Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)

...
Prieš važiuodama į Romą išgirdau, kad būtiniausiai reikia aplankyti netoli miesto - aplink Apijaus kelią (Via Appia) - esančias krikščionių katakombas. Tas pasiūlymas kažkaip įstrigo ir ėmė neduoti ramybės, dar truputį pasidomėjau interneto platybėse, kas gi ten gero yra, ir supratau, kad ne tiek jas „reikia“ aplankyti, kiek labai jau noriu pamatyti Apijaus kelią ir nusileisti į katakombas.

Iškart už Romos sienų prasidedantis Apijaus kelias (Via Appia arba Via Appia Antica; nesumaišykite su Naujuoju Apijaus keliu - Via Appia Nuova) yra vienas pirmųjų (ir strategiškai labai svarbių) senosios Romos Respublikos kelių: Apijaus kelias jungė Romą su Brindizio miestu Apulijos regione (pietinė Italija), kuris buvo naudojamas kaip pagrindinis uostas pasiekti Graikiją bei Rytus. Apskritai, sulig vėlyvosios Romos Respublikos laikais romėnai tapo tikrais kelių tiesimo profesionalais. Visi jų keliai prasidėdavo Romoje, kurioje buvo pagrindinis itinerarijus (= Senovės Romos kelių žemėlapis), ir tęsdavosi iki pat Respublikos sienų. Iš čia ir kilęs pasakymas, kad „visi keliai veda į Romą“.


Apijaus kelio svarba slypi ne tik patogiame uosto pasiekime. Romėnų armijos sėkmė didžia dalimi priklausė nuo sumaniai išdėstytų karinių bazių, kuriose jie galėjo pailsėti, o prireikus – ir pasislėpti, atnaujinti ginklus ir tiesiog laukti patogios progos smogti. Tačiau vien turėti tokias bazes nepakanka. Dar reikia gerų kelių, kuriais kariai galėtų patogiai ir greitai judėti į tolesnes vietoves, o karines bazes pasiektų įvairios – maistas, gėrimai, ginklai, kariai – atsargos iš Romos.

Tad Apijaus kelias nuo pat pradžios (4 a. pr. Kr. vidurio) ir tapo vienu tokių kelių. Po Vakarų Romos imperijos griūties Apijaus kelias tapo nenaudojamas ir vis labiau iro iki kol popiežius Pijus IV-asis (Pio IV) nurodė šį kelią restauruoti. Naujasis Apijaus kelias (Via Appia Nuova) buvo pastatytas paraleliai senajam, dabar žinomam kaip Via Appia Antica.

Norint pavaikščioti Apijaus keliu didelis nepatogumas yra tai, kad pirmieji penketas jo kilometrų vis dar yra automobilių karalystė, kur pėsčiajam vietos nelabai palikta, Kur jau ten, net normalesnių šalikelių nerasta. Beje, dviratininkams būtų irgi ne kas. Tad norint santykinai saugiai Apijaus keliu keliauti pėsčiomis arba minant dviratį (bet tada pasiruoškit, kad nors pamatysit daugiau, bet ir užpakalis gerokai nukentės nuo dardėjimo nelygiu keliu), geriausia tai daryti arba sekmadienį (tada šioji kelio atkarpa uždaryta automobiliams), arba savo kelionę pradėti ne nuo pat Apijaus kelio pradžios.

Jau nuo 5 a. pr. Kr. Romos miesto viduje buvo uždrausta laidoti žemėje, o ankstyvieji krikščionys ir žydai savo mirusiųjų nedegino, bet laidojo, o tam juk reikėjo vietos. Kadangi tuomet krikščionys bei žydai dažniau buvo žemesniųjų klasių atstovai arba vergai nei iškilūs turčiai, todėl jiems trūko lėšų įgyti žemei laidojimo vietoms įrengti. Dėl to savo mirusiuosius jiems neretai tekdavo laidoti bendrose pagonių kapinėse. Pavyzdžiui šv. Petras po mirties buvo palaidotas bendrame nekropolyje ant Vatikano kalvos (Necropoli Vaticana), o šv. Paulius tokiame pat palei Ostiensia kelią (Via Ostiensia).


Tačiau atradus, kad už Romos sienų šalia Senojo Apijaus kelio esančiose apylinkėse po žeme plyti tufo uolienų klodai, tos vietovės ankstyvųjų krikščionių imtos naudoti kaip laidojimui po žeme. Tufo uolienos ypatybė yra jos minkštumas, nulemtas vulkaninės kilmės, todėl jas galima nesunkiai apdoroti. Taip šalia Apijaus kelio tufo uolienose buvo iškasti kilometrai tunelių, kurie funkcionavo kaip laidojimo kambariai bei nišos.

