SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-05-26

Pasakojimai nuo sofos: apie kosmosą ir erdvėlaivius (Florida, JAV)

...

Keletą dienų praleidę Niujorke, atšventę mums brangių žmonių vestuves Ričmonde bei šiek tiek pahaikinę po Ričmondo apylinkes ir... parduotuves, išsiruošėme su visa kompanija į savaitės žygį per Ameriką – nukeliauti iki Majamio ir dar toliau.


Mudu su Vilmantu jau esame „susigroję“ kelionėse – išmokę keliauti dviese taip, kad vienas kito per daug neerzintume. Dažniausiai šitai mums daugiau ar mažiau pavyksta, nors vis tiek kažkuriuo metu imame tikrinti vienas kito kantrybės ribas. Tačiau dar niekada iki šiol nebuvome keliavę su didesne kompanija, todėl buvo kažkiek neramu, kaip mums, septynetui, seksis kartu keliauti ir sutarti; be to, iš draugų ir kolegų teko girdėti visokiausių (ne vien tik teigiamų) istorijų apie keliavimo didelėse draugijose „nuotykius“.

Nusiteikę pačiam geriausiam vieną ankstyvą rytą „startavome“ iš Ričmondo. Lėktuvais su persėdimu turėjome pasiekti Orlandą (Orlando), iš kur susipakavus į septynvietį automobilį (kaip tikri „džypsiukai“ arba gypsies, kaip kam patinka) pasiekti Džono F. Kenedžio kosminių skrydžių centrą (John F. Kennedy Space Center) ir vėliau nakvynės vietą Indijalantike (Indialantic).


Na, tokie buvo mūsų planai, o amerikiečių pilotų bei tos dienos oro, kaip paaiškėjo, kiek kitokie. Užsimiegoję nesvietiškoje ankstybėje atsibeldėme į Ričmondo oro uostą, kad sužinotume, jog mūsiškis lėktuvas vėluos. Ne tik dėl prastų oro sąlygų, bet ir dėl to, kad lakūnas su komanda nespėjo išsiilsėti privalomų valandų. Kol jie ilsėjosi, mes irgi „poilsiavome“ oro uosto kėdėse, mintyse sakydami „sudie“ jungiamajam skrydžiui iš Niujorko. Slapčia vylėmės stebuklo, bet jis šį kartą nenutiko - mums dar tik besileidžiant Niujorke, lėktuvas į Orlandą jau kilo. Bet nors vieną kartą gyvenime pamatėme, kaip atrodo lėktuvų eismo pikas.


Liūdnai pamojavę į Orlandą išskrendančiam lėktuvui, patraukėme išsimušinėti naujų bilietų artimiausiam reisui. Tai padaryti, pasirodė, oi, kaip nelengva. Mus darbuotojai vis tikino, kad į artimiausią reisą beveik visi bilietai yra išparduoti – maža tikimybė pakliūti, bet dėl savo geros širdies vis tiek įtraukė į laukiančiųjų sąrašą. Įdomu, kad vėliau atėję tokie pat nelaimėliai kaip mes kažkokiu keistu būdu pradėjo gauti įlaipinimo bilietus, o mes vis laukėm ir laukėm, ir laukėm...

Mūsų draugijos kantrybės atsargos pasirodė esančios ribotos, todėl iš pradžių vienas iš mūsų nuėjo gražiai paklausti, kodėl mes niekaip nesulaukiam įlaipinimo bilietų – grįžo tuščiomis rankomis bei prašymu dar palaukti, tada kitas nuėjo gražiai paflirtuoti – grįžo irgi tuščiomis, tuomet dar vienas – pakalbėti ispanų kalba (o gal suveiks, maža kas) – ne, ir vėl nieko, galiausiai paskutinis – pasipiktinus parėkti. :) Ir vajė, neilgai trukus gavome įlaipinimo bilietus ir pagerintas vietas. Padarėme išvadą, kad turbūt visgi pats veiksmingiausias būdas ką nors gauti yra piktinimasis ir pakeltas tonas, nors prisiminus tą „spektaklį“ iki šiol truputį gėda…


