Pasakojimai nuo sofos: ir priverkė jie ežerus, arba beieškant „Septynerių miestų“ stebuklo (Sete Cidades, Azores)

...
Savo kelionę po San Migelio (São Miguel) salą nusprendėme pradėti nuo Sete Cidades (išvertus tai reiškia Septyni miestai) ežerų, kurie susiformavo miegančio Sete Cidades vulkano krateryje. Minėtieji ežerai (Lagoas das Sete Cidades) dėl savo skirtingų spalvų yra pagrindinė San Migelio salos (o gal ir visų Azorų) įdomybė, t.y. privalomas aplankyti taškas. Nebuvai Sete Cidades, skaityk, kad nebuvai Azoruose ar kažkaip panašiai. Paprasta.


Pasak vietinės legendos, du skirtingų spalvų ežerai atsirado dėl nelaimingos meilės. Vienas toks tėvas, kuris tuo metu dar buvo ir karalius, po žmonos mirties griežtai augino dukrą ir neleido jai su niekuo bendrauti, išskyrus auklę, ir niekur už pilies ribų išeiti. Tačiau gudruolė dukra, padedama savo auklės, sugalvojo pasidairyti, kas slepiasi už tvoros - kol tėvukas mėgavosi pokaičio miegu, princesė smagiai sau lakiojo po pievas ir kalvas.

Džiaugėsi gyvenimu kol vieną kartą išgirdo piemenį grojant fleita ir, kvailiukė, įsimylėjo. Piemuo taip pat neatsispyrė princesės grožiui ir netgi, naivuolis, panoro ją vesti. Karalius, žinoma, nieko apie tai nenorėjo net girdėti ir uždraudė jiems toliau matytis. Prieš paklusniai išsiskirdami nelaimingi įsimylėjėliai priraudojo du ežerus, kurie nusidažė pagal jųjų akių spalvą: mėlynai (Lagoa Azul) ir žaliai (Lagoa Verde). Ačiū princesei ir piemeniui, dabar bent jau yra į ką pažiūrėti.

Anot internetinių vaizdų, jie atrodo maždaug taip:


Grįžtant į realųjį pasaulį, vakarinėje San Migelio salos pusėje esantys du ekologiškai ir pagal saulės atspindėjimą spalviškai skirtingi Sete Cidade ežerai susisiekia per sąsiaurį ir, žiūrint hidrologiškai, tai yra vienas ežeras (Lagoa das Sete Cidades), tačiau niekas į šį faktą perdaug nekreipia dėmesio. Trumpai tariant, ežerai yra du, Azorų giduose ir turistiniuose aprašymuose jie pateikiami kaip didžiai nuostabūs; štai juos (arba jį) mes ir susiruošėme pamatyti.

Išsiaiškinome, kad ežerai labai gerai matosi iš dviejų apžvalgos aikštelių - Vista Do Rei ir Boca Do Inferno, todėl suplanavome, kad aplankysime jas abi. Planai, žinoma, nuostabu, tačiau… Iš Ponta Delgada išvažiavome dar šviečiant saulei, tačiau sulig kiekvienu kilometru link Sete Cidades dangus vis labiau niuko. Mes vylėmės, kad nepaisant tamsėjančio dangaus lietaus visgi nebus, todėl per daug neskubėjome - pakeliui vis sustodavome pasigrožėti besiveriančiais salos vaizdais.


Galiausiai pasiekėme vietą, nuo kurios reikėjo pradėti kopti į Boca Do Inferno. Kol pasidairėme aplink, kol apžiūrėjome visaip kaip apžėlusį seną akveduką su puikiausiomis arkomis bei keistus gigantiškus krūmynus ar tai lapus - prasidėjo lietus. Ačiū labai.


Vis tiek užsispyrusiai ėjome aukštyn apsimesdami, kad lietus - nieko čia tokio, greitai nustos. Gal ir nieko, šalta iš tikrųjų nebuvo, bet ko nenumatėme, tai vis didėjančio rūko.


Jei pakeliui pasitaikiusias karves dar įžiūrėjome, tai užlipę ant kalno teįžiūrėjome tik viršūnę žymintį stulpelį. Visa kita skendėjo rūke. OK… Tiksliau, nieko gero visiškai. Haikinimą ir atsiveriančius nuostabius panoraminius vaizdus, kuriuos pagal aprašymus turėjome išvysti, teko kol kas pamiršti.


Gailiai padūsavę važiavome iki Vista Do Rei - gal čia pasiseks kiek labiau. Ir iš tiesų, nors ir toliau lietus purškė bei buvo apsiniaukę, tačiau bent jau iš šios apžvalgos aikštelės pagaliau pamatėme garsiuosius mėlynąjį ir žaliąjį ežerus. Tiesa, jų spalva buvo tokia „purvinoka“, bet vaizdas vis tiek buvo labai puikus. Na, visgi pasisekė išvysti tą Azorų „stebuklą“.


Iki valios pasigrožėję ežerais savo dėmesį nukreipėme į greta stovintį apleisto „Monte Palace“ viešbučio pastatą. Paaiškėjo, kad jis yra nemažesnis traukos objektas nei iš Vista Do Rei atsiverianti mėlynojo ir žaliojo ežerų panorama. Šis penkių žvaigždučių viešbutis vos pradėjęs veikti greitai bankrutavo ir kuo toliau, tuo labiau buvo apleistas.


