Pasakojimai nuo sofos: Stambulas probėgšmiais

...

Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį.

Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo, esama ir kito – mažesnio – autobusiuko, kuriame ir yra mums skirtos vietos. Įsitaisę (ir vėl lengviau atsipūtę) ėmėme slapta apžiūrinėti savo būsimuosius keliondraugius. Žinoma, lygiai taip pat jie apžiūrinėjo ir mus. Prisistatęs žvitrus ir smagiai nusiteikęs gidas Šenol‘as pareiškė, kad dar reikia sulaukti poros pakeleivių ir galėsime vykti. Ir štai, pasirodo jos. Tokio natūraliai išdidžiai paniekinamo įėjimo į mūsų mažąjį autobusiuką galėtų pasimokyti visi aktoriai: „NIEKAD gyvenime AAAAAAAŠŠŠ nevažiavau tokiame mažame autobuse!!! KODĖL mus sodina į šį autobusą?! Kas čia per nesąmonės?!“ (gaila, bet negaliu perduoti intonacijos, o mūsų savijautą klausantis jų galite įsivaizduoti). Ir tada tokios nepatenkintos atsisėdo, tačiau pirmai progai pasitaikius atsisakė vaikščioti po turistinį objektą su mumis, o visos nelaimingos laukė „Didžiojo autobuso“ grupės. Tai pamatęs gidas priėmė genialų ir mus visus pradžiuginusį sprendimą – perkėlė jas į tą jų išgeistą „didelį“ autobusą, ir, kaip paaiškėjo vėliau, mes visi buvome išties dėkingi už tai. :)

 

Taigi, pirmas dalykas, ką savo išplėstomis akimis pamatėme Stambule – tai didžiuliai Topkapi rūmai (Topkappi Sarayi). Tai didžiulis Otomanų valdymo laikotarpiu statytas rūmų kompleksas skirtas sultonui. Jame galėjo gyventi apie 4 000 žmonių. Rūmai sudaryti iš keturių kiemelių, į kuriuos sultonovaldymo laikas galėjai patekti priklausomai nuo rango. Pavyzdžiui, į antrąjį – ceremonijų – kiemelį, kuriame vykdavo ambasadorių priėmimai, priesaikų davimo ceremonijos, visi privalėdavo įeiti pėstute ir tik vienintelis sultonas turėjo teisę įjoti ant arklio. 

Antrajame kiemelyje buvo ir nedidukas divan‘as – sultono vyriausybės susitikimų, pasitarimų, darbo vieta, archyvas bei Didžiojo vizirio darbo kambarys. Ten yra įėjimas ir į haremo patalpas, bet mes jose neapsilankėme, todėl negaliu papasakoti, kaip ten tos karališkosios žmonos, meilužės, odaliskos, eunuchai ir kiti gyveno.

Iš trečio kiemelio sultono valdymo laikais buvo galima patekti į audiencijų paviljoną, kur sultonas priimdavo užsienio ambasadorius sėdėdamas soste su baldakimu, taip pat buvo bibliotekai bei asmeninei sultono sargybai skirtis patalpos, mečetė. Dabar iš šio kiemelio galime įeiti į patalpas, kur eksponuojamos įvairios karališkosios brangenybės – ten prisižiūrėjau ir atsižiūrėjau visokių brangakmenių ir jais bei auksu išpuoštų indų, ginklų, papuošalų, kitose patalpose, kur muezinas skaito Korano ištraukas, sudėtos įvairios musulmonams šventos relikvijos (pvz., Šventojo pranašo apsiaustas, kardas), saugomos durys bei skląsčiai iš Kaabos, kitų įvairių šventųjų bei valdovų rūbai, daiktai ir šventųjų pranašų barzdos plaukai. Na, barzdos plaukus vėliau matėme dar ne kartą, bet kas ir kaip juos išpešė iš seniai mirusių pranašų (juolab, šventų) barzdų, man taip ir liko didi paslaptis. 

Ketvirtajame kiemelyje skirtinguose lygmenyse esančios terasos atveria gražius panoraminius vaizdus į Bosforą ir Marmuro jūrą; sėdėčiau ten visą dieną ir dairyčiaus.

Reikia prisipažinti, kad rūmus apžiūrėjome „greituoju“ būdu – buvo duota ne itin daug laiko, todėl planavome vėliau, jau pasibaigus mūsų ekskursinei kelionei, dar kartą ateiti į rūmus ir neskubant po juos pavaikštinėti. Deja, mums to noro taip ir nepavyko įgyvendinti – pritrūko laiko. Žinoma, rūmuose buvo pilna turistų, bet tai tokių kelionių neišvengiamybė. Mes buvome ne kitokie – irgi turistai, tai visi draugiškai ir grumdėmės alkūnėmis prie kai kurių eksponatų ar geresnio vaizdo.

Kitas pagal planą numatytas objektas – Mėlynoji mečetė (Sultan Ahmet Camii), pastatyta tarp1609 ir 1616 m. kaip konkurentė to meto labiausiai gerbtai Hagia Sofijos mečetei. Šios mečetės statytojas norėjo, kad ji prilygtų didžiajai Mekos mečetei, todėl padarė šešis minaretus; na, savaime aišku, dėl to kilo konfliktas, ir kad jį išspręstų, sultonas liepė Mekos mečetei pristatyti septintą minaretą. Kodėl ji vadinama mėlynąja? Mečetės sienas puošia daug mėlynos spalvos rankų darbo keraminių plytelių, o į jas atsimušus pro 260 langų krintančiai šviesai atsiranda, esančiajam atsiranda keistas „nerealumo“ jausmas.