Romoje esama net 60 žinomų požeminių laidojimų vietų, kurių didžioji dauguma pastatytos palei svarbius romėnų kelius, kaip kad minėto Apijaus ir kt. Katakombų vardai neretai susiję su krikščionių kankiniais, kurie, tikėtina, ten buvo palaidoti, pvz. šv. Kalikstas (San Callisto) ar šv. Sebastijonas (San Sebastiano). Požeminės katakombos plėtra dažnai prasidėdavo nuo šeimyninių kapų, kurių savininkais buvo naujai atsivertusieji į krikščionybę ir leidę juose laidoti visiems savo tikėjimo broliams bei sesėms.

Katakombos augo ir plėtėsi krikščionių aukų bei dovanų dėka (juk reikėjo įgyti daugiau žemės, taip pat sumokėti katakombų kasėjams atlygį), kartais netgi pati bažnyčia prisidėdavo prie jų tvarkymo, plėtros bei organizavimo visai bendruomenei, kaip kad nutiko su šv. Kaliksto katakombomis. Krikščionių katakombos, priešingai daugelio įsivaizdavimui, nebuvo kokios slaptos - krikščionys patys jų kasimą finansavo ir nuo romėnų tikrai neslėpdavo.

(už katakombų vidaus foto dėkinga Vikipedija ir jos kontributoriui GerardM)

Romos katakombose esama tūkstančių laidojimo nišų bei šiek tiek ankstyvojo krikščioniško meno pavyzdžių, pvz. prie kankinių kapų galima rasti iš Senojo ir Naujojo Testamentų parinktų biblinių scenų freskų. Kadangi ankstyvieji krikščionys dėl savo „įtartino tikėjimo“ pasitikėjimo nekėlė, tad dažniausiai jų būdavo šalinamasi, na, o tam tikrais laikotarpiais (pvz., valdant Neronui) jie buvo persekiojami, kaltinami nebūtais nusikaltimais, kalinami bei kitaip baudžiami, todėl nenuostabu, kad negalėdami atvirai išpažinti savo tikėjimo, krikščionys susikūrė su savo tikėjimu besisiejančius simbolius (pvz. Gerojo ganytojo, Kristaus monograma, žuvies, orante), kuriuos dar ir dabar galima pamatyti išpieštus ant katakombų sienų ar (kas buvo dažnesnis atvejis) išraižytus ant kapų nišas uždengiančių marmurinių plokščių.


Po 313 metų Milano edikto, kuriuo buvo nutrauktas krikščionių persekiojimas, krikščionys nebeprivalėjo savo mirusiųjų laidoti tik po žeme, bet galėjo ir ant viršaus mieste. Nepaisant to, katakombos kaip laidojimo vieta funkcionavo iki pat 5 amžiaus, kuomet bažnyčia pradėjo savo mirusiuosius laidoti išskirtinai žemės viršuje, o kankinius – bazilikose. Katakombose ir toliau vykdavo kankinių mirties metinių paminėjimo apeigos ir pan.

Tačiau kadangi po kurio laiko Italiją užplūdę barbarai ėmė sistematiškai griauti paminklus bei plėšti įvairias vietas, tarp jų ir katakombas, popiežiai norėdami apsaugoti palaikus, popiežiai 8 a. pb – 9 a. pr. įsakė kankinių ir šventųjų palaikus perkelti į miesto bažnyčias. Tai padarius, katakombos tapo nelankomos ir visiškai apleistos, išskyrus keletą (šv. Sebastijono, šv. Laurencijaus, šv. Pankracijaus). Laikui bėgant žemė ir augalija užgožė katakombų įėjimus, ir jų egzistavimas buvo ilgam pamirštas.

Palei Apijaus kelią iki šiol esama trijų katakombų:
  • šv. Sebastijono (Catacombe di San Sebastiano), kurių tuneliai tęsiasi net 11 km, bet tikint internete savo nuomone besidalinančiais, ekskursijoms po jas skirta labai mažai vietos, o didžiausios įdomybės yra išlikusios ankstyvosios krikščioniškos mozaikos ir grafika;
  • Šv. Domitijos (Catacombe di San Domitilla), kurios yra pačios seniausios, jose galima pamatyti 2 amžiaus freską „Paskutinė vakarienė“, o įėjimas į jas veda per 4 a. bažnyčią;
  •  Šv. Kaliksto katakombos (Catacombe di San Callisto) – didžiausios ir populiariausios tarp turistų. Jose apsilankėme ir mes. Gaila, bet fotografuoti viduje nebuvo galima, todėl dalinuosi nuskanuotais atvirukais.

