Pasakojimai nuo sofos: įdomusis industrinis paveldas su meno prieskoniu (Völklinger Hütte)

...


Kažkurio penktadienio popietę sėdėdama darbe taip aiškiai įsivaizdavau, kad jau rytoj, t.y. nuostabią dieną - šeštadienį, nieko neveiksiu, ilgai miegosiu ir tinginiausiu pasičiupusi kokią įdomią knygą. Taip visiems, kurie norėjo (arba buvo priversti, kaip pažiūrėsi) manęs klausytis, ištįsai ir zyziau: kaip aš tinginiausiu, tai tinginiausiu.

Bet jau to paties penktadienio pavakarę internete ieškojau autobuso grafiko į Sarbriukeną (Saarbrucken) šeštadienio rytui. Ai, koks gali būti poilsis ir tinginystė, kai oras nusimato pats geriausias - būtinai reikia kažkur važiuoti, nes vėliau jam subjurus, nagus nusigraušiu. Taip kažkaip (man net nelabai aišku, kaip) mano šeštadienio vizija kardinaliai transformavosi.


Taigi, vieno šeštadienio rytą patraukėme ten, kur jau abu su Vilmantu seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome,- į Felklingeno metalurgijos gamyklą (Völklinger Hütte) Saro krašte (Saarland), visai netoli Sarbriukeno miesto. Paskaičiau pavadinimą ir pagalvojau, kad iš šono pažiūrėjus, tai nelabai viliojančiai skamba tokia išvyka (tuo labiau, kad labai norėta); važiuoja, matai, į nuostabią vietą - metalurgijos gamyklą. Lyg iš senų sovietinių laikų mokyklinių ekskursijų, kai veždavo į ypatingai „įdomias“ vietas, pvz., „Inkaro“ sportbačių gamyklą.


Bet Felklingene esanti gamykla, visų pirma, jau yra neveikianti (tačiau netoliese stovi kita -SaarStahl - puikiausiai dirbanti). Visų antra, 1994 metais ji buvo įtraukta į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą (Weltkulturerbe Völklinger Hütte); pasirodo, ne vien kokie romantiški senamiesčiai ar gamtos grožybės jų sąraše puikuojasi. Ir visų trečia, girdėjau gerų atsiliepimų, kaip joje įdomu apsilankyti - yra ne tik "metalo", bet ir gamtos, ir meno, ir mokslo. Trumpai tariant, viskas viename. O jei dar oras geras, tai apskritai smaguma.


Metalurgija lieka metalurgija, tačiau atsikėlus ankstų rytą ir atkakus į Sarbriukeną dienos nelabai išeina pradėti be puodelio kavos. Tai nusprendėm išbandyti draugės rekomenduotą kavinę-barą „Baker Street - Criminal Tearoom and Pub“.


Saulė spigino, todėl įsitaisėme lauke, tačiau visas kavinės žavesys slypi jos viduje, t.y. interjere, sukurtame britišku viktoriškosios epochos ir Šerloko Holmso istorijų stiliumi.


Yra odinių sofų kambarys su židiniu (netikru, be abejo), ir arbatos gėrimo kambarys, ir žalias kambarys, kur sudėtos vieno sarbriukeniečio iš kelionių po pasaulį (beje, keliavo jis be pinigų) parsivežtos visokios įdomybės.


Toliau teliko traukti į Felklingeną apžiūrinėti tos senosios metalurgijos gamyklos. O ji pakankamai sena (be abejo, laikui bėgant iš dalies buvo paremontuota ir modernizuota), nes į ateitį žvelgiantis Kelno inžinierius Julius Buch dar 1873 metais prie Saro (Saar) upės pastatė pirmuosius įrenginius. Deja, verslininko jo greičiausiai būta prastoko, o gal šiaip gyvenime nesisekė, tad jau 1879 m. teko veiklą stabdyti ir viską uždaryti.