Jei net popiežius Benediktas XVI 2006 m. aplankė šią mečetę bei joje sukalbėjo „Tyliąją maldą“, tai kur jau joje neapsilankysime ir mes. Mečetėje yra netgi atskiras įėjimas, skirtas specialiai turistams. Nusiauni batus, įsimeti juos į maišiuką ir pirmyn. O jei esi moteriškos lyties, tai dar apsigobi galvą skara (nebūtina, bet mandagu ir to tikimasi), be to, jei vilki trumpu sijonu ar šortais, tuomet ant viršaus jų apsiriši duota skara ir pirmyn.

 

Pirmas įspūdis mečetėje aukštis, erdvumas, spalvoti ornamentai ir labai gražios lempos. Tokio tipo lempos iki šiol vis iškyla prieš akis – baisiai jau jos man patiko. Ir ne, neparsivežiau nei vieno tokio „lempinio“ suvenyro, nes kas gražu jų „originalioje“ aplinkoje, nebūtinai bus gražu mūsų nedideliame bute. Tuo tarpu keraminių plytelių mėlynumas man kažkaip visai neįstrigo. Kaip bebūtų, pasidairę joje ir paklausę gido pasakojimo nusprendėme, kad čia vertėtų sugrįžti.

Va šitai mums vėliau pavyko įgyvendinti (valio!): atėjome vakarop, žmonių buvo nedaug, todėl galėjome ramiai „gerti į save“ šią mečetę. Tikrai gražu joje. Ir ramu... 

Ir labai įspūdingai ji atrodė sutemus bei įsižiebus šviesoms. Net mėnulis atrodė kaip išimtas iš Turkijos vėliavos ir specialiai pakabintas. :)

Greta mečetės esama vietos, kuri turistiniuose aprašymuose vadinama Hipodromu (At Meydanni). Bet kaip nusivilsite, jeigu leisitės savo vaizduotės nešami ir įsivaizduosite kažką panašaus į senovinį hipodromą. Padariau tokią klaidą ir aš... Galite įsivaizduoti mano nuostabą, kuomet Hipodrome nepamačiau jokio hipodromo, bet už tai (gal kaip kompensacija) aikštėje stovėjo egiptietiškas obeliskas ir dar pora kitų į jį panašių stulpų.

Na gerai, hipodromas kadaise buvo ir funkcionavo kaip Konstantinopolio sporto bei socialinis centras, bet dabar jo jau nėra. O jame stovintys trys „stulpai“ – tai Konstantino kolona, skirta ją pastačiusiam ir bronzos plokštelėmis išpuošusiam Konstantinui (arba „sieninis“ obeliskas), spiralės formos gyvatės kolona, atvežta iš Delfų Apolono šventyklos ir obeliskas, anksčiau puošęs faraono Tutmozio III kapą Karnake, Egipte. 

Netoliese dar esama 1895 m. Turkijos sultoną aplankiusio Vokietijos imperatoriaus Guillaume II (kitų šaltinių duomenimis – Wilhelm II) garbei pastatytas fontanas. Toks visai dailus fontanas, sakyčiau.

Na, jei hipodromas man jokio įspūdžio nepaliko, už tai buvau maloniai nustebinta Cisternų bazilikos (Basilica Cistern, Yerebatan Saraj). Tai dar 527-565 m. Bizantiją valdžiusio imperatoriaus Justiano įsakymu pastatytas didžiulis požeminis vandens rezervuaras su net 336 9 m aukščio kolonomis, užėmęs 9 800 m² ir talpinęs 1000 000 tonų vandens. Manoma, kad jo statyboje dalyvavo apie 7 000 vergų. Bazilikos pavadinimas „prilipo“, kadangi rezervuaras buvo įrengtas po miesto aikšte, kuri vadinosi Stoa Basilica. 

O dabar ten tiesiog gražu. Ir tamsoka bei drėgna, bet klaustrofobijos tikrai nekelia; atvirkščiai, ten daug erdvės, žuvytės plaukioja ir net muzika skamba. Ir salės gale guli dvi medūzų galvos, ant kurių stovi kolonos. Vis nesutariama, iš kur tos medūzų galvos atvežtos bei kokiu tikslu (negi tik kaip kolonoms laikyti?), tačiau jos laikomos romėniškojo periodo meno darbais. Jos tokios lyg ir nieko ypatingo, bet... ai, ką aš žinau.

Va tiek ir tebūtume pamatę Stambulo, jei nebūtume nusprendę po ekskursijos po Turkiją dar kelias dienas praleisti šiame didžiuliame, 14 mln. gyventojų turinčiame mieste. Oi, neveltui, jis buvo viena iš Europos kultūros sostinių. Nes kultūros jame, tai ojoj kiek, ir visokios. Pavyzdžiui, šis miestas buvo Romos imperijos sostinė (330–395), Bizantijos imperijos (395–1204 bei 1261–1453), Lotynų imperijos (1204–1261) beigi Otomanų imperijos (1453–1922), o Turkijos Respublika savo sostinę perkėlė į Ankarą. 

Bet apie visa tai ir visą kitą – vėliau.