Pasakojimai nuo sofos: pavasario mirksniai Liuksemburge ir aplink

...

Šimtas metų! Tiksliau, kokie praėjo kokie du geri mėnesiai, kai čia neparašiau nei eilutės. Va kas būna, kai anksti ateina gražus pavasaris bei užpuola rašymo tinginystė. Bet šiandien pagalvojau, kad jeigu dabar neparašysiu, tai pasiklydusi tarp darbo, atostogų, pasibuvimų su draugais, kalbos kursų, knygų skaitymo, plytelių-tapetų-dažų spalvų ir panašių statybinių bei remontinių realijų, taip ir nerasiu laiko pasidžiaugti pavasario ėjimu link mūsų.

Taip pat netikėtai pražydusiomis (matyt, išsigandus mano grasinimų, kad išmesiu) ar gautomis, pvz. laimės dienos proga, gėlėmis. Ilgėjančiomis dienomis, kai grįžus namo po darbu dar spėji pamatyti vakaro saulės spindulius savo kambaryje. Žodžiu, tokiais, atrodytų, visai mažais ir nesvarbiais, bet po žiemos pilkumos nuotaiką itin keliančiais mažais dalykais.

Po kurio laiko juk tikrai pamiršiu, kaip buvo smagu, pamačius pirmuosius krokus ar pajutus jau primirštą saulės šilumą, kuri dar tiek nenusibodus, kad vis norisi atsistoti priešais saulę ir tingiai šildantis markstytis. Arba tą metą, kai vėjas atpučia ką tik pražydusio krūmo kvapą.

Nors turiu prisipažinti, kad šiuo metu jau lyg ir nepadoru rašyti apie "pavasario ėjimą", kai krokų ir magnolijų grožis jau beveik pamirštas - dabar visa savo grožybe žydi kaštonai ir alyvos, paukščiai pavasarinės meilės apakinti kraustosi iš proto, o iš geltonų pienių jau telikę tik pūkeliai. Taigi, pavasaris pas mus visiškai atėjęs. 

Pavasaris įkvepia ir pasilakstymams lauke. Ir nors bėgimas mokykloje buvo būtent ta sporto šaka, kuri man itin gadino gyvenimą, tačiau sutikus dalyvauti 24 val. trukmės solidarumo su sergančiais vėžiu estafetėje "Už gyvenimą" (Relais pour la vie), kur kiekvienas dalyvis (o tokių šiais metais buvo 9000) turi stadione bėgti (na, arba eiti) visą valandą, kaip ir nebebuvo kur trauktis.
 

Teko treniruotis. Nes gyvenimas gyvenimu, bet aš nebuvau tikra, kaip man seksis išgyventi po to valandos bėgimo. Ir ką gi... Ogi visai nieko, išbėgau kaip zuikis sprinteris. Na, gerai jau, gal labiau kaip vėžliukas, bet nei minutėlės per tą valandą nėjau - išbėgau visas iki paskutinės. Iki šiol stebiuosi, kaip man čia taip pavyko.

Be to, jau galiu paskelbti haikinimo po Liuksemburgą sezoną atidarytu po to, kai nuėjome kokius 6 km nuo Munsbacho (Mënsbech, Munsbach) iki Sandvailerio (Sandweiler). Šiemet vėlokai tą sezoną atidarėme, bet ką jau čia padarysi.
 

Tokį keistą maršrutą pasirinkome derindami naudą su malonumu: pirmiausia, jau tradiciškai, šeštadienio rytas buvo praleistas visokiose statybinėse parduotuvėse, na, o atsikvėpimui prasiėjome smagiai sužaliavusiais, pražydusiais ir prakvipusiais laukais.

Tada jau mišku. Tik jame, dar buvo pilna senų, sudžiuvusių lapų, o pavasario jausmo - mažoka.

Negaliu sakyti, kad trasa man labai jau įspūdinga būtų pasirodžiusi, o dalį kelio buvome praėję jau anksčiau sekdami kitą maršrutą - todėl malonaus atradimo jausmo buvo mažoka, tačiau pavasaris, šiluma, užmatytas dar 1775 metais statytas dvarelis (skaitantys prancūziškai spalvingą jo istoriją gali sužinoti šioje brošiūroje; na, dabar čia gyvena nebe kraujo, bet proto aristokratai, nes jo patalpose veikia mokslinis institutas) ar narcizas visai smagiai nuteikė. Taip, kad šį maršrutą vis tiek užskaitau kaip neblogą.

Be abejo, savo nerašymo laikotarpiu turėjau laimės ne tik mėgautis pavasario ir sporto malonumais Liuksemburge, bet ir radau progos ištrūkti į Gentą (čia toks miestukas Belgijoje - Gent) super ilgoms - net pusantros dienos - atostogoms. Kai manęs grįžusios paklausė, ką mačiau, tai labai susimąsčiau. Ir turėdama galvoje, bažnyčias, muziejus, kitus kultūrinius objektus, pasakiau, kad nieko.

Na, bet juk tos vidurio savaitės trumpos atostoginės kelionės tikslas buvo ne apžiūrėti miestą - tą jau ir taip prieš keletą metelių padariau. Tik nepamenu, ar aprašiau... O dabar tiesiog norėjau susitikti iš Lietuvos trumpam atvykusią brangią draugę. Todėl saulės nušviestas, žmonių pilnas Gentas tebuvo tik fonas mūsų susitikimui ir pasiplepėjimui. Pasiplepėjimams, jei tiksliau.
 

Labai žavus fonas, turiu pastebėti. Labai maloniam, labai išsiilgtam ir labai reikalingam pasibuvimui su drauge. Paskanintam kavos, sriubų ar šonkauliukų bliūdų. Tiesa, ir keleto bokalų belgiško alaus. :)

Beje, į Gentą ir vėl greit trauksiu, tik šįkart su brangiuoju vyreliu, 

tad tikiuosi dar kažką įdomaus apie šį miesčiuką parašyti. ;)

...