Bet kokiu atveju tapo akivaizdu, kad apie Kenedžio kosminių skrydžių centrą tą dieną reikia pamiršti, nes niekaip nespėsime jame apsilankyti. Gerai, kad iš anksto pirkti bilietai galioja ne tik tą konkrečią dieną, o gerokai ilgesnį laiką, tai savęs „kultūrinimą bei švietimą“ nukėlėme kitai dienai. Tuo tarpu gėrėjomės Atlanto vandenynu ir nesugebėjome atsispirti pagundai mirkti vandenyje – tiek sutemus, tiek ankstų rytą. 


Tik mes, tuščias pajūris, cikados ir krabai. Jautėmės tarsi rojuje.


Na, o iš rojaus - tik vienas žingsnis iki kosmoso paslapčių, tam tereikėjo pavažiuoti kelio galiuką pro tarp krokodilų žvejojančius „savižudžius“. Tiesa, negaliu pasakyti, ar ten tikrai plaukiojo krokodilai (aligatoriai). Bet mes ir keletas kitų tuo buvome beveik šventai įsitikinę; netgi išlipome luktelėti, kol kuris nors žvejų bus krokodilų pagautas ir suvalgytas. Deja, deja, likome nuvilti… :) Vienintelis reginys – drąsuoliai, traukiantys žuvis iš vandens ir kišantys jas į kišenes.


Rytinėje Floridos pakrantėje esančiame Kanaveralo kyšulyje (Cape Canaveral) įsikūręs Kenedžio kosminių skrydžių centras traukia minias lankytojų ir smalsuolių. Kur gi ne, jeigu jame net galima išvysti netgi raketų paleidimą, žinoma, iš anksto numatytu laiku ir įsigijus prabangius bilietus. Centras savo vardą įgijo po JAV prezidento Džono F. Kenedžio (John F. Kennedy), kuris buvo paskelbęs Amerikos kosmoso programos tikslą iki 1970-ųjų metų žmogui saugiai pasiekti mėnulį ir sugrįžti, mirties.


Ranką prie širdies pridėjusi galiu prisiekti, kad Kenedžio kosminių skrydžių centras yra vienas geriausių ir įdomiausių mano kada nors lankytų muziejų. Nepaisant netgi to, kad jo viso mes neapėjome. Šiam centro kompleksui (Kennedy Space Center Visitor Complex) apžiūrėti reikėtų jame prabūti mažų mažiausiai nuo saulėtekio iki saulėlydžio, t.y. nuo pat atidarymo iki uždarymo, bet tikėtina, kad visko pamatyti vis tiek nepavyks – ir laiko pritrūks, ir kojos nebeatlaikys, o ir galva nustos veikusi. Šiame centre atmosfera kitokia nei įprastiniuose muziejuose; truputį jautiesi tarsi veltumeisi į kažkokį nuotykį, o kartu atrodo, kad esi visai nedideliame muziejuje, kur tau beveik asmeniškai kažką pasakoja, o iš tiesų – muziejus milžiniškas.


Pirmas dalykas, kurį padarėme, tai susiradome autobusą vežantį pro erdvėlaivių paleidimo į kosmosą vietas, valdymo centrą bei visokias jo technines struktūras. Turas truko apie dvi su puse valandos. Pro autobuso langą išvydome visą 39-ąjį raketų paleidimo kompleksą (LC-39 Observation Gantry): gigantišką raketų konstravimo pastatą (Vehicle Assembly Building), dvi raketų pakilimo aikšteles – 39A ir 39B (launch pads; iš čia kilo ir jau istoriniais tapę „Apollo 8“ ir „Apollo 11“) bei transportavimo struktūras (crawlerway ir crawler-transporters), valdymo centrą (kurį dažnai matome Holivudo filmuose apie kosmosą; Launch Control Center), daugkartinių erdvėlaivių nusileidimo taką ir kt.


