My cosy sofa

... Kažkada skrisdama lėktuvu į kažkur kažkokiame žurnale paskaičiau straipsnelį apie Marselį. Ir iškart tiesiog nenormaliai stipriai užsigeidžiau jame apsilankyti. Nesuvedžiau savo galvoje tada, kad Marselis - tai kartu ir Provanso dalis. Man Marselis paprasčiausiai siejosi su saule, jūra, dryžuotomis jūrininkų palaidinėmis ir Marseliete. Ir dar atostogomis (kad ir trumpomis). Artėjant kelionei vis panaršydavau internete ieškodama informacijos apie Marselį. O beieškant, kaip tyčia, užtikau ganėtinai daug neigiamų turistų komentarų ir atsiliepimų apie šį miestą - kiek ten daug arabų ir juodžių, kaip ten kabinėjasi prie žmonių, kaip nesaugu etc. Tada jau tyliai pradėjau būgštaut: "kur mane velnias neša?"  Dabar galiu pasakyti - na, nėra ten taip. Ar bent jau mums nepasitaikė. Taip, yra arabų, taip, yra juodaodžių, taip yra visokių elgetų ir prašinėtojų, bet, kadangi mes nesimalėm po neaiškias ar nuo centro labai nutolusias vietas, tai to nesaugum...

... Keletas pastebėjimų iš pasidairymo po Romą (visai nebūtinai tarpusavyje susijusių): *  Koks gali būti didžiausias šiuolaikinio turisto, ginkluoto fotoaparatu, košmaras? Pavyzdžiui, netyčiom suformatuota fotoaparato atminties kortelė su daugybe nuotraukų... Kaip jums toks variantas? Bent jau mums taip ir nutiko priešpaskutinės dienos Romoje pavakarę. Pradžioj buvo pikta-apmaudu-gaila, bet kurio laiko, pasėdėjus Trasteverės rajonėlio vyninėj, viskas pasidarė labai juokinga. Ir nebegaila.  Tiesiog NUOTYKIS Romoje, ne kitaip. :) Roma juk saugo savo paslaptis ! Bet tai nereiškia, kad nieko nepapasakosiu apie prailginto savaitgalio pabėgimą į Romą. Arba, kad nieko neparodysiu. Visgi šiuolaikinės technologijos leidžia netgi iš suformatuotos kortelės - kai fotoaparate matai tuos baisius žodžius "No image" - atgauti jau ištrintas nuotraukas. Ne visas, bet šį bei tą įmanoma. Na, čia jei kam  būtų aktualu ateityje... ;) *  Ką tikrai vertėtų n...

... Ką galima veikti pilką ir šaltą žiemos savaitgalį mieste, kuris šiuo metu gyvena miegančios meškos ritmu... Nejučia ir pats imi virsti meška... Tokiu atveju telieka apsiauti botus ar kokius kitus neperšlampamus batus ir eiti į pagrindinę tos dienos viso miesto pramogą - pavaikščioti tuneliu, esančiu po Liuksemburgu. Aha, jei įsivaizduojate, kad tunelis visada atrodo taip, tai labai klystate. :) Toks jis būna tik ypatingomis progomis - vieną kartą per metus ir tik trims valandoms. O šiaip jis atrodo štai taip - visai neišsiskiriančiai: (foto šiam koliažui paimtos iš šio puslapio ) Todėl neveltui minios Liuksemburgo gyventojų - su vaikais ir be jų (ir mes, žinoma) - nepatingėjo išsiruošti, nusileisti į "griovį" ir netgi pastovėti eilėje (kiek girdėjau iš bendradarbių, kai kuriems jų teko "laimė" prie įėjimo į tunelį pastovėti net gerą valandą, na, o mums pasisekė - telaukėme kokias 10 minučių). Viduje buvo įrengta visokių mokomųjų ...