My cosy sofa

... Aha, šis įrašas yra apie Barseloną. BarselOOOna ...tadadaDAdadadamdam.... Barselonos turbūt kaip ir daugelio miestų megapolių nepaimsi taip paprastai ir neaprašysi. O ir nėra prasmės. Tokius miestus reikia ragauti asmeniškai, o tam nėra jokių receptų, nes asmeniniai patyrimai, nuotaikos, emocijos būtent ir lemia, kaip ir ką tu tuo metu matai. Kaip tam tikri atsparos taškai (tarsi savotiški ingredientai) gali pasitarnauti beveik visuose giduose minimos žymios Barselonos vietos, kurias, neneigsiu, netgi ir labai verta aplankyti, bet kaip tuos ingredientus sudėlioti, išmaišyti ar kokiu padažu užpilti – čia jau kiekvieno savitas pasirinkimas. Gerai, užtenka tų bla bla bla . Mūsų pažintis su Barselona prasidėjo prieš kokį 12 metų, kai dar studenčiokai būdami atvažiavome į tuomet vykusį Taize krikščioniško jaunimo susitikimą. Kiek toje kelionėje buvo piligrimystės, o kiek turistavimo – telieka paslaptis (tik paminiu, kad tai buvo labai studentiška išvyka į užsienį),...

... Citrinos ir bulvės tinklaraštyje pamačiusi eklerų su apelsinų kremu ir šokoladu foto ir paskaičiusi receptą, pagalvojau, kad visai norėčiau pabandyti kažkada juos pagaminti. Ir tas "kažkada" kažkodėl ištiko šį vakarą. Receptas buvo duotas 6-8 eklerams, bet apžoros yra apžoros (reikia daaaug eklerų), tad tyčiom ar netyčiom, bet tešlą užmaišiau dvigubam kiekiui. Kadangi namuose neturėjau jokių kulinarinių pribumbasų , tai naudojau paprasčiausią maišelį su dosniai iškirpta skyle, tad, kaip puikiai viršutinėje foto ir matosi, manieji eklerai išėjo gana gigantiški, sakyčiau, tokie hot-dog'iniai . Bet užtai į juos telpa daaaaaug kremo! Ir, aišku, ant viršaus nepagailėjau šokoladinio glajaus bei pabarstų. Turiu prisipažinti, kad teisingai mane įspėjo apie tai, jog šių eklerų gaminimas yra nemažai laiko suėdantis reikalas. Prasikuičiau ilgiau nei dvi valandas (hmmm, o gal tris...). Tai va, pabaigusi juos tepti šokoladu aš staiga supratau, kad man visai nesin...

... Kai kažkada senų senovėje pačioje jaunystėje, t.y. prieš kokius 12 metų, buvau (tiksliau, buvome abu) Barselonoje, taip ir nesuspėjome aplankyti netoliese esančio benediktinų Santa Maria de Montserrat vienuolyno. Tad šį kartą nusprendėme pasinaudoti proga ir paskirti dieną minėtam vienuolynui. Panašiai, matyt, mąstė daugybė žmonių, nes traukinys į Montserrat vienuolyną buvo sausakimšas. Visgi važiuojant į priekį mums kažkokiu stebuklingu būdu pavyko nukauti porą sėdimų vietų, todėl tą valandą važiavimo išties jautėmės kaip ponai. Deja, atgal teko grįžti jau kaip elgetėlėms – įsitaisius ant žemės tiesiai po užrašu „sėdėti ant grindų draudžiama“. Draudžiama ar nedraudžiama, bet po dienos vaikščiojimo kojos visai nebelaikė. ;) Aha, taigi, išlipę iš traukinio iki vienuolyno kilome geltonu lyniniu keltuvu, nes Monserrat kalnas iškilęs 1236 metrų virš slėnio. Išlipę apsidairėme ir supratome, kad didžiulė valgykla-kavinukė kaip tik ta vieta, kur šiuo metu mums norėtųsi už...

... Tikėjausi, kad žiema iki Liuksemburgo neateis. Bet atėjo. Tiesa, mūsuose ne taip šalta, kaip Lietuvoje, bet jeigu iki Kalėdų sniego ir šalčio nebuvo, tai po Kalėdų jų kaip jau ir nereikia, ane? Nes visi žmonės juk jau laukia pavasario, ane? Bet jie, rupūžės, vis tiek atėjo. Dar tikėjausi grįžusi iš Lietuvos prirašyti milijoną įrašų bloge bei nudirbti kitą milijoną visokių darbų. Nepadariau nei pirmo milijono, nei antro. Ech... :) Na, bet už tai kiek pailsėjau ir naujai pasikroviau nusekusias baterijas, nes žiemos atostogos Lietuvoje buvo nors ir malonios, bet beprotiškai intensyvios. Žodžiu, pas mane kol kas nieko labai naujo, bet ir nieko blogo. Gal todėl užėjo ūpas parašyti apie Žironą. Tai toks miestas, kuris lyg ir niekuo neypatingas, be jokių ten didingų architektūrinių paminklų ir panašiai, bet tuo pačiu visai mielas. Ir ispaniškas. O tiksliau - katalonietiškas. Mano asmeniniu įsitikinimu (ir remiantis patirtimi), ilgiau keliaujant po įvairias vietas ir bes...