Pasakojimai nuo sofos: nesibaigiantys ežerai krateriuose, Furnas fumerolės bei karštieji šaltiniai (Furnas, Sao Miguel, Azores)

...
Jaučiu, kad jau nusibosiu jums visiems su savo vulkanais ir ežerais jų krateriuose, bet kentėkite, žmonės mielieji, kentėkite. Ir mums ten nelengva buvo. :)

Taigi, dar viena labai įdomi vieta São Miguel saloje yra Furnas miestelio (o gal kaimelio) apylinkės. Jau vien dėl to, kad jose esama ir ežero vulkano krateryje (jis, beje, man pasirodė ne toks įspūdingas kaip Lagoa do Fogo ar Sete Cidades ežerai, tačiau grožio ir smaragdinės spalvos jam taip pat netrūko) - Lagoa das Furnas, ir fumarolių (apie jas papasakosiu šiek tiek vėliau), ir įvairiausių šaltinių bei geizerių.


„Furnas“ miestelio pavadinimas reiškia dėl vulkano išsiveržimo (XVII a.) žemėje atsiradusias ertmes. Ką gi kitą ir galėtų reikšti, kada visas Furnas slėnis yra miegančio vulkano (Furnas Volcano) masyvo dalis. Beje, tas „miegantis gražuolis“ yra ne tik vienas iš trijų pagrindinių São Miguel vulkanų, bet ir pats pavojingiausias jų. Čia jums ne juokai. Ims dar ir pabus.

Furnas slėnyje trykšta apie tris dešimtis įvairiausių šaltinių, pasižyminčių sveikatą gerinančiais mineraliniais elementais, todėl turbūt nereikėtų stebėtis, kad jau XIX a. žmonės suprato jų naudą, ir miestelis-kaimelis vis labiau populiarėjo kaip sveikatinimosi vieta. Purvas ir mineraliniai vandenys iš fumarolių bei karštųjų versmių buvo naudojami ne tik spa tikslais, bet ir gydant bronchitą, reumatizmą, dermatitą ar žarnyno ligas. Visgi Furnas šaltiniai ne tik gydo, bet ir puikiai atpalaiduoja.


Apie tai, kaip gera vakarą leisti Poça da Dona Beija šilto vandens (28-39°C) baseinėliuose jau rašiau. Juose, tiesa, nepaplaukiosi, kadangi gylis siekia nuo 85 cm iki 1,2 m, todėl laikas yra leidžiamas tūpinėjant ar sėdinėjant ant juose įrengtų laiptelių bei suolelių. Tačiau supama jų garų ir vešlios augmenijos tokiame šiltame vandenyje galėčiau mirkti kiekvieną vakarą arba vėsią dieną. Tik pasiūlykit. :)

Tiesa, vienas pastebėjimas: šiai pramogai rinkitės senus, geriausia juodos spalvos, maudymosi kostiumėlius, kadangi yra didelė tikimybė, kad po maudynių šviesesnių spalvų maudymkės pakeis spalvą. Vandenyje esantys mineralai akmenis nudažo oranžine spalva, o jų nuosėdos kaupiasi ant dugno. Lygiai taip pat sėkmingai oranžinė spalva randa būdą įsitaisyti ir ant jūsų alkūnių ar kelių, ar pėdų, ar... rūbų.


Neturiu protingo recepto, kiek laiko reikėtų skirti Furnas slėniui (Vale das Furnas) ir nuo kur pradėti pasivaikščiojimus. Mes nusprendėme, kad patogiausia būtų eiti palei ežerą ir vėliau tuo pačiu keliu grįžti. Tai nebuvo pats optimaliausias sprendimas, kadangi idealus maršrutas būtų ežerą apeiti ratu, tačiau ir taip pavyko visai neblogai. Juo labiau, kad kelias palei ežerą įrengtas labai patogiai. Nereikia niekur per daug lipti, tik eini sau palengva, grožiesi supančia aplinka ir pats sau pavydi.

Pakeliui pietinėje ežero pusėje galima susivilioti aplankyti José do Canto miško sodą (Jardim José do Canto) - skaitėme gerus besilankiusiųjų atsiliepimus apie jį, tačiau mes pagailėjome laiko.


Jeigu būtume užsukę į minėtą sodą, galbūt būtų pavykę pamatyti ir mus sudominusios Nossa Senhora das Vittorias neogotikinės koplyčios vidų (Capela de Nossa Senhora das Vitórias), o ne tik išorę, kuri žinoma, taip pat itin daili ir traukianti akį. Ši privati koplyčia buvo pastatyta 1886 metais kaip vieta, kur bus (ir buvo) palaidota nepagydoma liga sirgusi José do Canto žmona Maria Guilhermina, o vėliau ir jis pats.

Jeigu pavargsti beeidamas paežeriui, visada galima atsipūsti ne tik ant pakeliui pasitaikančių suoliukų ar sūpynių, bet ir Furnas stebėjimo ir tyrimų centre (Centro de Monitorização e Investigação das Furnas) - čia veikia nedidelė kavinė. Prie to paties jame galima apžiūrėti salos vulkanų ypatybėms skirtą ekspoziciją.


Galiausiai pasiekėme vietą, kuria Furnas mus labiausiai intrigavo - vadinamąsias fumeroles, t.y. dėl ugnikalnio veiklos žemėje atsivėrusias ertmes, kuriose kunkuliuoja karštas vanduo ir purvas, prisotinti sieros (todėl neišvengiamas ir ne itin nosiai malonus kvapas), bei virsta garų stulpai.