Statant penkių aukštų „Monte Palace“ viešbutį tokiame gražiame gamtos kampelyje jau vien tuo buvo tikimasi pritraukti turistų. Azorų gyventojai juokauja, kad ši idėja kilo tikrai ne San Migelio salos gyventojui, o kokiam turtingam turistui saloj besilankančiam Sete Cidades puikiu oru. Tikrovė pasirodė ne tokia graži: ant kalno stovintis viešbutis kokias du šimtus dienų per metus skendi debesyse ar rūke, dažniau lyja nei šviečia saulė; taigi, kas iš to gražaus vaizdo, jei vis tiek nieko nesimato, o daugiau aplink nelabai yra ko veikti. Užvažiuoti į kalną vingiuotu ir siauru keliu irgi ne pats maloniausias užsiėmimas. Galų gale, salos turizmo industrija devintajame dešimtmetyje taip pat nebuvo itin išplėtota.


Kaip bebūtų, 1989 m. viešbutis buvo pastatytas ir įrengtas, 88 kambariai paruošti, veikė kelios kavinės ir naktinis klubas (pastarieji, beje, buvo ganėtinai populiarūs tarp vietos gyventojų), tačiau turistai „Monte Palace“ taip ir neužplūdo. Galiausiai savininkams, kurie jau ir taip buvo įsiskolinę dėl grandiozinių statybų, neliko nieko kita, kaip skelbti bankrotą (viešbutis veikė tik 19-ą mėnesių!) ir tikėtis jį kažkam parduoti. Deja, viešbutis nieko nesudomino ir pamažu, pasitraukus apsaugai, pradėjo nykti ir pelyti, buvo vis labiau gožiamas aplink vešinčios augalijos, o ant sienų daugėjo grafičio piešinių.


Dabar į viešbutį galima užeiti - niekas jo nesaugo - ir pavaikščioti po anksčiau buvusius kambarius, balkonus, netgi užlipti ant stogo. Be abejo, reikia žiūrėti po kojomis, nes niekas pastatu nesirūpina, tad jeigu nusisuksi sprandą - tai tik tavo bėda. Tačiau tai neatbaido nei smalsių turistų, nei tarp nutrupėjusių sienų panorusių įsiamžinti vestuvininkų.


Pamaklinėję buvusio viešbučio stogu ir koridoriais nusileidome žemyn prie pat ežerų bei užsukome į Sete Cidades miestelį, kuris turi tūkstantį, o gal ir mažiau gyventojų, tikėdamiesi rasti ko nors valgomo. Aptikome kavinę, kur ne tik gavome sumuštinį ir kavos, bet ir pamatėme futbolo rungtynių tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinių epizodus. Ir pataikyk tu taip!


Pasistiprinę apsukome ratą po miestelį norėdami pasižvalgyti, kaip čia žmonės gyvena. Namai nedideli, pastelinių spalvų, išpuošti scenų iš šventųjų gyvenimo paveikslėliais. Gatvės siauros ir gaubiamos tylos, nepaisant pravažiuojančio vieno kito automobilio ar praeivio.

Vienintelis įdomesnis objektas - jauki, mažutė neogotikinio stiliaus Šv. Mikalojaus bažnyčia (Igreja De São Nicolau), į kurią veda graži alėja ir šalia kurios yra įrengta šventykla Fatimai.


Tiek tos ekskursijos po miestelį ir buvo. Kadangi dar turėjome laiko, patraukėme arčiau kranto link Ponta Da Ferraria apžvalgos aikštelės. Kuo labiau vakarėjo, tuo labiau gražėjo oras ir vaizdai. Užsižiūrėję į švyturį bei Atlanto tolumas netgi spėjome pamiršti, kad Sete Cidades mus merkė lietus.


Todėl nusprendėme, kad mums kaip tik pakaks laiko nusileisti žemyn iki vandenyno ir išsimaudyti natūraliai susiformavusioje nedidelėje vulkaninėje įlankoje, kurioje Atlanto vanduo susimaišo su atitekančių karštų šaltinių vandeniu. Šaltinių vanduo įkaista netgi iki 61°C. Nors maudynės viliojo, bet važiavimas žemyn stačiu vingiuotu keliu gerokai pagadino kraujo - kaip nepatyrusiai vairuotojai, tai tikrai buvo ką veikti. Na, bet nieko, išgyvenau.

Apačioje dar nepriėjus maudyklos vietos yra įrengtas „Termas Da Ferraria“ spa ir baseinas, į kurį taip pat atiteka tie karštieji šaltiniai, tačiau jie yra mokami ir veikiantys tik tam tikromis valandomis. Man atrodo, kad visada smagiau maudytis natūralioje aplinkoje, o ne baseine, bet, jei vandenyne tuo metu didelės bangos ir tarp uolų maudytis yra pavojinga, baseinas būtų puiki alternatyva.


Nuo mašinų aikštelės iki maudynių vietos yra nutiestas takelis, tačiau paskutinė kelio atkarpa jau veda per vulkaninį uolyną. Uolienos yra gana aštrios, todėl labai nepatartina eiti basomis, nebent esat nežmoniškai kantrūs. Galiausiai telieka tik nusileisti kopėčiomis iki vandens ir mėgautis plaukiojimu.

Kad bangos neišneštų ar netėkštelėtų į uolas, galima pasilaikyti už ištemptų virvių. Ir apskritai, maudynės smagios tik atoslūgio metu, nes potvyniu atveju ir šaltinių šilumos nesijaučia, ir bangos gali būti pernelyg stiprios, taigi, pavojingos. Mums pasisekė, kad pataikėme atvažiuoti kaip tik atoslūgio metu.


Vos spėjome nusimaudyti, kaip sutemo. Ką gi, teko greitai susirinkti daiktus ir važiuoti į savo nakvynės kaimą Capelas. Ryt laukė nauja diena ir Azorų atradimai.
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: o mes į Šiaurę dūmsim! Nordeste paslaptys (Nordeste, São Miguel)