Pasakojimai nuo sofos: Puerto Riko krabų stebimi (Puerto Rico)

...

Paskutiniu metu nori nenori mintys vis grįžta prie Puerto Riko (Puerto Rico). Dėl ką tik praūžusio uragano, potvynių, elektros ir geriamo vandens trūkumo šiuo metu Puerto Rikas yra ypatingai sunkioje situacijoje.

Uraganai be gailesčio niokoja šią gražią ir didelę Karibų salą. Grožis grožiu, bet Puerto Riko ekonomika gana silpna, nemažai gyventojų bedarbiai - neveltui referendume jos gyventojai ir vėl pasisakė už tai, kad jų šalis taptų 51-ąja JAV valstija ir taip pagerintų savo ekonominę situaciją. Kiekvienas toks stichijos pasiautėjimas vis labiau sunkina ir taip nelengvą šalies padėtį; grįžti į sąlyginį „normalaus“ gyvenimo režimą darosi vis sudėtingiau. 


Savo ankstesnės kelionės po Floridos valstiją metu turėjome keletą (kokias keturias) dienų, kur nebuvome iki galo suplanavę, ką norėtume pamatyti. Besvarstydami, ką čia dar aplankius, pažiūrėjome, kad visai arti yra Puerto Rikas. Tai kodėl gi ten nenuskridus? Juo labiau, kad nereikia jokių papildomų vizų ar kitokių dokumentų, netgi valiuta - doleris - ta pati kaip ir JAV. Viliojo ir tai, kad Puerto Rike galima rasti ir atogrąžų mišką, ir naktį šviečiančio planktono lagūnas, ir šiaip visokių egzotinių gyvių bei kitų įdomybių.

Jau apsisprendus skristi į Puerto Riką, jame mus labiausiai domino gamtiniai šalies „lobiai“. Visuose Puerto Riko aprašymuose kaip susitarus buvo teigiama, kad kiekviena šios salos pusė yra ypatinga, skirtinga ir labai įdomi. Suprasdami, kad visai salai apvažiuoti mums prireiktų mažiausiai savaitės, sudarėme prioritetų sąrašą ir stengėmės griežtai jo laikytis.


Taip pirmoje lankytinų vietovių sąrašo vietoje atsirado bioliuminescencinė lagūna (Laguna Grande Bioluminescent Bay), kurioje sujudinus vandenį - jis švyti. Taip yra dėl lagūnoje susikaupusio gyvūninio planktono - daugybės mikro-organizmų (pirmuonių), konkrečiai - tai šarvadumblių (dinoflagellates), kurių sankaupą sujudinus vanduo nusidažo melsvai žalia šviesa. Puerto Rikas yra viena nedaugelių vietų pasaulyje, kur šį reiškinį galima pamatyti. „Tripadviser“ dėka išsirinkome vakarinius pasiplaukiojimus (nes, akivaizdu, geriausiai šis reiškinys matosi jau sutemus) tokioje lagūnoje organizuojančią eko-atsakingą kompaniją ir jau svajojome, kaip mes baidarėmis plauksime grožėtis tuo šviečiančiu planktonu.


Tačiau dar prieš skrydį į Puerto Riką pasiekė žinia, kad dėl praūžusių uraganų (atrodytų, kad rugsėjo mėnesį uraganai yra tipiškas Floridos ir Karibų salų reiškinys) visa planktono sistema yra suardyta ir mūsų planuotu metu nėra ką ten žiūrėti. Tam, kad viskas atsistatytų, turi praeiti nemažas laiko tarpas. Todėl mums buvo pasiūlyta rinktis kokią kitą dieninę ekskursiją arba atgauti pinigus. Net nesvarstydami būtume ėmę kitą ekskursiją, tačiau nebeturėjome nei vienos laisvos dienos - juk planktono apžiūra buvo suplanuoti vakarui, todėl teko atsisakyti. Taip ir likome nepamatę pačio įdomiausio dalyko. :( Vietoje to išvažiavome į kavinę vakarienės; visa laimė, kad maistas buvo skanus. Nors tiek...


