Pasakojimai nuo sofos: Belgijos turtingųjų mėgstama pajūrio vietelė - Knokke

...
Praėjus geram mėnesiukui, jei ne daugiau, pagaliau prisiruošiau papasakoti, kaip mums patiko Knokė. Tokiais tempais ir iki Kalėdų nespėsiu visko aprašyti – eilėje laukia Gentas, Antverpenas, Briugė, o kur dar savaitėlė Londone. Na, bet apie viską nuo pradžių.
...

Nors oro prognozės tą dieną pranašavo lietų, tačiau pasiekus Gentą vis dar švietė saulė, kas mus ir paskatino kol kas Gente neužsibūti, bet įsigijus papildomus bilietus važiuoti dar toliau – iki pat jūros. O jūra šį kartą "ragaujama" buvo iš Belgijos Vakarų Flandrijos provincijoje besislepiančio Knokės miestelio (Knokke), kurį nuo Olandijos teskiria Zwin gamtos draustinis ir kurio pajūriu vaikščiojant gana gerai matosi Zėbriugės uosto (Zeebrugge) kranai.


Kai Knokėje viena pagrindinių gatvių neskubėdami sau traukėme link jūros visą laiką taip švietė saulė, kad aš net drįsau garsiai padejuoti, kad kaip gi čia dabar taip neapdairiai neįsidėjau akinių nuo saulės, oi, oi, kaip nepatogu.


Kad jau toks nuostabus oras, tai vienoje pakeliui pasitaikiusių parduotuvių įsigijome paukščio pavidalo aitvarą. Smagi pramoga. Kai dabar pagalvoju, tai vaikystėje man visai neteko leisti aitvarų. Kažkaip net keista… O gal tiesiog neprisimenu, nežinau. Na, nesvarbu.


Taigi, saulė šviečia, maloniai šilta ir mes, praturtėję aitvaru, pamažu artėjome prie jūros. Beveik prie pat jos pasidavėm pagundai minutėlei užsukti į Turizmo ir informacijos centrą vedami minties, o gal ką nors įdomaus sužinosime. Kada pasotinę smalsumą po penketo minučių išėjome į lauką, pasaulis buvo neatpažįstamai pasikeitęs – saulės nebelikę nei pėdsako, visas dangus grėsmingai apsitraukęs ir lynojantis. Fe... Absoliuti kiaulystė. Kokie dar ten saulės akiniai ar aitvarai, kai net skėtis nelabai begelbėjo.


Tad neliko nieko kito, kaip pasiieškoti kokios nors jaukios ir šiltos vietos su stogu bei belgišku alumi viliantis, kad lietus ilgai nesitęs. Tuo metu dar nežinojome, kad būnant Knokėje ir norint pasmaližiauti, reikia ieškoti „Marie Siska“ gaminamų vaflių. Jau 1892 metais madam Siska Knokės lankytojams (manau, ir vietiniams gyventojams) kepė skanius vaflius. Vėliau šią tradiciją tęsė jos vaikai, anūkai ir t.t. Tad kitą sykį reikės nepatingėti ir nukeliauti iki šios arbatinės (o dabar ir golfo klubo, ir viešbučio, ir restorano).


Na, o šį kartą laimingi buvome nuo lietaus pasislėpę netolimame bistro. Po geros valandėlės lietus aprimo, ir nors tokia saulė, kokia buvo prieš tai, taip ir nepasirodė, tačiau apniukęs dangus visiškai netrukdė pasivaikščioti pajūriu bei išmėginti aitvarą-paukštį, kurį pakrikštijom Sygulu (aišku, kad pagal anglišką kiro pavadinimą – seagull). Sparnuotoji pajūrio fauna netgi pagalvojo, kad jų teritorijoje pasirodė nauja karšta „pupytė“ ar „pupytis“.


Daugiau nieko ypatingo Knokėje kaip ir nenuveikėme, juo labiau, kad ir visai neilgai joje pabuvome, tačiau ji man patiko kur kas labiau nei Ostendė ar Blankenbergė – tokia ramesnė, mažiau "palangiškumo" ir minios.


Gal dėl to, kad pradžioje (ankstyvame XIX a.) buvęs tiesiog Briuselio miestelėnų kurortu, Knokė gana greitai – jau XX a. pradžioje – virto mėgstama pasiturinčiųjų Belgijos gyventojų atostogų vieta.


 Didžiausias Belgijos kazino (Knokke Casino) taipogi įsikūręs ne kur kitur, o Knokėje. Anksčiau jame būdavo galima pamatyti dainuojantį netgi Franką Sinatrą, sutikti Marleną Dietrich ir dar ne vieną žymų atlikėją ar aktorių, o dabar, spėju, tai puiki vieta išleisti vieną kitą eurą. Karališkasis Zoute golfo klubas (Royal Zoute Golf Club), 1992 ir 1993 metais išrinktas geriausiu Europoje, irgi įsikūręs netoli – tarp nedidukių Knokės kopų. Dabar Knokėje galima rasti brangiausių ženklų parduotuvių, privačių pliažų ir net per penkiasdešimt (!!!)  meno galerijų, o prie kopų besišliejantis nuosavų namų Het Zoute kvartalas yra ypač populiarus tarp turtingų belgų bei šiaip... snobų.


Žinoma, kaip ir visame Belgijos pajūryje, taip ir Knokėje vaizdą gadino prie pat jūros išstatyti daugiaaukščiai, bet čia jau tokia viso 70 kilometrų belgiško pajūrio specifika, iš dalies įtakota belgų noro turėti namą ar bent jau butelį prie Šiaurės jūros.


Visą pajūrį (nuo pietinės De Panne iki šiaurinės Knokke) aptarnauja Kusttram – ilgiausia pasaulyje tramvajų linija. Kaip kažkada bandėme, visai smagu ja pavažiuoti, išlipti kažkurioje stotelėje, pavaikštinėti prie jūros ir vėl važiuoti. Taip netgi nuo daugiaaukščių galima pabėgti. Ir, priklausomai nuo pageidavimo, nuo snobų ar proletarų.


Nepaisant snobiškumo etiketės, Knokėje mums visai patiko, o į ją būtų smagu sugrįžti jau vien todėl, kad taip ir nepabuvojome anksčiau minėtame Zwin draustinyje. Jis pasižymi įdomia flora, pvz. jūros levandomis, bei garsėja kaip rojus paukščiams (perėjimui bei žiemojimui), na, ir tuo pačiu kaip msagi vietelė paukščių mėgėjams. Tačiau parke apsilankyti ir pažymėtais takais pavaikštinėti galima tik nuo rugpjūčio iki balandžio mėnesio, kadangi paukščių perėjimo laikotarpiu jis lankytojams uždarytas taip siekiant apsaugoti ant žemės perinčių paukščių lizdus ir ramybę.
...

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)