3 VVV: vynas, vynuogės ir vynuogynai

...

Kur galima eiti pasivaikščioti? Na, pirmiausiai į galvą ateina tokios vietos kaip parkas, miškas, kelias palei upę. Aišku, kartais puikiai pasivaikščioti pavyksta ir po parduotuves ar muziejus. ;)

Bet man niekad nešovė į galvą, kad galima išsiruošti pasivaikščioti po vynuogynus, kol vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį man šios pramogos nepasiūlė. Va taip paprasčiausiai pavaikštinėti kaip kad po kokį parką. 


Pavažiavome iki mažytėlaičio Ano (Ahn) miestuko, aplink kurį driekiasi vynuogynai ir kurio papėdėje teka Mozelio (Moselle) upė. Vienoje jos pusėje vis dar Liuksemburgas, o kitoje - jau Vokietija.

Palikę mašiną patraukėme į vynuogynus - asfaltuotais takučiais galima leistis ar kilti aukštyn tarp vynuogių eilių, o prisėdus ant kokio surasto bortelio leisti akims ganytis po Mozelio slėnius (o kojoms ilsėtis).


Ta diena būtų galėjusi būti puikiausia tingaus ir saulėto sekmadienio iliustracija. Mėlynas dangus, maloniai šildantys saulės spinduliai, didžiuliai vynuogių plotai ir gamtos tyla, trikdoma tik vabzdžių leidžiamų garsų. Na, gerai, prisipažįstu, ir mūsų plepesių.

Kažkur tolumoje tarp vynuogių eilių užmatydavome ir keletą lygiai tokių pat vaikštinėtojų kaip ir mes. Tačiau iš esmės vieninteliai mūsų kompanionai buvo aptingę didžiuliai žiogai ir vikriai nardantys driežai.

Gaila, bet vynuogės vis dar nebuvo pilnai sunokusios, todėl negalėjome iki soties jomis pasimėgauti. Tad tik paragavome keletą, kaip mums atrodė, atstovaujančių skirtingas rūšis, ir tiek.


Bet apie rugsėjo vidurį ateina laikas nurinkinėti vynuogių derlių bei švęsti derliaus nuėmimą. Žinoma, kam šventė, o kam darbus - dažniausiai vynuoges skina būtent iš Lenkijos atvykę darbininkai. Kai aš pamačiau vynuogynų dydį ir kalvas, ant kurių auga medeliai, tai man labai pagailo visų tų vynuogynių rinkėjų. Sunkus darbas, eina sau. 

Žymiausia Liuksemburge vyno ir vynuogių  (o aš vadinu „vyno ir razinkų“, nes vynuogės prancūziškai rašosi „raisins“) vyksta Grevenmacherio miestelyje. Visą savaitgalį gatvėse skamba muzika ir vyksta koncertai, teatralizuotos eisenos, laisvai liejasi vynas ir alus.


Kažkaip su Vilmantu pagalvojom, va, jeigu taip apsigyventume Grevenmacheryje, tai neišvengiamai reiktų integruotis į vietinį gyvenimą bei tradicijas, kas reikštų įsijungimą į tokių švenčių organizacinius komitetus ir rūpinimąsi iki pat pensijos (o gal ir po jos) panašių renginių organizavimu. Brrr...

Šįkart mes „vyno ir razinkų“ šventėje pabuvome visai trumpai - kokias porą valandų, o vėliau prasidėjęs lietus bei poreikis sugrįžti namo, kad spėtume pažiūrėti lietuvių krepšininkų kovas dėl bronzos nulėmė, kad taip ir nepamatėme „razinkų“ karalienės bei didžiosios dalies parado dalyvių.


Ai, bet vis tiek smagu buvo.
...

Komentarai

  1. 'vieninteliai mūsų kompanionai buvo aptingę didžiuliai žiogai ir vikriai nardantys driežai'. - tiesiog kaip is kokio Neriu Saliamutes rasto!! Uz vyna ir razinkas!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Cha, cha, čia, bet tikrai - beveik Saliamutė :) Blyn, matyt rašant šį tekstą mano pasąmonėje ruseno troškimas išreikšti savo jautrią poetišką sielą ir meilę gamtai. :D
    Bet pritariu - už vyną ir razinkas,
    nors ką tik paskaičiau, kad dėl lietaus trūkumo birželį šiųmetis vynuogių derlius (ir, atitinkamai, vynas) bus toks labai vidutiniškas... :(

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)