Kartu važiavęs gidas papasakojo ne tik apie visas minėtas vietas, bet ir apie per tvorą lipančius aligatorius – atseit būtent todėl visos tvoros esančios ne tiesios, o viršuje lenktos – kad aligatoriai nepersikeberiotų į kitą pusę. Viena vertus, tokios kalbos skamba kaip pasakos ir lankytojų linksminimas, kita vertus, centras ribojasi su gamtos rezervatais (Mosquito Lagoon, Indian River, Merritt Island National Wildlife Refuge ir Canaveral National Seashore), tai niekada negali žinoti, o gal visos tos istorijos yra tiesa?


Ekskursijos tęsinys buvo ekspozicijų pastate „Apollo / Saturn V Center“, kuriame patalpinta visa didžiulė originali daugiau kaip 110 m ilgio ir 10 metrų pločio transportavimo į mėnulį raketa „Saturn V“. Ji taip ir nebuvo paleista (jeigu būtų buvusi, tuomet didžioji jos dalis, išskyrus kapsulę, būtų sudegusi atmosferoje), tad atiteko muziejui. Muziejuje dirba nemažai į pensiją išėjusių NASA darbuotojų, kuriems galima užduoti klausimus ir jie maloniai paaiškins visus tau įdomius raketų leidimo bei konstravimo aspektus.


Be „Saturn V“ raketos, netruko ir visokiausių kitų įdomių objektų, pavyzdžiui, artefaktų iš „Apollo“ programos misijų mėnulyje, Alano Šepardo (Alan Shepard, „Apollo 14“) skafandro vis dar pasidengusio mėnulio dulkėmis, uolienų iš mėnulio, mėnuleigio replikos, „Apollo 14“ komandinio modulio, ir pan. Žinoma, amerikiečiai nepraleido progos parodyti, kaip buvo einama prie nusileidimo mėnulyje: kokių būta nesėkmių, kokių pasiekimų, kaip konkuruota su rusais. Vilmanto teigimu, jam pasijautė lyg ir Šaltojo karo atmosfera bežiūrint video iš to kosmoso varžybų laikmečio.


Viską apžiūrėję autobusu grįžome  atgal į pagrindinį ekspozicijų centrą, kur nusprendėme apžiūrėti, kas slepiasi erdvėlaiviui „Atlantis“ (Space Shuttle Atlantis) skirtame pastate – o gi patsai „Atlančio“ šatlas, po 2011 m. Amerikos daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlaivių programos paskutinės misijos (STS-135), išėjęs į pensiją.


Erdvėlaivis „Atlantis“ buvo sukurtas taip, kad pakiltų kaip raketa, į orbitą įskrietų jau kaip erdvėlaivis, o ant nusileidimo tako nutūptų kaip sklandytuvas; be to, jis galėjo nešti nuo 5 iki 8 astronautų. Be „Atlančio“ dar buvo pagaminti keturi tokio tipo erdvėlaiviai: „Discovery“, „Endeavour“, „Columbia“ ir „Challenger (du pastarieji sudužo, o įgulos žuvo).


Vien „Atlančiui“ skirtame ekspozicijų pastate lengvai galima praleisti visą dieną ir net nepastebėti, kad ji baigėsi, kadangi aplink pilna visokių simuliatorių, nesvarumo būklės įrenginių, šliuožimo kalnelių ir t.t., kuriuos visus norisi išbandyti ir ištyrinėti.


Vaikštinėjome, landžiojome, dairėmės, kol susivokėme, kad muziejus jau baigia darbą, o mes bent keleto komplekso pastatų net nepamatėme. Bet nieko nepadarysi, laiko turėjome tiek, kiek turėjome, be to, buvome alkani ir nuvargę.


Stovėjimo aikštelėje sukirtome apdairiai įsidėtus sumuštinius ir patraukėme į kelią – tą pačią dieną dar turėjome pasiekti Majamį. Taip ir padarėme, nors ir su tamsa. Nepaisant to, kad buvome beveik absoliučiai „nusilesę“, vis tiek sugebėjome nueiti iki vandenyno; tiesa, nuo maudynių kažkaip susilaikėme, gal būt vis dar buvome paveikti įsivaizduotų (realių?) krokodilų. :)
 ...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą