My cosy sofa

... Po praeito savaitgalio pasibuvimo Briuselyje į akis krito reklama, kad Briuselis yra „brusselicious“. Ji kažkodėl mums su Vilmantu priminė lietuvišką reklamą, kad „ir Kaune galima gyventi“. Tai jau atleiskite man visi, gyvenantys Briuselyje, už mano super subjektyvią nuomonę, bet man šis miestas visai ne joks ne „brusselicious“, „delicious“ ar dar koks -icious , o priešingai – toks visai neviliojantis ir netraukiantis. Ir beveidis. Gal dėl to taip retai man norisi į šią Europos sostinę atvažiuoti, nors ji nėra taip jau toli – tik dvi valandos mašina arba trys – traukiniu. Vienintelė paskata, tai jame vykstantys kokie nors įdomūs renginiai, parodos ar koncertai, kurių Briuselio gyventojams man labai pavydu. Man tikrai nereikia tokio „išlaižyto“ miesto kaip Liuksemburgas, bet gyvenimas jame vis tiek, matyt, daro savo, nes niekaip negaliu priprasti prie gausybės įkyrių Briuselio elgetų. Ypač keistai atrodė, kai išlipę Nord traukinių stotyje išeidami pamatėme visą jos koridor...

... Iš tiesų tai ne visai taip. Mūsų šeimoje harmoniją geriausiai nusakytų žodžiai „vienas bėga, kitas laukia“. Nes jei abu bėgtų, tai dar netyčiom kokia nesveika konkurencija atsirastų, kadangi vėl tomis pačiomis netyčiomis aš aplenkčiau Vilmantą (parašiau ir pasukiojau sau pirštu prie smilkinio, nes šis scenarijus yra iš fantastikos serijos), na, bet o jeigu? Kaip ten bebūtų ar benutiktų, man asmeniškai daug labiau patinka, kad aš esu tas laukiantysis asmuo, o ne bėgantysis. Tai visada taip ir vyksta: Vilmantas pasipūstęs padus suka kilometrus, o aš palydėjusi į startą toliau ištikimai jo laukiu finišuojant. Kartais laukti išties pabosta, ypač jei tas laukimas užtrunka virš trijų valandų. Bet negi nelauksi..? Kaip ten pasižadi tuokdamasis – „ir džiaugsme, ir varge“... :) Nors paskutinį kartą – Liuksemburgo „DKV Urban Trail“ varžybose – laukimas buvo tikras saldainiukas, nes Vilmantui tereikėjo nubėgti tik 13 km, kuriuos pavertus laukimo laiku apytiksliai išeitų valan...

... Lježas (Liege) - tai dar vienas Belgijos miestas (apie 200 000 gyventojų) palei Mezo upę, kuriame lankėmės vieną pilką žiemos šeštadienį, kad savaitgalis nebūtų toks pilkai pilkas. Ir turiu pasakyti, kad miestas mums visai patiko. Nors dauguma Lježo pastatų savo spalva atitiko apniukusį dangų, tačiau šiame mieste aptikome keletą įdomybių, jaukių šurmuliuojančių bariukų ir netgi leidome sau pasvajoti, kur jau čia mes norėtume gyventi. :) Šį kartą daug nepasakosiu, tačiau šiame valonietiškame ir socialistiniame mieste yra daug pastatų, į kuriuos malonu paganyti akis. Pavyzdžiui, šv. Lamberto (buvęs vyskupas-kankinys) aikštėje stovintys XVI a. statyti Lježo vyskupijos rūmai (Palais des Princes-Évêques); dabar juose įsikūrę Teisingumo rūmai (teismas; Palais de justice) ir Regiono rūmai (valdžia; Palais provincial). O kadaise, t.y. prieš Prancūzijos revoliuciją, toje aikštėje dar stovėjo šv. Lamberto katedra (cathédrale Notre-Dame-et-Saint-Lambert). Dar šv. Lambert...