Po poros metų įrenginius įsigijo Carl Röchling (pavadino „Röchling‘sche Eisen und Stahlwerke GmbH“) ir pastatė pirmąją aukštakrosnę, vėliau – dar keletą, ir dar, ir gamyba kaip reikiant įsibėgėjo. Amžiaus pabaigoje Felklingeno metalurgijos gamykla buvo viena inovatyviausių ir produktyviausių Europoje. Taip pat ir pavyzdys panašių gamyklų įrengimui kitose šalyse.


Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai beveik nesustabdė gamyklos veiklos, nes atsirado nauja rinka, pvz., vokiečių kariams gamino plieno šalmus.


Tuometis direktorius Hermann Röchling suprato, kad galima sėkmingai gaminti įvairią ginkluotę, draugauti su Hitleriu ir toliau sukti verslą. Net jei pagrindiniai gamyklos darbininkai buvo paimti į armiją, jų trūkumas greitai buvo kompensuotas moterų bei priverstiniu karo belaisvių darbu.


Viskas sekėsi taip puikiai, kad tūlas Hermann Röchling tapo vienu pagrindinių Vokietijos karo ekonomikos šulų. Žinoma, pasibaigus II Pasauliniam karui ir prancūzams kuriam laikui perėmus gamyklos valdymą, jos direktoriui bei kitiems aukštesniems pareigūnams atsirūgo – buvo teisiami ir pripažinti kaltais dėl karo nusikaltimų, nubaudžiant laisvės atėmimo bausme, pilietinių teisių apribojimu bei asmeninio turto konfiskavimu.


Tačiau po keleto metų jiems buvo atleista, o dar po poros metų – apdovanoti už indėlį į Vokietijos mokslo bei technologijų pažangą. C'est la vie.


1956 metais gamykla sugrįžo į Röchling šeimos rankas, o ekonominio pakilimo laikais (apie 1965 m.) joje dirbo net 17 tūkstančių darbuotojų. Visgi 1978 m. gamykla buvo parduota ARBED kompanijai (kuri dėl pasaulinės metalurgijos krizės turėjo susijunti su kita kompanija ir tapo ARBED-Saarstahl), o praėjus dar šiek tiek laiko Röchling šeima visiškai pasitraukė iš metalurgijos verslo (pasiliko tik plastiko gamybos versle).


Konkrečiai Felklingeno metalurgijos gamykla visiškai uždaryta 1986 metais, o jau minėtais 1994 m. buvo įtraukta į kultūrinį UNESCO paveldą kaip vienintelė metalurgijos gamykla vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje, kuri buvo pastatyta ir įrengta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ir išliko beveik nepakitusi.


Dabar Felklingeno metalurgijos gamykla užima 6 ha plotą, kuriame lengvai galima užstrigti kelioms valandoms.


Yra atskiras muziejus skirtas Röchling šeimai („Die Röchlings und die Völklinger Hütte“), daugybė stendų su metalurgijos procesų bei įrenginių paaiškinimais vokiečių ir prancūzų kalbomis (o kartais ir angliškai), galimybė užkopti net į 40 metrų aukštyje esančią apžvalgos platformą (tik būtinai reikia užsimauti šalmą ir turėti daugiau nei 7 metus) ir pasižvalgyt į tolius.


Praalkusiems bei nuvargusiems apačioje yra įrengta vieta piknikui (deja, viduje kavinės nėra, bet yra gėrimų pardavimų mašina), o vaikams – nedidelė a la žaidimų aikštelė.


Įdomi vieta yra Ferodromo mokslo centras („Ferrodrom®“), kur esama visokių interaktyvių ekspozicijų, susijusių su metalu, ugnimi, oru, vandeniu ir žeme.


Mums, kad ir kaip gaila, įdėmesniam šio centro apžiūrėjimui jau pritrūko laiko – darbo laikas jau baiginėjosi, todėl tik greitai prabėgome ir tiek.


Neskubiam viso ko apžiūrėjimui metalurgijos gamykloje mums asmeniškai trijų valandų niekaip nepakako.


