My cosy sofa

... Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį. Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo...

... Kada kažkas iš tinklaraščio lankytojų ir savų tinklaraščių turėtojų paskiria tau "stilingo blogo" apdovanojimą, tai juk faina, ane? Nosis iškart užsiriečia viršun, galvoje nejučia pradeda skambėti štai ši melodija , pasijunti tokia reikšminga... Nes juk jei blogas stilingas, vadinas, ir jo rašytojas kažkiek stilingas, negi ne? Na, nors truputį, ką..? Aš, kaip šiuolaikinio pasaulio atstovė esu neišvengiamai paveikta  po kultūros bei Petruškevičių-Statkevičių-"Žmonių", todėl negaliu juk į tai žiūrėti abejingai - aš noriu būti stilinga! O jei ne aš, tai bent sofutę norisi turėti tokią ne bet kokią, o stilingą...  Nes... nūūū... tai irgi stilius, ane? Na, gerai, o jei rimtai, tai esu dėkinga, kas šį blogą (ir mane, vadinas, nūūū...) prisiminė, kad kažkam vis dar įdomu paskaitinėt mano parašinėjimus ir pakeliaut drauge. AČIŪ! Ačiū ir komentuojantiems, ir tyliai skaitantiems, nes ką čia neigsi, kiekvienam didžiam rašytojui reikalinga auditorija (tame...

... Ką gi, Naujus metus pradėsiu pasakojimu apie turbūt mums pačią įspūdingiausią praeitų metų kelionę po Turkiją.    Pasakosiu apie tokią kiek kitokią Turkiją, nei dauguma pamato poilsinių kelionių metu. Apie tokią "įsimylėtiną" Turkiją – žemę tarp Europos ir Azijos, tarp modernaus ir seno, persmelktą žmonių meilės, istorinių dramų, nukeliančią į tokias civilizacijas, apie kurias skaitėme tik vadovėliuose, tačiau kurių dalelę dar galima paliesti ranka. Žodžiu, apie tokią Turkiją, kuri mus tiesiog "nukirto" – grįžome namo jau ją įsimylėję it kokie pirmakarčiai turistai. Aišku, nesakau, kad ten viskas gražu ar kad viskas man patiko (bet šįkart sąmoningai viso to giliau negvildensiu), tačiau šios šalies kontrastai ir praeitis mus "vežė" tiek, kad mes esame pasiryžę ir vėl krautis lagaminus ir lėkti į dar nematytą rytinę Turkijos dalį. Aplankyti Turkiją sugalvojom likus vos porai savaičių iki atostogų lapkričio pradžioj, todėl ...

 ... Vakar vakare besėdint ant sofos ir bežiūrint "Žiedų valdovo" antrą dalį kažkaip netikėtai lengvai ir greitai susidėliojo Kalėdinis vainikas (ilgiausiai truko karoliukų vėrimas ant adatėlių ir jų smaigstymas): Net pati nustebau, kad padariau, nes buvau tikra, kad šiųmečio Kalėdinio vainiko darymas taip ir užsibaigs jo pradinėje stadijoje: nusipirkus putoplastinį pagrindą ir saugiai jį padėjus spinton  a la "padarysiu kitais metais, nes dabar nėra laiko"... Bet ne!  Todėl ir maivaus. :) p.s. o patikusią mintį radau štai čia

 ..... O ką Kalėdinė nuotaika? Ji irgi tyko už kampo.:) Taip jau išėjo, kad šįmet žiema ir šviesos greičiu artėjančios šventės užklupo mane netikėtai. Tokią visai nepasiruošusią: nei šilto palto spintoje nėra, nei padarytų sveikinimo atvirukų krūvelės ant stalo, nei kaistančio karšto vyno puodo virtuvėje...    Todėl, kad jau visiškai neatsiliktume nuo "šventinio ritmo", kuriuo regis gyvena visas pasaulis, žinoma, išskyrus mane (na, gerai, gerai, čia jau truputį hiperbolizuoju), mes su Vilmantu nepraleidome pasitaikiusios progos apsilankyti viename tokiame Prancūzijos miestelyje Kolmare (Colmar), kuris garsėja savo Kalėdinėmis mugėmis bei tituluoja save Elzaso vyno sostine. Mums atvykus Kolmare jau šurmuliavo žmonės - kol vieni dar tik ruošė palapines prekybai, kiti jau sėkmingai siūlė visokiausias "Kalėdines" gėrybes, o esant nedidelei minusinei temperatūrai tokius žioplinėtojus kaip mes ypač gundė aplink sklindantys karšto raudono ir balto (!...

... Ne tik maži vaikai žavisi pravažiuojančiais traukiniais ir jaučia didžiulį norą jais važinėti. Traukinius mėgsta ir suaugusieji. Kai kurie jų netgi neišauga iš tos vaikystės "aistros" ir net būdami dideli "dėdės" kolekcionuoja žaislinius, bėgiais riedančius, traukinukus. Ai, ką ten, turbūt net ir aš neatsisakyčiau su tokiu pažaisti. Bet aš ne apie tai. Paskaičiusi Liuksemburgo paveldo dienų programą sužinojau, kad tomis dienomis turėjo kursuoti seni - 1956 bei 1958 metų traukiniai. Ir net kokių 1948 m. garinis. Štai toks, kaip fotografijoje apačioje (ačiū, Ievai, kad pasidalino jo foto). O aš, kaip tyčia, tuo metu turėjau išvykti. Negali gi žmogus vienu metu būti dvejose vietose. O gaila. :) Tačiau didžiuliam savo džiaugsmui sužinojau, kad dar ir kitą savaitgalį vienas šių traukinių važinės. Ne garinis, bet tiek jau to... Tai mes su Vilmantu pasistengėme nepraleisti progos pasivažinėti štai šiuo traukiniu iki Klervo (Clervaux) miestelio Liuksembu...

... Kur galima eiti pasivaikščioti? Na, pirmiausiai į galvą ateina tokios vietos kaip parkas, miškas, kelias palei upę. Aišku, kartais puikiai pasivaikščioti pavyksta ir po parduotuves ar muziejus. ;) Bet man niekad nešovė į galvą, kad galima išsiruošti pasivaikščioti po vynuogynus, kol vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį man šios pramogos nepasiūlė. Va taip paprasčiausiai pavaikštinėti kaip kad po kokį parką.   Pavažiavome iki mažytėlaičio Ano (Ahn) miestuko, aplink kurį driekiasi vynuogynai ir kurio papėdėje teka Mozelio (Moselle) upė. Vienoje jos pusėje vis dar Liuksemburgas, o kitoje - jau Vokietija. Palikę mašiną patraukėme į vynuogynus - asfaltuotais takučiais galima leistis ar kilti aukštyn tarp vynuogių eilių, o prisėdus ant kokio surasto bortelio leisti akims ganytis po Mozelio slėnius (o kojoms ilsėtis). Ta diena būtų galėjusi būti puikiausia tingaus ir saulėto sekmadienio iliustracija. Mėlynas dangus, malon...