... Išėjo tokia nedidukė, smulkutė, plika galva ir basom kojom. Tokia visai paprasta, patampyta bliuskute ir šalikiuku, džinsais ar tai timpom kažkokiom ten. Savo išvaizda dar priminė budistų vienuolį. Ir užbūrė mus.  Užbūrė be jokių ten specialiųjų efektų, o vien tik savo balsu. Apie ką aš čia? Apie airę Sinéad O'Connor. Jo, galima sakyti, kad ji jau visai atgyvena ir šaip pasenusi 45 metų moteriškė su pretenzijomis, kad atsilikusi nuo gyvenimo savo muzika ir pažiūrų demonstravimu. Sakyti galima daug ką. Kaip ir skaityti, pvz., apie tai, kaip ji Las Vegase susituokė, po to po aštuonių dienų išsiskyrė, kaip ji ieškojo ten visokių narkotikų ar kaip baisiai atrodė atidariusi savo namų duris. Bet faktas lieka faktu - jos balsas vis dar stiprus ir galingas. Ir įvairus. Ir labai gražus.  Ir ji pati turi kažką tokio, kas paverčia ją išskirtine, o ne masiniu produktu.  Ir kad tai buvo pats geriausias mūsų matytas konce...

... Po po bjauraus Valensijos lietaus džiovindami batus, gerdami arbatą ir viena akimi spoksodami į televizorių per žinias išgirdome, kad rytoj Alikantėje startuos jachtų varžybos. Gal būtų ši žinia taip ir praslydusi pro ausis, bet staiga „sušvito“, kad taigi rytoj iš pat ryto kaip tik ir važiuojame į Alikantę! Galvose iškart ėmė suktis visokie planavimo sraigteliai: o tai gal net ir varžybas pamatysime, aišku, jeigu ispanai starto nesuplanuos ankstyvą rytą... Bet ankstus laikas būtų truputį neispaniška, tad gal ir spėsime… Kitą rytą telikus keliems kilometrams iki Alikantės stoties supratome, kad pakliuvome į kamštį. Gerai tik, kad visa pėsčiųjų minia bei automobilių srovė judėjo priešinga linkme nei mes - žiūrėti varžybų, tad tame kamštyje ilgai nesikankinome. Tik išlipę iš autobuso kosminiu greičiu susiradome daiktų saugojimo kameras (nes kur jau ten ieškosime viešbučio - vėliau į jį nueisime), staigiai sugrūdome savo daiktus ir paknopstomis nulėkėme į uostą. Važiuojant a...

... Sėdėdama Lietuvoje su 39 laipsnių temperatūra ir užkandžiaudama antibiotikais (ir širsdama), geriausia, ką galiu rišlaus suregzti, tai šis įrašas. Užmačiusi šį video apie išrinktus Liuksemburgo Misterį ir Miss 2012 tiesiog negalėjau juo nepasidalinti. Video neilgas, daug laiko peržiūra neužims. :) Taigi, 2012 metų Liuksemburgo Miss tapo 19 metų Claudia Vitoria Müller iš Šiflingeno, o Misteriu - 30-metis Scorssery-Philippe von Knobelsdorff iš Štraseno. Su mergina, atrodo, visas aišku - Klaudija Miūler, o va betariant Misterio vardo ir pavardės derinį gali ir liežuvį nusilaužti. Akivaizdu, kuris jų čia pagrindinė figūra - argi gali Klaudija, kad ir Viktorija, Miūler varžytis su Skorseriu Pilypu fon Knobelsdorf..? ;) Be to, kad laimėjusioji Miss dalyvaus (dalyvavo?) Malaizijoje vykstančiame Miss International konkurse, išrinktieji Miss ir Misteris dar gavo ypatingą garbę Kalėdinio parado metu pavažiuoti karietoje (kas apie tai nesvajoja, tiesa?) O dabar, ...