Juk be visų pasidairymų po (ir į) gamyklos įrenginius bei pasilaipiojimo į apžvalgos aikšteles, dar reikėjo apžiūrėti joje eksponuojamus įvairiausius meno kūrinius iš Urbanistinio meno bienalės („Urban Art Biennale 2015“).


O jų tikrai netrūko. Tuo pasirūpino net aštuoniasdešimt urbanart menininkų iš įvairių pasaulio šalių. Beje, netgi atskiras žemėlapis, kaip po visą gamyklos plotą išdėstyti tie meno kūriniai, mums buvo duotas.


Felklingeno metalurgijos gamykla man pasirodė labai dėkinga erdvė įvairiausių XXI amžiaus urbanistinio meno kūrinių eksponavimui. Trumpai drūtai, man labai patiko.


Beje, paskaičiau, kad nuo liepos mėnesio pradžios gamykloje vyks džiazo koncertai („Völklinger Hütten Jazz 2015“).


Dar viena man be galo patikusi gamyklos sekcija (nors tiesą sakant, man ten patiko viskas) – vadinamasis „rojus“ (das paradies).


Tais laikais, kada gamykla dar veikė, toji vieta darbininkų buvo vadinama „pragaru“, nes ten stovėjo kokso gamybos blokas, kuriame buvo beprotiškai aukšta temperatūra (1300⁰C!), taigi, ir didžiulis karštis. Uždarius gamyklą toji vieta buvo apleista; aplink įsivešėjo „laukinė“ gamta, kuri niekam per daug nerūpėjo.


Vėliau buvo sugalvota pasitelkus kraštovaizdžio dizainerį sukurti savotišką „laukinį rojų“ – tebestovinčius senus, pagriuvusius pastatus, įrenginius suderinti su užaugusia žaluma, šiek tiek ją patvarkant, įrengti takelius bei patalpinti meno kūrinius. Sakyčiau, jiems šitas "Edeno" projektas labai gerai pavyko.


Apibendrinant tegaliu pasakyti, kad apsilankymas Felklingeno metalurgijos gamykloje viršijo turėtus lūkesčius, ir muziejus (jei taip galima įvardinti) paliko labai gerą įspūdį. Bet gal dėl to, kad mums patinka visokie tokie industriniai gelžgaliai, laukinės žolės ir miesto menas.


Visgi gudrūs tie vokiečiai, kad nesugriovė nebeveikiančios gamyklos, o pavertė įdomia turistų traukos vieta.

P.S. Žiauriai ilgas įrašas gavosi. Matyt, atsigriebiau už visą nerašymą. Spaudžiu dešinę, kas sugebėjote pasiekti įrašo pabaigą. :)
...

Komentarai

  1. Įdomu paskaityti ir nuotraukas pažiūrėti. Kažkoks industrinis - retro - steampunk'inis reportažas! Tik visada tavo post'uose stebiuosi informacijos gausa.Na, kaip turistinis vadovas :) Super! Aš paprastai tokiose vietose žiūriu kaip atrodo, ar gražu, negražu ir t.t. , o pavadinimai ir info - buvę nebuvę, aš jų net neatsimenu :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, Rasa. Kažkiek prisimenu, vakarais stengiuos šį tą užsirašyti, taip pat praverčia pasiimti bukletai bei brošiūros. Ir visagalis internetas (ypač google) labai padeda. 😊 Man patinka (ir pačiai įdomiau) savo aprašymuose patalpinti šiokios tokios įdomios informacijos, bet stengiuos vengti konkrečios info apie kainas, viešbučių pavadinimus ir pan., nes aš ne kelionių ar reklamos agentūra. 😊

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū, Rasa. Kažkiek prisimenu, vakarais stengiuos šį tą užsirašyti, taip pat praverčia pasiimti bukletai bei brošiūros. Ir visagalis internetas (ypač google) labai padeda. 😊 Man patinka (ir pačiai įdomiau) savo aprašymuose patalpinti šiokios tokios įdomios informacijos, bet stengiuos vengti konkrečios info apie kainas, viešbučių pavadinimus ir pan., nes aš ne kelionių ar reklamos agentūra. 😊

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)