Dabar šv. Kaliksto katakombas prižiūri ir administruoja pontifikatas per Šv. Jono Bosko saleziečių kongregaciją. turbūt dėl šios priežasties po katakombas ekskursiją vedė archeologijoje gerai „pasikausčiusi“ vienuolė. Susirinkus grupei siaurais laiptais leidomės vis gilyn. Nors diena buvo be galo saulėta ir karšta, bet pirmas įspūdis katakombose - gilu, siaura, tamsu ir šalta. Labai greitai pasigailėjau nepasiėmusi megztuko. Nepaisant „šalčio“ nepatogumo (pati kalta), katakombas vertinčiau kaip labai įspūdingas.


Šv. Kalisto katakombų galerijos siekia 20 km gylį ir tęsiasi apie 19 km. Pagrindinės įdomybės yra devynių popiežių kripta (Capella dei Papi), dar pavadinama „Mažuoju Vatikanu“ ir talpinanti 2-4 a. gyvenusių popiežių kapus, kankinių kapai (pvz. šv. Tarcizijus (San Tarsicio); šv. Cecilijos (Santa Cecilia), išlikusių ankstyvųjų krikščionių freskų fragmentai, paveikslai bei skulptūros.

Katakombas sudaro net keturi aukštai, tarp kurių išskaptuoti siauri laiptai bei siauri praėjimai. Laidojimo nišos (loculi) viena virš kitos išskaptuotos sienose; kūnai katakombose greitai suirdavo. Nustebino, kad jos visiškai nedidukės: 40–60 cm aukščio ir 120–150 cm ilgio. Ant jas uždarančių plokščių būdavo išraižomas vardas, amžius, mirties diena.


Išlindus iš katakombų norėjosi pasidžiaugti saule ir šiluma, todėl patraukėme į netoliese esantį Kafarelos parką (Parco della Caffarella), kuris yra Antikinės Apijos parko (Parco Regionale Dell'Appia Antica) dalis. Minėtas parkas apima Senojo Apijaus kelio pirmus 16 km (nuo San Sebastiano vartų iki sankryžos su Naujuoju Apijaus keliu Frattocchie vietovėje), Kafarelos slėnį (valle della Caffarella), senasias kapavietes, Latina kelią (Via Latina), romėniškų akvedukų, menančių Romos Respublikos ir Imperijos laikus, apylinkes, o taip pat Fiscale bokšto (Tor Fiscale) bei dviejų dvarų Tormarancia ir Farnesiana kaimiškąsias apylinkes.


Galvojome, pavaikštinėsime Kafarelos parke, gal net iki akvedukų nueisime, bet pasirodė, kad tiek neapžiosime. Per daug kilometrų ir per didelis karštis skyrė mus nuo akvedukų, todėl pagalvojome, kad jei pavyks, tai apžiūrėsime juos kitą kartą. Ir greičiausiai, kad ne pėsti, o pasibalnoję dviračius. Šį kartą pakako nueiti keletą kilometrų Kafarelo parke ir pakeliui užmatyti kokius tris istorinius-archeologinius objektus. Pradžioje net gerai neužfiksavau, kas ten buvo, bet grįžusi namo pasitikslinau, berods, kad Valca bokštas, Casale della Vaccareccia (ferma-ūkis), romėniškoji cisterna ir dar kažkas.


Savo „kultūrinį“ pasivaikščiojimą baigėme prie „Domine, Quo Vadis?“ bažnyčios (Chiesa del Domine Quo Vadis, Via Appia Antica 51). Legenda sako, kad šioje vietoje Petras, tada dar būsimasis šventasis, bėgdamas nuo krikščionių persekiojimo Romoje, pamatė viziją su Kristumi užtveriančiu kelią. Petras paklausė „Viešpatie, kur eini?“ (Domine, Quo Vadis?). Kristus atsakė: „Einu į Romą, kad vėl būčiau nukryžiuotas“ (Eo Romam iterum crucifigi). Toje vietoje nuo 9 amžiaus būta šventyklos, bet dabartinė bažnyčia pastatyta tik 1637 m. Kas buvo iki tol – neaišku, nors tikėtina kad būta šventyklos pagonių dievui.


Bažnyčios viduje esantis dviejų pėdų įspaudas ant marmurinės plokštės dabar tėra tik originalo kopija. Originalas, kuris pasak legendos yra paties Kristaus paliktas stebuklingas ženklas - palmis (Kristaus pėdos), saugomas netoli esančioje Bazilikoje (Basilica of San Sebastiano fuori le mura).


Apžiūrėjus bažnyčią teliko prisėsti pakelės užeigėlėje, kuri (o, stebukle) turėjo net porą staliukų su kėdėmis, atsigaivinti ir nepražiopsoti autobuso, nuvešiančio atgal į Romą.
...

Komentarai

  1. ačiū už išsamų pasakojimą. Puiku buvo "pasikartoti' įspūdžius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. :) Geras pasakymas - "pasikartoti įspūdžius". :)
      Ir ačiū. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: Antverpeno pagundos (Antwerpen)