Iki tol keliavome su smagia kompanija ir gana intensyviai, tad jau buvome išsiilgę tingos dienos, kai nereikia niekur skubėti. Todėl vieną dieną Puerto Rike nusprendėme leisti ilsintis prie vandens bei vaikštinėjant pakrantėmis be jokio plano. Mūsų apsigyvento kaimelio Las Croabas vietovėje esantis paplūdimys buvo praktiškai tuščias, karaliavome tik mes ir keletas kitų žmonių. Idealu!


Vanduo fantastiškai skaidrus su kartkartėmis kojas pakutenti susirenkančiomis žuvytėmis. Dar vienas rojus žemėje, jei ne tie nelemti uraganai ir... bankrutuojanti šalies ekonomika.


Kad ir kaip gera plaukioti ir gulinėti, tačiau kada žinai, kad kitoje miškelio pusėje yra ir daugiau paplūdimių, tai galų gale smalsumas nugali. Tada atsikeli ir eini. Net negalvojau, kad žingsniuojant per mišką galima pamatyti tiek įdomybių. Visokių susuktų lizdų. Pro kojas praneriančių driežų. Ir, kas įdomiausia, visokiausių krabų krabukų.


Su namais ant pečių. Be namų. Bet vis bandančių pasislėpti, jei tik per daug priartėji.

Apskritai, einant miško takeliais neapleido jausmas, kad mus kažkas stebi. Vienu metu jau net galvojau, kad man akyse vaidenasi. Sustojusi paklausiau Vilmanto, ar ir jis mato tą patį, ką ir aš matau priekyje, t.y. daugybę mažų, raudonų „kažko“, kurie tik priartėjus dingsta. Tik po kurio laiko supratau, kad tas „kažkas“ - tai krabai. Jie visi stebi mus, o pajutę mažiausią grėsmę mikliai sulenda atgal į savo urvelius.


Po Liuksemburgo ir Lietuvos miškų, šie Puerto Riko krabai buvo labai įdomus atradimas. :) Nenuostabus atradimas buvo tai, kad tuose miškuose pilna uodų. Ir jie negailestingai mane atakavo. Fuuu... :( Na, ir sakyčiau, kad pasisekė, jog taip ir neteko susipažinti su medžiuose kabančių gigantiškų lizdų gyventojais.


Perėję šį „įdomųjį“ mišką išėjome į kitą paplūdimį. Vanduo ir smėlis atrodė lygiai taip pat puikiai kaip ir pirmajame paplūdimyje, tačiau buvo prikaišiota lentelių, kad dėl stiprių srovių draudžiama maudytis. Tai pusės džiaugsmo kaip ir neliko. Ką gi, plaukti gilyn nerizikavome, bet vis tiek įlindome į vandenį bent pasėdėti ir atsigaivinti, nes karštis svilino nemenkas.


Dar kiek paėję pakrante apsisukome ir vėl grįžome per miškelį atgal iki savo namų. Tuo pačiu dar pasidairėme, kaip tas kaimelis, kuriame apsistojome, atrodo, kaip čia žmonės gyvena, vietinėje parduotuvėlėje (tokioje a la lavkėje) įsigijome šiokių tokių maisto atsargų.


Pasiekę savo namuką supratome, kad ištiko bėda - dingo elektra. Šaldytuvas neveikia, šviesa nedega, kondicionierius irgi neburzgia (taigi, ir nevėdina). O dabar skaitau, kad po uragano visas Puerto Rikas likęs be elektros ir nežinia, kada ji bus - greičiausiai labai negreitai. Klaikuma!

Iškviestas šeimininkas nelabai galėjo padėti. Taip ir nesupratome, ar jis kokių mokesčių nesumokėjo ir elektrą atjungė, ar prie kokio elektros stulpo nelegaliai buvo prisijungęs, bet viskas baigėsi tuo, kad po šiokių tokių derybų gavome raktus nuo kito buto. Iki jo teko pavažiuoti, nes namas stovėjo jau ne kaime, o kažkokiame pasiturinčiųjų kvartale, kurio didžiulė teritorija aptverta tvora, prie vartų budi sargybinis ir nuo kalvos veriasi gražus vaizdas į Fachardo miestą (Fajardo).

Pagaliau pasijutome grįžę į civilizaciją, kur viskas pažįstama ir, kas svarbiausia, viskas veikia. Teliko pailsėti ir susiruošti kitos dienos vaikštynėms El Junkės atogrąžų miške (El Yunque). Bet tai jau kito įrašo tema.

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)