Pasakojimai nuo sofos: jachtų ir dulkėtų keliukų karalystėje (Porquerolles, FR)

...
Išduosiu paslaptį, kad be puikių Hjero (Hyères) paplūdimių yra ir daugiau gerų vietelių aplinkui. Vienos jų - tai Hjero arba Auksinės salos (îles d'Hyères arba îles d'Or), neretai pavadinamos ypač gerai saugoma Žydrosios pakrantės paslaptimi. Viduržemio jūroje jos sudaro trijų didesnių salų (Porkerolio, Portkroso, Levanto) ir dviejų mažyčių salelių archipelagą; jo dalis priklauso nacionaliniam Portkroso parkui (Parc National de Port-Cros), o administraciškai jis visas yra žemyninio Hjero dalis.


Iš Hjero šias salas gana lengva pasiekti reguliariai pirmyn-atgal plaukiojančiais laivais (linija TLV TVM). Į Porkerolio salą jie kursuoja iš Giens iškyšulio pietryčiuose esančio Tour Fondue ir ją pasiekia kažkur per 20 minučių, o į Levanto ir Portkroso salas - iš pagrindinio Hjero uosto Saint-Pierre Marina (nuplaukti užtrunka kiek ilgiau nei iki Porkerolio). Tiesa, į jas nuplaukti galima ir iš Tulono miesto (Toulon)).

Beje, reikėtų paminėti, kad tam tikromis ryto ir vakaro valandomis pasiekti Tour Fondue gali būti tikras iššūkis: keliai siauri, vienai krypčiai skirta tik viena juosta, kur turi sutilpti ir autobusai, ir automobiliai. Visi žmonės susiruošia važiuoti panašiu metu, tad piko metu keliaujant tiek į priekį, tiek atgalios laukia ilgas ir knisantis stovėjimas kamščiuose. Apie rytinį piko metą mus maloniai perspėjo Turizmo biure, tad anksčiau kėlę šios „malonumo“ pasistengėme išvengti, tačiau grįždami strigome ilgam.


Iš visų trijų salų, pati mažiausia, bet kalvočiausia (!) yra Portkroso sala (île de Port-Cros). Anksčiau prie jos krantų švartuotis ir saloje plėšikauti itin mėgo piratai, na, o šiais laikais saloje absoliučiai draudžiamas automobilių eismas, tačiau yra daug puikių keliukų haikinimo mėgėjams. Tuo tarpu tingesnieji gali mėgautis pliažu ir restoranais. Win - win. ;)

Levanto sala (île du Levant) yra nudistų rojus, kadangi jau nuo 1931 metų saloje buvo leidžiama daug kur vaikštinėti nuogiems, na, išskyrus keletą viešų vietų, pvz. uostą. Tiesa, didžioji salos dalis skirta kariniams reikalams, tad bet kur nepalandžiosi. 

Porkerolio sala (île de Porquerolles), kurioje mes ir pabuvojome, yra pati didžiausia – net 12,54 km2 pločio. Salos šiaurinėje dalyje dominuoja paplūdimiai bei įrengtas laivų uostas, o pietinė pusė nusėta uolų. Todėl veiklos netrūksta tiek saulės ir maudynių, tiek haikinimo ir dviračių mėgėjams. Šitiek dviračių nuomos punktų bei masiško dviračių besinuomavimo dar niekur nemačiau.


Mūsų planas buvo paprastas – kiek pasidairyti po salą, pasiklausyti cikadų, pasimėgauti eukaliptų kvapu, gal pahaikinti aplink ir, be abejo, pasimaudyti. Deja, dėl gaisrų pavojaus didžiąja salos pėsčiųjų ir dviračių takelių dalimi buvo uždrausta naudotis. Na, bet tai mūsų labai nenuliūdino. Pagalvojome, kad iš pradžių aplankysime vieną pliažą (Plage Notre-Dame), tuomet – antrą (Plage de la Courtade) ir galiausiai – trečią (Plage d’Argent).

Pradėjome nuo toliausiai esančio, bet reklamuojamo kaip vieno nuostabiausių – Notre Dame –paplūdimio. Iki jo buvo geras gabaliukas kelio (gal 25 minutės dviračiu ir geros 45 min. pėsčiomis), tačiau atstumas neatrodė baisus, juk normaliai dar ne tiek nueiname. Kad jau kiti haikinimo keliukai buvo uždaryti, nusprendėme dviračių nesinuomoti. Ir taip nupėdinsime, kas čia mums.


Ko nenumatėme, tai kad keliukas bus toks dulkėtas, o pro šalį pralekiantys dviratininkai tą dulkių kiekį dar padidins, ir kad būtume sutaupę daugiau laiko kitoms pramogoms, nes minant dviratį pasiekti skirtingas vietas pavyksta gerokai greičiau. 

Na, bet už tai eidami galėjome iki soties dairytis aplinkui – kurti planą, kaip panaudoti pakeliui stovinčius senus teniso kortus, išbandyti tuščią futbolo aikštelę, aplankyti seną fortą bei pasidairyti į vynuogyną (Domaine de la Courtade). Vėliau grįžę į Hjerą kaip tik ėjome ragauti vyno iš minėtojo vynuogyno.


Kalbant apie vyną ir Porkerolio salą, tai įdomus faktas, kad 1912 metais salą kaip vestuvių dovaną savo žmonai įgijo François Joseph Fournier, kuris vėliau ir gal du šimtus hektarų apsodino vynuogėmis. 1971 metais valstybė perpirko apie 80 proc. salos turėdama tikslą apsaugoti ją tolesnio agrikultūrinio ir techninio vystymo. Ir gerai padarė. :)

Grįžtant prie paplūdimio temos, tai turiu pasakyti, kad pasiekus Notre Dame pliažą ir pamačius vaizdą iš viršaus, teko gerokai sau žnybtelėti, kad įsitikintume, jog nesapnuojame. Ta dangaus mėlynė, vandens smaragdinis skaidrumas besisūpuojančios jachtos… Kažkaip atrodė, kad čia negali būti tikra... Taip juk nebūūūūūna!


Atsibuvę ir prisimaudę iki valios nusprendėme, kad metas vėl grįžti į medžių pavėsį bei cikadų koncertą ir neskubant nupėdinti iki kito paplūdimio, dar vėliau – ir dar iki kito. Abu likusieji pliažai buvo nemažiau geri, tačiau Notre Dame palikto pirmojo WOW įspūdžio neatkartojo. 

Porkerolio saloje užsilikome beveik iki paskutinio kelto atgalios, bet galiausiai nusprendėme nerizikuoti ir pabandyti suspėti į priešpaskutinį laivą, plukdantį Hjerą. Manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, ypač kai išvydome vis labiau augančią žmonių minią už savęs. Kad ir kaip saloje patiko, bet pasilikti nakvoti joje nesinorėjo.


Tačiau mielai į ją dar kartą grįžčiau, kadangi norėčiau ir vėl pabuvoti Notre Dame paplūdimyje bei pavaikštinėti tuo metu „uždraustose“ vietose. Prie to paties neblogai būtų aplankyti ir nepamatytą kalvotąją Portkroso salą. 
Hmmm, žiū, liko reikalų...
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: o mes į Šiaurę dūmsim! Nordeste paslaptys (Nordeste, São Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: ir priverkė jie ežerus, arba beieškant „Septynerių miestų“ stebuklo (Sete Cidades, Azores)