Aplink jas dabar yra įrengtas takas, kuriuo žingsniuojant labai patogu apžiūrinėti tas garais, vandeniu ir purvu spjaudančias kiaurymes. Ir, žinoma, saugiai pasidaryti vieną kitą asmenukę. Visgi aš tikėjausi išvysti kiek įspūdingesnes - didesnes, stipresnes - fumeroles nei mano matytosios. Jos atrodė tokios, net nežinau... kiek nupiepusios.


Beruošdama šį įrašą kaip tik žiūrinėjau internete sklandančias nuotraukas iš Furnas ir priėjau išvados, kad mes kažkaip sugebėjome pražiopsoti pačias įspūdingiausias fumeroles ir visokius ten šaltinėlius. Greičiausiai mums reikėjo paeiti kiek toliau ir aukščiau iki kaimelio, bet kažkodėl naiviai nusprendėme, kad jos visos yra sutelktos vienoje vietoje prie ežero. Baisi klaida! Dabar graužiuos nagus dėl tokio mūsų žioplumo.

Furnas fumerolės yra ne tik turistų džiaugsmas, bet ir vietinio patiekalo cozidas (Cozido das Furnas) - specifinio daržovių ir mėsos troškinio - pečius. Cozido yra lėtai troškinamas hermetiškai uždengtame puode kelias (kokias 5-7) valandas metro gylio duobėje.


Daugelyje Furnas restoranų galima gauti jo paragauti, ir kaip pataria kiti bei rodo mūsų patirtis, vietą restorane ir cozido patiekalą geriausia rezervuoti iš anksto. Mes to nepadarėme - valgėme belekur - ir tikrai nesusižavėjome šiuo kulinariniu stebuklu. Bet gal bėda tame, kad nepasirinkome tinkamo restorano? Nors kitų ragavusiųjų cozido nuomonės dėl jo irgi nesutampa: vieniems labai skanu, kitiems - labiau šlykštu. Galbūt čia tas atvejis, kada dėl skonio nesiginčijama.

Šalia fumerolių esama visai smagaus, bet labai stataus takelio į kalno viršų link Pico do Ferro „miradūro“ (apžvalgos aikštelės), iš kur atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai į ežerą, fumeroles ir juos supančias apylinkes. Lipant supantis miškas džiugina savo grožiu, bet takelis labai status, todėl tai nėra lengvas pasivaikščiojimas - labai greitai nuo nosies pradeda kapsėti prakaito lašai ir tikėtina, kad tuoj pamirši žvalgytis aplink. Tačiau pasiekus viršūnę vienas mestas žvilgsnis tolyn ir visi kopimo vargai tuoj pat išgaruoja.


Dar labai daug grožio aptikome „Terra Nostra“ parke (Parque Terra Nostra). Galbūt todėl, kad Furnas slėnio mikroklimatas bei dirvožemis kuria ypatingai palankią aplinką augalijos vešėjimui. Iš pradžių net neplanavome į jį eiti, bet vėliau kažkaip susigundėme. Ir gerai padarėme, nes 12,5 ha plote išsidriekęs parkas yra absoliučiai fantastiškas.


Du šimtus metų skaičiuojantis parkas apsodintas iš skirtingų pasaulio šalių atkeliavusiais ir vietos medžiais (kai kurie jų yra tiesiog nerealaus dydžio), krūmais ir gėlėmis. Visa augmenija yra labai apgalvotai sukomponuota ir išdėstyta: aukščiau esančioje teritorijoje dominuoja įvairūs medžiai, o prie žemiau tekančių šilto ir šalto vandens šaltinių puoselėjamos pievelės bei gėlės, trykšta fontanai, suformuoti nedideli tvenkinukai. Visur patogiai išvedžioti pėstiesiems skirti takeliai - užsimiršęs gali vaikščioti visą dieną.


„Terra Nostra“ parko viduryje dėmesį traukia didžiulis ovalus baseinas, kurio mineralų turtingas šaltinio tiekiamas vanduo yra įspūdingai rudai oranžinės spalvos, o virš jo tvyro lengvas garų debesėlis. Pirminė šio baseino versija buvo įrengta dar 1780 metais, kada Amerikos konsulas Thomas Hickling sugalvojo jį tokį turėti prie savo atostogų namelio.


Apžiūrėjus parką labai gera įšokti į šį baseiną. Norėjau rašyti, kad malonu jame atsigaivinti, bet toks apibūdinimas kaip ir prieštarauja logikai, kadangi vanduo jame siekia 35-40°C. O diena pasitaikė iš karštesnių. Taigi, atsigaivinti nepavyko, bet atsipalaiduoti - kuo puikiausiai.

Kaip ir aukščiau jau mano minėtose Poça da Dona Beija baseinuose, vanduo keičia maudomojo spalvą - patyriau savo kailiu. Bet kas man patiko, kad netoli baseino yra įrengta nemažai persirengimo kabinų ir keletas lauko dušų visam tam geležimi prisotintam vandeniui nuo savęs nuplauti.


Parko šone yra įsikūręs prašmatnus „Terra Nostra“ viešbutis, kurio svečiams apsilankymas parke nieko nekainuoja, o visiems kitiems tenka pirkti bilietą. Tačiau bilietas milijono nekainuoja, todėl labai siūlau šio parko nepraleisti, jeigu būsite netoliese.


Ir apskritai, atskridus į São Miguel, tikra nuodėmė neapsilankyti Furnas slėnyje ir nepasimaudyti šiltuosiuose baseinuose.
Nes ten žiauriai gerai. :)
...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)