip jau sunku - tik šiek tiek. :)

Artėjo vakaras, tačiau grįždami dar nusprendėme užsukti į netoli vulkano esantį nedidelį parką, kuris pristatomas kaip ramybės oazė, kurioje teka šilto, geležimi prisotinto vandens šaltinis ir krioklys (tiksliau, kriokliukas), kur netgi galima pasimaudyti. Ta vieta vadinasi Caldeira Velha, yra UNESCO saugomo Azorų geoparko dalis ir stipriai reklamuojama kaip ypatingo įdomumo (ar malonumo) objektas.

Baseinėlyje prie krioklio vandens temperatūra siekia kokius 26°C, atrodytų, pakankamai šiltas, tačiau spalio mėnesio vakarą jame užsibūti nesinori, nes yra per šalta, taigi, juo geriau tik grožėtis. Kitame baseinėlyje vanduo jau siekia 38°C - ideali vieta mirkti vakarėjant. Bėda ta, kad taip pat galvoja ir visi kiti parko lankytojai, todėl visi ir sėdi jame kaip silkės statinėje. Įdomiausia yra toji šaltinio atkarpa, kur vanduo tiesiogine to žodžio prasme verda - burbulai tik kyla, spragsi; ten, žinoma, jau niekas nesimaudo. 


Turiu pripažinti, kad parkas didelio įspūdžio mums nepaliko. Visų pirma, jis yra nutolęs nuo visko, todėl be automobilio ar ekskursijos iki jo neprisikasi. Tačiau bėda ne tai, kad jis yra toli, o kad atvažiavus sunku rasti, kur palikti mašiną, todėl visos pakelės, kurios tam tikrai nepritaikytos, apstatytos automobilių. Visų antra, tie šaltiniai yra nedideli, o žmonių, norinčių juose pabūti, daug, todėl tenka grūstis, kas malonumo neprideda. Ir visų trečia, trūksta persirengimo kabinų, tačiau norinčių pasimaudyti srautas nesiliauja ir daug kas persirenginėja tiesiog belekur, tad per tą laiką prisižiūri ir ko nori, ir ko nenori. Kadangi tai viena tų retų vietų, kur reikia pirkti bilietus, kažkaip norėtųsi ir atitinkamo serviso, bet…

Kaip bebūtų, tas parkas dienos nesugadino, nes akyse vis dar stovėjo Lagoa do Fogo panorama.


...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: o mes į Šiaurę dūmsim! Nordeste paslaptys (Nordeste, São Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: ir priverkė jie ežerus, arba beieškant „Septynerių miestų“ stebuklo (Sete Cidades, Azores)